Baltarusijos vadovui tereikia pinigų, mano Rusijos aukštosios ekonomikos mokyklos ekspertas Dmitrijus Balkunecas.
– Baltarusija yra įsprausta tarp Rusijos ir Vakarų. Ar Baltarusijos valdžia, tiksliau, A. Lukašenka, šiuo metu turi daug laisvės manevruoti? Ar dar ilgai jam pavyks balansuoti?
– Man atrodo, kad šiuo metu mes stebime vaizdą, kai A. Lukašenka renka Ukrainos krizės vaisius, ir tai yra padariniai tos sistemos, kuri susidarė po to, kas įvyko Kijeve. Iki Kijevo A. Lukašenka visų akyse buvo diktatorius, paskutinis Europos diktatorius. Šiandien jis galutinai ir negrįžtamai nustojo tokiu būti. Ir veikiausiai dabar jis mėgina rasti priėjimo prie Europos kanalų. Jam tai pavyko, tačiau greičiausiai ne dėl jo paties politikos, bet dėl politikos, kurią vykdo jo užsienio reikalų ministras V. Makėjus.
Tai yra pagrindinis šio Baltarusijos posūkio link Vakarų variklis. Tačiau tai sunku pavadinti posūkiu. Tai veikiau mėginimas atkurti santykius, kurie buvo nutrukę dvidešimt metų, nes Minskas nebendravo su Europa. Tai daro Baltarusijos opozicijos lyderiai. Dabar Minskas perima tą iniciatyvą ir jam tai sėkmingai pavyksta. Jam nereikia jokios demokratizacijos. Jam reikia pinigų. Į Europą jis eina pinigų, nes Rusija dabar susidūrė su sunkia krize ir nėra pasirengusi finansuoti A. Lukašenkos išlaikymo ir subsidijuoti Baltarusijos.
Subsidijos Baltarusijai kasmet Rusijai kainuoja 7-10 mlrd. JAV dolerių. Pirmiausia, kalba eina apie naftą, nes Baltarusija yra 90 proc. priklausoma nuo Rusijos, o kalbant apie dujas – 100 proc. Baltarusija gauna rusiškos naftos, ją perdirba dviejose naftos perdirbimo gamyklose ir perparduoda Europai jau pagamintą benziną. Tai buvo puiki schema dar iki pasaulinių naftos kainų kritimo. Ir maždaug 50 proc. Baltarusijos eksporto sudarė nafta. Tai buvo didžiulės pajamos. Vėliau A. Lukašenka neteko šių pinigų, nes pati su problemomis susidūrusi Rusija buvo priversta mažinti paskolas Baltarusijai, A. Lukašenkai juk reikia mokėti pensijas, atlyginimus, išlaikyti gyventojus ir t. t.
Todėl A. Lukašenkai tenka normalizuoti santykius su Vakarais ir pamėginti rasti pinigų ten. Tačiau Europai neduos jam pinigų, ji nėra pasirengusi respubliką subsidijuoti. Tai labai svarbu suprasti.
– Ar Minske tai supranta?
– Minske tai taip pat puikiai supranta. Jie tikisi, kad ateis kažkokie investuotojai. Baltarusijos valdininkai kurį laiką Europoje buvo nepageidaujami asmenys. Dabar kai kurie ministrai vėl ėmė važinėti į Europą. A. Lukašenka vyko į Italiją, susitiko su popiežiumi. Tai buvo pirmas vizitas, kai jam panaikino sankcijas. Tačiau man atrodo, kad A. Lukašenka Europoje išlieka nepageidaujamas. Europos politikai nepasirengę su juo tiesiogiai vesti dialogo. Jie pasirengę jį vesti su Baltarusijos užsienio reikalų ministru, kuriam atvertos Europos sostinių durys. Apie tai galima spręsti iš jo vizitų geografijos. Tai veikiausiai yra antras rimtas A. Lukašenkos mėginimas vesti dialogą su Vakarais.
Pirmasis žlugo 2010 metais, kai per rinkimus buvo išvaikyti demonstrantai, kai Nikolajus Statkevičius ir kiti kandidatai atsidūrė kalėjime. Tuomet Europa užtrenkė jam duris prieš pat nosį. Juk pas jį buvo atvažiavę ministrai, tikėjosi, kad jis surengs gerus rinkimus, jie juos pripažins, ir visi draugaus. Tačiau jis pasielgė priešingai ir vėl buvo izoliuotas, o dabar bando iš tos izoliacijos išsikapstyti.
