Kaip rašo „Foreign Policy“, partija „Liaudies tarnas“ tiesiogiai siejama su Volodymyru Zelenskiu, didele persvara laimėjusiu Ukrainos prezidento rinkimus. Charizmatiškasis V. Zelenskis – komikas, neturintis jokios patirties politikoje – ėmėsi vadovauti naujos kartos politinei platformai, puikiai rezonavusiai su nuo skurdo ir karo Donbase pavargusių ukrainiečių lūkesčiais. Kaip ten bebūtų, į parlamentą po rinkimų grįžo tik labai nedidelė dalis pažįstamų veidų. Antroje vietoje liko prorusiškų jėgų koalicija, kuriai ant kulnų lipo buvusio šalies prezidento Petro Porošenkos ir buvusios ministrės pirmininkės Julijos Tymošenko politinės jėgos. Į parlamentą pateko ir dar vienas gaivaus oro gurkšnis – prieš dabartinę valdžią pasisakanti partija „Golos“, prie kurios vairo stojo garsus roko muzikantas Sviatoslavas Vakarčiukas.
Partija „Liaudies tarnas“ vadinasi taip pat kaip ir televizijos serialas, kuriame V. Zelenskis kūrė istorijos mokytojo, netikėtai išrenkamo Ukrainos prezidentu, vaidmenį. Tik net ir serialo kūrėjai nesugebėjo numatyti jo politinės sėkmės masto. Turint omenyje, kad Ukrainos prezidentas be parlamento paramos praktiškai negali nuveikti nieko svarbaus, naujo parlamento sudėtis prezidentui – didžiulė dovana. Kai kurioms V. Zelenskio inicijuojamoms reformoms reikalinga dviejų trečdalių parlamento parama, o „Golos“ politinė jėga laikoma tiesiog idealia koalicijos partnere.
Tokios paramos iš senojo, dar 2014 metais išrinko parlamento, kuriame dominavo postą paliekančio P. Porošenkos politiniai partneriai, naujasis prezidentas tikrai nebūtų sulaukęs, todėl jis anksčiau laiko paleido parlamentą, argumentuodamas, kad jis kaišioja pagalius į ratus visoms jo iniciatyvoms. Partijos „Liaudies tarnas“ lyderis Dmytro Razumkovas „Foreign Policy“ teigia, kad senasis parlamentas „spjovė“ tiesiai į veidą paprastiems ukrainiečiams, atsisakydamas priimti įstatymą dėl rinkimų sistemos reformos ir sukurpdamas įstatymą, kuriuo norima pažaboti prezidento galias.
Tačiau V. Zelenskiui teks itin sudėtinga užduotis – vairuoti partiją, kurios branduolį sudaro ne tik patirties neturintys politikai, bet ir visiškai priešingos asmenybės. V. Zelenskio partijos gretose netrūksta kartais visiškai priešingas pozicijas deklaruojančių asmenų. Todėl pagrindinė užduotis naujame parlamente bus sukontroliuoti savųjų gretas ir užtikrinti, kad nepaisant visų skirtumų „Liaudies tarno“ nariai vieningai palaikytų reformas.
Balsuoti už „Tautos tarno“ partiją buvo raginama žadant, kad šios politinio judėjimo pergalė užtikrins prezidentui galią sėkmingai vykdyti numatytąsias reformas. „Liaudies tarno“ politinė programa nebuvo niekuo ypatinga, o tai ne naujiena Ukraina, kur partijos dažniausiai pasitelkiamos kaip priemonė iškelti vieną ar kitą politiką ir juos remiančius oligarchus.
Neįprasta tai, kad „Liaudies tarno“ siūlymai tiesiogiai nukreipti prieš daugumą Ukrainos politikų džiuginančius privalumus. Bene vienas iš pagrindinių partijos troškimų – panaikinti parlamentarų neliečiamybę ir pristatyti mechanizmą, leidžiantį rinkėjams jų lūkesčių nepateisinantį parlamentarą nušalinti nuo pareigų (kitaip tariant, atimti mandatą).
Taip pat kalbama apie įstatymų leidžiamosios valdžios pokyčius, leisiančius paprasčiau rengti referendumus dėl visuotinės svarbos klausimų. Pats prieštaringiausiai vertinamas V. Zelenskio siūlymas – įstatymo projektas, kuriuo siūloma neleisti nė vienam P. Porošenkos administracijos laikų valdininkui dirbti valstybės tarnyboje. Tokiais veiksmais naujasis prezidentas norėjo parodyti savo ryžtą kovoje su korupcija.
