Politologas Michailas Dmitrijevas ir sociologas Sergejus Belanovskis yra iš tų ekspertų, kurie geriausiai galėtų pateikti atsakymus. Nuo šio dešimtmečio pradžios jie studijuoja Rusijos visuomenės nusiteikimą, ieškodami protesto nuotaikų ženklų; jie teisingai numatė viduriniosios klasės protestus 2011 ir 2012 metais, kuriuos pakurstė suklastoti parlamento rinkimai.
Nors kai kuriuos šių mokslininkų naujausius darbus galima būtų apibūdinti kaip nepagrįstai keliančius paniką, jų Rusijos gyventojų nuotaikų analizė turi daugiau niuansų nei tos, kurias siūlo kelios vis dar Rusijoje veikiančios profesionalios viešosios nuomonės tyrimo tarnybos.
M. Dmitrijevas ir S. Belanovskis daugiausia remiasi savo įžvalgomis iš tikslinių grupių susitikimų, kuriuos rengia Maskvoje ir Rusijos Vladimiro regione, ekonominio sąstingio kamuojamame užkampyje centrinėje Rusijoje.
M. Dmitrijevas, buvęs ekonomikos ministro pavaduotojas, priklauso Pilietinių iniciatyvų komitetui, kurį suformavo Aleksejus Kudrinas, buvęs V. Putino finansų ministras, o dabar vadovaujantis Audito rūmams, Rusijos biudžeto atskaitomybės biurui. Komitetas neseniai publikavo M. Dmitrijevo, S. Belanovskio ir psichologės Anastasijos Nikolskajos ataskaitą, iš kurios matyti, kad rusų požiūris į V. Putino režimą ir į savo įsipareigojimus valstybei ženkliai keičiasi. Ekspertų nurodyti pokyčiai atkartoja tas prieš nomenklatūrą nukreiptas nuotaikas, kurios itin sustiprėjo pastaraisiais metais Europoje ir Jungtinėse Valstijose.
M. Dmitrijevas ir jo kolegos mato didžiulį troškimą permainų, net jei jos rizikingos ir nepatikrintos, ir tokia tendencija išstumia ilgą laiką dominavusią pirmenybę stabilumui. Tikslinėse grupėse ekspertai, atlikdami tyrimą, žaidė žaidimą su savo tyrimo subjektais, prašydami jų įsivaizduoti Rusijos kelią kaip dumbliną, duobėtą. Kelias driekiasi pro pievą, kurios dar niekas niekada nėra mėginęs kirsti; joje gali būti pelkė, bet kartu išlieka tikimybė, kad ją kirtus kelias gerokai sutrumpės. Net 70 proc. tikslinės grupės dalyvių tikino, kad mėgintų kirsti tą pievą.
Tuo pačiu metu rusai, kurie sveikino V. Putino diktatorišką valdymą po trumpo nuokrypio į pliuralizmą ir demokratiją dešimtajame dešimtmetyje, jau nebealksta tvirtos rankos. Modelis, paremtas stipria lyderyste, palaipsniui iš tolimos svajonės pavirto kasdienine rutina, – rašo mokslininkai. – Tad toji žavėjimosi aureolė, iš pradžių sušvitusi itin ryškiai, palaipsniui ėmė blankti“. Dabar, mokslininkų teigimu, tik septyni procentai tikslinės grupės dalyvių nori stipraus lyderio, tuo tarpu 80 proc. apklaustųjų nuomonė pasikeitė: dabar jie reikalauja daugiau teisingumo nei tvarkos.
Teisingumas, kurio rusai esą trokšta, yra mažai susijęs su vakarietiška lygybės prieš įstatymą koncepcija, – veikiau su ekonomine lygybe. M. Dmitrijevo respondentai reikalauja nemokamos sveikatos priežiūros ir ugdymo, imigracijos apribojimo ir žemo pensinio amžiaus, ypač po V. Putino neseniai priimto sprendimo jį ilginti. Jie piktinasi elitu, kuris, jų nuomone, slapta kaupia nacionalinį turtą.