– Kokia yra šį posūkį link Vakarų stebinčios Maskvos reakcija?
– Jokia. Kadangi Baltarusijos temos, kaip ir Baltijos šalių temos bei dar kelių kitų šalių temos, nėra Maskvos dabartinėje darbotvarkėje.
Reikia suprasti, kad Rusija – milžiniška šalis, turinti galybę interesų įvairiuose pasaulio kampeliuose. Ir dabar ji turi svarbesnių prioritetų.
Duok Dieve, kad Baltarusija būtų bent jau darbotvarkės trisdešimtuke, nes pasauliniu požiūriu ten dabar nieko nevyksta. Todėl Maskva nereaguoja į šias problemas. Man atrodo, kad problemą „Baltarusija krypsta link Vakarų“ daugiau kelia žiniasklaidos priemonės.
– Tačiau mes matome, kad A. Lukašenka jau kurį laiką vykdo tam tikrą vidaus politiką, kuomet pabrėžiama, kad nors Rusija yra „broliška šalis“, tačiau Baltarusija – atskira ir nepriklausoma valstybė. Vykdoma politika nacionalinės kultūros srityje. Jis pats tarsi nori atsiskirti. Ar Rusija gali paleisti Baltarusiją?
– Rusija gali paleisti Baltarusiją. Tik kur ji eis? Aš jau kalbėjau apie jos didžiulę priklausomybę nuo rusiškos naftos ir dujų. Taip pat yra priklausomybė nuo prekių pardavimo. Juk nafta siunčiama į Europą, o kitų prekių liūto dalis siunčiama į Rusiją. Ar Baltarusija pasirengusi kažkuo pakeisti šią rinką? Manau, kad Rusija net džiaugtųsi galėdami paleisti Baltarusiją, kad atsikratytų tų subsidijų. Juk tuos pinigus Rusija galėtų skirti savo regionams. Tačiau ji subsidijuoja Baltarusiją.
Tai ir nuolaidos dujoms. Be to, Rusija yra stambiausia investuotoja Baltarusijoje. Viena iš naujausių investicijų – naujos atominės elektrinės statybos. O tai daugiau nei 10 mlrd. JAV dolerių. Be to, ji pati ją stato. Todėl yra abipusis interesas. Jeigu Baltarusija rastų tokį patį donorą... Kinija žada, tačiau reikalai nelabai juda iš vietos.
– Ar galima teigti, kad aplink A. Lukašenką susiformavo ratas draugų, apie kuriuos galima sakyti, jog jie liks po jo?
– Manau, kad aplink A. Lukašenką dabar yra susiformavęs tam tikras ratas asmenų, ir vienu iš lyderių neabejotinai yra V. Makėjus. Jie nori posūkio link Vakarų. Tai provakarietiška grupė A. Lukašenkos administracijoje. Tačiau man atrodo, kad ten yra dar ir kita grupė žmonių, kurie yra svaresni regioniniame žemesniame lygmenyje ir kurie supranta, kad tai yra utopija. Kadangi ES šalys šiandien nėra pasirengusios išlaikyti Baltarusijos. To pavyzdys – Ukraina. Kai žlugo buvusi ryšių sistema, tai privedė prie ekonomikos nuosmukio. Baltarusija – ne Ukraina. Ukraina turi milžiniškas apsirūpinimo galimybes. Tiesiog reikia suprasti Baltarusijos ekonomikos struktūrą.
– Kiek, kariniu požiūriu, Rusija ketina didinti savo buvimą čia?
– Reikia suprasti, kad Baltarusija ir Rusija – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) narės ir dėl Sąjunginės valstybės koordinuoja savo politiką gynybos srityje.
– Tačiau KSSO kol kas nepasireiškia. Neseniai buvo konfliktas Karabache, bet KSSO ten nepasirodė...
– Jeigu būtų konfliktas su Azerbaidžanu. Kalbant apie problemas su NATO, Rusija, mano nuomone, yra pasirengusi eiti taip toli, kaip tai pasirengusi yra daryti NATO. Jeigu jie yra pasirengę dislokuoti papildomus kontingentus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, tai Rusija vykdys analogišką politiką. Kalbant apie pernykštę situaciją, susijusią su Rusijos bazės dislokavimu Baltarusijoje, tai greičiausiai buvo lojalumo išbandymas. Kadangi Rusijai iš esmės nėra jokio skirtumo, kur dislokuoti bazę – Baltarusijoje, Smolenske ar Brianske. Strategiškai tai nėra ta užduotis. Tačiau A. Lukašenka labai nori atnaujinti savo lėktuvų parką.