Liepos 17 dieną V. Zelenskis surengė tiesioginę transliaciją iš savo automobilio, kurios metu pareiškė, kad iki tol itin svarbios korupcijos bylos nebuvo tiriamos dėl politinės valios stygiaus, tiesiog teisėsaugos agentūros jas tarsi karštą bulvę permesdavo viena kitai.
Kritikai tvirtina, kad liustracijos įstatymo projektas gali baigtis didelio masto politiniu valymu ir atverti kelius plačiai paplitusiam persekiojimui. Be to, jis gali pakenkti ir paties V. Zelenskio vyriausybei, pavyzdžiui, įtakingam ilgamečiam šalies vidaus reikalų ministrui Arsenui Avakovui ir patarėjams Aivarui Abromavičiui ir Oleksandrui Danyliukui, kurie po konflikto su kolegomis pasitraukė iš P. Porošenkos vyriausybės ir vėliau prisijungė prie V. Zelenskio komandos.
Ukrainoje politinė patirtis jau nebevertinama kaip privalumas ar būtinybė. V. Zelenskis pareiškė, kad naujasis šalies ministras pirmininkas turėtų būti „ekonomikos profesionalas be politinės praeities“ (galimais kandidatais įvardijami Andrijus Koboliovas ir Jurijus Vitremla – Ukrainos valstybinės naftos ir dujų bendrovės vadovai).
Gana eklektiškame politinės partijos „Liaudies tarnas“ sąraše nėra nei buvusių, nei esamų parlamentarų. Liepos 2 dieną per spaudos konferenciją sulaukęs klausimo, ar patirties stygius gali tapti problema, Dmytro Razumkovas atsakė: „Jeigu neturi patirties, greitai jos įgys... bet jeigu ta jų norima įgyti patirtis yra susijusi su kyšių gavimu ir mokėjimu iš valstybės lėšų daryti verslą, ar kaip tapti korumpuotais, tai nėra patirtis, kurios mums reikia“.
Anot nationalinterest.org, „Liaudies tarnas“ turi oficialų partijos ideologą Ruslaną Stefančiuką, kuris per interviu gegužę patikino, kad partijos ideologijos pagrindas yra libertarizmas. D. Razumkovas „Foreign Policy“ sakė, kad pagrindinė partijos užduotis – „kuo įmanoma daugiau valdžios nušalinti nuo verslo“, įveikti korupciją ir pritraukti investicijų. „Nekalbame apie libertarizmą kalbai pasisukus apie socialines garantijas mūsų piliečiams, nes šiuo metu šalyje yra labai daug ukrainiečių, kuriems reikalinga socialinė valstybės parama“, – pridūrė jis. Nepaisant to, D. Razumkovas nepatikslino, kokios socialinės garantijos bus saugomos.
Dabar įdomiausia bus pamatyti, ar V. Zelenskiui pasiseks ten, kur P. Porošenka patyrė nesėkmę. O tai priklauso nuo kelių veiksnių.
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar paskubomis suformuotas politinis judėjimas turi pakankamai parako sėkmingai transformuotis į darnią valdančiąją partiją. Ar partijos „Liaudies tarnas“ deputatai norės suteikti V. Zelenskiui absoliučią laisvę renkantis ministrus ir be ginčų pritars jo siūlomiems įstatymų projektams? Maža to, kaip nauji Ukrainos parlamentai, kurių dauguma – absoliutūs politikos naujokai, pasirinkti iš esmės vien todėl, kad neturi nieko bendro su ligtoline valdžia, prisitaikys prie pareigų valdyti ir priimti svarbių sprendimų?
„Tai prieštaringos asmenybės. Tai arba tikri patriotai, kategoriškai prieštaraujantys bet kokiems bandymams taikysis su Rusija, arba minkšti prorusiškai nusiteikę asmenys, kurie tokį susitaikymą entuziastingai paremtų. Kaip kad yra sakęs vienas mano bičiulis, yra žmonių, kurie gintų generolo Georgijaus Žukovo monumentą Charkove, ir yra tokių, kurie eina į LGBT paradus“, – sako Fesenko, primindamas Raudonosios armijos pajėgoms Antrajame pasauliniame vadovavusį sovietų maršalą.