Tokio pobūdžio perskirstymo teisingumo reikalavimą galima būtų paaiškinti tiesiog kaip nuokrypį kairėn, bet tuo pat metu didžioji dauguma respondentų M. Dmitrijevui ir jo kolegoms prisipažino, kad trokšdami pagerinti savo gyvenimo kokybę, nebepasikliauja valstybe. Tokį požiūrį galima būtų aiškinti kaip atitolinimo nuo elito padarinį.
Rusai norėtų valstybės, kuri kovotų su nelygybe, bet kadangi ji to nedaro, jie susitaiko su būtinybe patiems savimi pasirūpinti. Tolydžio augantis savarankiškumas kenkia pasitikėjimo vyriausybe propaganda. „Sukurtas bendravimo su gyventojais per pagrindines žiniasklaidos priemones modelis pradeda springčioti‘, – rašo ataskaitos autoriai.
Nepaisant ilgų intensyvios propagandos metų, Rusijos, kaip galingos valstybės, idėjos palaikymas yra ribotas. Tikslinėse grupėse tik 20 proc. respondentų sutarė, kad Rusija galinga valstybė; 49 proc. apklaustųjų manymu, ji užima tarpinę vietą – maždaug tarp galingos ir atsiliekančios valstybės. Šiems respondentams karinė galia ir didinga istorija neturi didelės prasmės be klestinčios, šiuolaikiškos, į socialinius aspektus orientuotos ekonomikos.
V. Putino propaganda dėl pretenzijų į Krymą iš pradžių rusus maloniai svaigino. Bet vėliau, kaip nustatė M. Dmitrijevas, S. Belanovskis ir A. Nikolskaja, nepasitenkinimas V. Putino vidaus politika, kuris buvo pakilęs 2013 metais, palaipsniui grįžta.
V. Putinui tokia situacija nemaloni, bet tik galimai. M. Dmitrijevas ir jo bendradarbiai nurodo, kad be patikimų opozicijos lyderių protestų aktyvumas yra fragmentiškas – pavyzdžiui, susibūrimai prieš pūvančias šiukšlių krūvas Maskvos regione šiais metais neperaugo į didesnius visuotinio masto protestus. „Protesto akcijos tampa pavienės, vietinės reikšmės, dažnai viena su kita konkuruojančios, ir tai užkerta kelią, kad tokios protestų iniciatyvos būtų visuotinai pripažintos“, – teigė savo ataskaitoje mokslininkai. Jie taip pat atkreipė dėmesį į menką visuomenės suinteresuotumą galimu režimo nuvertimu.
„Agresyvių kalbų valdžios adresu nebuvo girdėti nei vienoje iš grupių“, – teigiama ataskaitoje.
M. Dmitrijevas ir S. Belanovskis yra nuosaikieji, vadinamieji „sistemos liberalai“, kurie tiki, kad Rusija gali būti reformuota iš viršaus. Jiems – politinis status quo nėra kliūtis pasiekti teigiamų ekonominių permainų. Jiems kelia nerimą atsinaujinęs liaudies nepasitenkinimas po keletą metų trukusios euforijos dėl Krymo aneksijos, nes tokios nuotaikos primena jiems vadinamąjį „trumpizmą“ arba ieškojimą paprastų sprendimų, kokius siūlo Europos partijos, kurių politika nukreipta prieš imigrantus. Todėl jie jaučia savotišką palengvėjimą dėl to, kad nėra charizmatiškų populistų-lyderių, kurie galėtų vadovauti burbančioms masėms.
Kita vertus, tas lyderių trūkumas yra tiesioginis sėkmingos V. Putino vykdomos politinių suvaržymų kampanijos padarinys, – kaip rodo naujausi įvykiai, tokia kampanija nebus amžinai veiksminga Rusijoje. Jeigu M. Dmitrijevas ir S. Belanovskis yra teisūs ir rusai atsisako savo lyderių ir tų lyderių ideologinių koncepcijų, tuomet situacija tampa panaši į tą, kuri buvo devintojo dešimtmečio pabaigoje, prieš Sovietinės represinės valstybės subyrėjimą: galiausiai išniro lyderiai, turintys drąsos ir įtakos, kad galėtų mesti iššūkį totalitarinei mašinai, – o tie, kurie buvo prie jos vairo, pasirodė esantys bejėgiai arba neturintys noro pasipriešinti.