Žinoma, kad tai nebūtų Rusijos bazė, bet kad Rusija viską nemokamai duotų. Jis supranta, kad privalo užtikrinti saugumą, tačiau jis neturi pinigų ginkluotei. Šiuo požiūriu man pasirodė keista V. Makėjaus politika, kai jis pareiškė, kad NATO plėtra nekelia grėsmės Baltarusijai ir jos saugumui. Tuo pat metu jis mėgina daryti antrą pareiškimą, kad jiems tai kelia nerimą. Tai žinutės Maskvai ir Vakarams. Ir tai, mano nuomone, Maskvą iš dalies erzina. Rusija suvokia, ką daro A. Lukašenka.
Tiesiog jam suteikė galimybę. Žinoma, yra apribojimų. Jis negali daryti dalykų, kurie prieštaraus Rusijos ir Baltarusijos santykiams. Rusija yra suinteresuota, kad Baltarusija palaikytų gerus santykius su kitomis šalimis, tačiau tai neturėtų prieštarauti jų dvišaliams santykiams.
– Atominės elektrinės klausimas kelia didelį nerimą Lietuvai, kuri, kaip ir daugelis kaimyninių šalių, teigia, kad nepirks iš jos elektros. Kam tada ta elektrinė statoma?
– Elektrinė – labai sudėtinga problema. Šią elektrinę Baltarusijoje norėjo statyti dar 1982 metais. Net vietą išrinko. Tačiau po Černobylio buvo paskelbtas moratoriumas. 2006 metais buvo priimtas politinis sprendimas statyti elektrinę. A. Lukašenka norėjo ir nori atsikratyti didžiulės šalies priklausomybės nuo rusiškų dujų. Mano nuomone, tai itin brangus ir sudėtingas projektas. Baltarusija galėtų ir apsieiti be elektrinės ir vystyti alternatyvią energetiką. Be to, mes dabar kalbame apie gamybą, tačiau reikia kalbėti ir apie atsipirkimą, kas Baltarusijai dabar nelabai rūpi.
– Turime faktą: elektrinė statoma...
– Faktas įvyko, ir aš manau, kad sprendimas buvo priimtas, nes atsirado rėmėjas – Rusija. Ji stato, ir jai tai naudinga, nes tai – stambaus milžino „Rosatom“ pajėgumų išnaudojimas. Ši bendrovė elektrines dabar stato visame pasaulyje. Tačiau Baltarusijoje šiuo metu nėra energijos trūkumo.
Ir Lietuvos pozicija, žinoma, yra įdomi. Suprantu, kad šis objektas statomas arti sienos, tačiau mes taip pat suprantame, kad Lietuvoje taip pat yra pavojingas objektas – Ignalinos atominė elektrinė. Kodėl privedė prie to, kad ši elektrinė buvo uždaryta? Ne saugumas tuomet buvo svarbiausia, o konkurencija tarp stambių žaidėjų šioje rinkoje. Kodėl dabar Baltijos šalys ir Lenkija prieštarauja? Nes bijo, kad gali atsirasti didelis objektas, kuris galės aprūpinti pigia energija. Antra, man atrodo, kad Lietuva bijo tapti priklausoma nuo Baltarusijos. Žinoma, Baltarusijos valdžia vykdo kvailą uždarų durų politiką. Tokius objektus reikia statyti atvirai ir viešai. Reikia visuomenei užtikrinti maksimalų prieinamumą prie tokios elektrinės.
Šiaip ar taip skeptiškai vertinu tai, jog tokią elektrinę Baltarusijoje iš viso reikėjo statyti. Tačiau sprendimas jau priimtas. Todėl reikia suprasti, kur reikės tą energiją dėti. Manau, kad kai ji atsiras, politinė trintis tarp Lietuvos ir Baltarusijos išnyks, ir bus atnaujinti ekonominiai santykiai. Jeigu Baltarusija Lietuvai pasiūlys palankesnę kainą, manau, kad ji pirks tam tikrą elektros kiekį.
– Kremliuje Baltarusija vertinama kaip regionas, o A. Lukašenka – jo gubernatorius. A. Lukašenka valdžioje yra jau labai ilgai, tačiau galiausiai viskam ateina galas. Kokiam scenarijui vertėtų ruoštis?