V. Zelenskis ir jo partija stengiasi laikytis toliau nuo visų kontraversijų dėl sovietinės istorijos vaidmens ar ukrainiečių kalbos viešajame gyvenime – dviejų pagrindinių Ukrainos politikos skaudulių.
„Didžiausias V. Zelenskio privalumas yra tas, kas jis subalansavo politinius prieštaravimus tarp prorusiškų ir proeuropietiškų pusių, tarp rusakalbių ir kalbančių ukrainiečių kalba“, – komentuoja sociologas Volodymyras Iščenka.
Antrasis V. Zelenskio politikos privalumas tas, kad, iš karto po jo pergalės rinkimuose, Jungtinės Valstijos ir Europa nusprendė padidinti ir paspartinti paramą Ukrainai ne tik užtikrindamos didesnę pagalbą, bet ir atidėdamos skolų grąžinimą ar palengvindamos to sąlygas, tokiu būdu naujam prezidentui pažadėdamas didesnę veiksmų laisvę (bent jau pradžioje). Nepaisant to, V. Zelenskis vadovauti Ukrainai ėmėsi kaip tik tuo metu, kai dauguma Europos centro krypties partijų išgyvenimą šiokį tokį nuopuolį, tad senasis žemynas antrą kartą imtis didelio masto Ukrainos gelbėjimo operacijos pernelyg nesiveržia.
Kaip ten bebūtų, Rusija turėjo penkerius metus tam, kad parengtų ir įgyvendintų planus, kaip apeiti Ukrainą. Prasidėjus Maidano neramumams, nauji energetikos vamzdynai tebuvo planai ant popieriaus, o dabar „Nordstream 2“ (tiesiogiai sujungęs Rusiją ir Vokietiją) įvykdytas 60 proc.; kalbant apie „TurkStream“, šis projektas jau įgyvendintas 90 proc. Rusija turėjo puikių progų atsijungti nuo Ukrainos ir rasti būdų, kaip kompensuoti ankstesnę priklausomybę nuo Ukrainos pramonės, ieškant savų alternatyvų ir verbuojant reikiamų žinių turinčius ukrainiečius dirbti Rusijoje.
Vykdomasis Ukrainos Ateities instituto vadovas Viktoras Andrusivas tvirtina, kad partijos „Liaudies tarnas“ platformos neapibrėžtumą lemia noras koncentruotis į institucines reformas. „Ar Zelenskis pasišovė išnaikinti įprastas procedūras? Ar paskyrus naujų ministrų, reformuosiančių sovietines ministerijas, tas burbulas galiausiai vis tiek sprogs? Žmonės iš Vakarų klysta manydami, kad tai, kaip važiuoja automobilis, priklauso nuo vairuotojo. Galite prie seno vos gyvo automobilio vairo pasodinti kad ir Luisą Hamiltoną, jis vis tiek vos judės iš vietos. Tai ir yra pagrindinis kliuvinys: institucinė inercija ir greitų pokyčių ištroškusių žmonių nerealistiški lūkesčiai.
„Ukrainoje įvyko didžiulis civilizacinis pokytis. Putinas kartodavo, kad, jeigu paklusite Rusijai, būsite stipresni ir geriau gyvensite. Jis parodė, jog yra pasiryžęs prireikus žudyti rusakalbius. Porošenka bandė įgyvendinti kitką – jis pasisakė už vienos tautos vienos kalbos vienijamą valstybę. Jis vykdė dekomunizaciją, stūmė Ukrainos kalbos įstatymus ir taip toliau, bet ir jam nepavyko. Taigi, kas liko?“, – klausia V. Andrusivas.
Galbūt klausimas ir yra atsakymas. Niekur nedingo 2014 metų revoliucijos rezultatai ir Ukrainos ambicijos Europoje.
Galiausiai, kol kas taip ir lieka neaišku, kuo baigsis kova su korupcija. Nors visi ir džiaugiasi, kad Ukrainos parlamentas po rinkimų kaip reikiant atsinaujins, vertėtų prisiminti įvykius po 2014 metų Maidano, kai buvo galima stebėti panašų aktyvistų ir nematytų veidų antplūdį. Deja, neilgai trukus, ir juose apsigyveno korupcijos infekcija.
Ar V. Zelenskiui pavyks išlaikyti sistemos kontrolę, ar visgi jai pavyks rasti būdų, kaip paversti tuos naujus žmones korumpuotais kenkėjais?