– Tai daugiapusė problema. Rusija nesikišo ir niekada nesikiša į vidinius Baltarusijos reikalus. Tai politinis pasirinkimas. Dažnai sako, kad Rusija darė įtaką rinkimams. Ne, nedarė. Nes A. Lukašenka Maskvą visiškai tenkina. O kai ateina naujas politikas, žinoma, reikia suprasti, kas jis toks. O jeigu šalis kišasi ir pasodina savo kandidatą, kaip buvo Ukrainoje, o jo nepriėmė, tuomet prasideda konfliktas, revoliucija.
Todėl Rusija nemėgins daryti įtakos vidiniams politiniams procesams ir stumti savo kandidatų Baltarusijoje. Tuo pat metu A. Lukašenka bijo Maskvos ir yra priklausomas nuo Maskvos, nors ji nedaro jam spaudimo.
– Argi Rusija ir Baltarusija nesuderino savo politikos, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose?
– Tai užsienio politika. Tokia pati, kaip ir ES ir NATO. Ir NATO viduje ji yra griežtesnė, nei čia. NATO šalys negali turėti skirtingų nuomonių kai kuriais klausimais. O A. Lukašenka bijo konkurencijos atsiradimo Rusijos rinkoje ir dialogo dėl Rusijos ir Baltarusijos santykių jam nedalyvaujant. Mes šiais metais universitete pirmą kartą per daugelį metų surengėme reginį su ekspertais, pakvietėme ten Baltarusijos visuomenės atstovų, turinčių skirtingų nuomonių. Buvo pakviesti ir tarptautinių struktūrų atstovai. Baltarusijos atstovai neatvyko ir per skirtingus kanalus išreiškė pasipiktinimą dėl šio renginio.
Tačiau tarp Rusijos ekspertų renginys sulaukė milžiniško susidomėjimo. Jie veda dialogą su valdžia, tačiau mes suprantame, kad Baltarusijos parlamente nėra opozicijos, nėra kitokių nuomonių. Todėl esu įsitikinęs, kad tokia bendradarbiavimo forma yra itin produktyvi, nes kitoks požiūris gali leisti pakoreguoti tam tikrus momentus. Ir tai bus galimybė pažiūrėti, kas bus po A. Lukašenkos. Jo monopolija trunka jau 22 metus.
A. Lukašenka yra vienintelis Europoje prezidentas, valdantis dar nuo XX-ojo amžiaus. Liko karaliai ir jis. Sunku pasakyti, kas jį pakeis. Dar kartą pabrėšiu, kad Rusija nedarys įtakos vidinei politinei situacijai. Kas bus, jeigu Baltarusijoje pasikeis kursas? Manau, kad Rusija reaguos atitinkamai, tačiau esu įsitikinęs, kad kursas keisis. Bet koks politikas, ateisiantis į valdžią Baltarusijoje, turi puikiai suvokti susidariusią priklausomybę. Jis negali iš karto nutraukti santykių. Posūkis į Vakarus yra kas – santykių nutraukimas?
– Tačiau Baltijos šalys tai patyrė...
– Tai itin sudėtingas variantas. Tačiau Baltijos šalys turi priėjimą prie jūros, pas juos kitokie gyventojai, daugelis yra išvažiavę iš Baltijos šalių. Baltarusija turi šiek tiek kitokių ypatybių. Norėtųsi, kad ji būtų nepriklausoma, tačiau nepriklausomybę būtina kažkuo užtikrinti. Pabrėšiu, kad A. Lukašenka jau išnaudojo savo, kaip politiko, resursus. Jo komanda paseno. Tiems žmonėms jau gerokai per 60 metų.
A. Lukašenka neturi žmonių, neturi reformų programos, kad šalis žengtų į naujus vystymosi etapus. Jis gyvena kaip senovėje: čia pirkau, ten pardaviau. Neseniai jis buvo nuvykęs į Katarą ir Emyratus santykių gerinti. Jis ten praleido savaitę. Akivaizdu, ko jis ten važiavo. Vežė sūnų Kolią jūros pamatyti. Jau ne pirmą kartą jis skraido ten per lapkričio šventes apsimesdamas, kad stiprina draugystę su tomis šalimis, nors Baltarusijos prekybos su jomis apimtys yra minimalios. Manau, kad kelionė kainavo daugiau, nei tai, kuo Baltarusija su tomis šalimis prekiauja. Jis neturi darbotvarkės ir jis, žinoma, po I. Karimovo mirties susimąstė apie savo pasitraukimą. Baltarusijoje gali kilti kova. Reformacija autoritariniuose režimuose – sunki istorija. Archyvus degins.