Lietuva ribojasi su Baltarusija, todėl palaikyti ryšius su šia šalimi jai ypač sudėtinga, įsitikinęs D. Krameris. Jis mano, kad Lietuva turėtų mažinti bendravimą su kaimyninės šalies aukščiausio rango asmenimis ir apsiriboti kontaktais su pilietinės visuomenės ir opozicijos atstovais.
D. Krameris įsitikinęs, kad tik dar didesnis spaudimas Baltarusijos valdžiai paskatins paleisti politinius kalinius, o Rusijos pozicija neigiamai veikia situacijos pasikeitimo Baltarusijoje perspektyvas, nes Rusijos valdžia nesuinteresuota tokiais pasikeitimais, mat nori „turėti reikalų su velniu, kurį pažįsta“.
- Praėjo daugiau nei dveji metai nuo prezidento rinkimų Baltarusijoje. Dalis politinių kalinių buvo paleisti iš kalėjimų, kai kurie jų emigravo. Tarptautinė bendruomenė nuolat tvirtina, kad situacija šioje šalyje vis blogėja. Kaip Jūs įsivaizduojate situaciją?
- Nereikia bijoti kalbėti apie tai, kad esame aklavietėje turint omenyje situaciją Baltarusijoje. Iki šiol kalėjimuose yra dešimtys politinių kalinių, jokių realių reformų mes nematėme, parlamento rinkimai tebuvo pokštas, naujos vizijos, ką daryti su Baltarusija – nėra. Vilniuje gruodžio mėnesį vyks Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ir, aš manau, kad jame bus keliama daug klausimų apie tai, ką daryti su Baltarusija.
- Jūs jau pareiškėte, kad Baltarusijos oficialūs asmenys neturi būti kviečiami į šį viršūnių susitikimą, o dialogą reikia palaikyti tik su Baltarusijos pilietine visuomene. Tačiau daugelis šios šalies pilietinės visuomenės atstovų yra už Baltarusijos ribų. Ar Jūs tikite, kad šiuo metu šioje šalyje pilietinė visuomenė turi kokią nors įtaką, o jos atstovams išvis įmanoma dirbti valstybėje, kur viską sprendžia vienas žmogus, o ne įstatymo viršenybė?
- Tai geras klausimas, tačiau Baltarusijoje yra iki šiol ten dirbančių pilietinės visuomenės atstovų. Yra Lietuvoje dirbantys aktyvistai, kurie važinėja į Baltarusiją. Manau, kad remti Baltarusijos pilietinės visuomenės plėtrą yra labai svarbu. Būtent tai stengiasi daryti „Freedom House“, ir ne tik Baltarusijoje, bet ir visame pasaulyje. Šioje situacijoje tai yra tai, ką reikėtų daryti.
Nežinau, kaip ES gali nuoširdžiai kviesti Aleksandro Lukašenkos vyriausybės atstovus derėtis dėl dalyvavimo Rytų partnerystėje. Ten nėra progreso, netgi paleisti kaliniai nebuvo reabilituoti. ES sako, kad tai tiesiog paleidimas, o JAV kalba, kad turi būti visiška reabilitacija. Tai neįvyko. A. Lukašenka nepadarė nieko, kas turėjo būti padaryta, kad būtų koks nors pagrindas (santykiams – DELFI).
- Bet kokiu atveju, ar reikia tarptautinei bendruomenei tęsti bendradarbiavimą su Baltarusija Rytų partnerystės kontekste?
- Manau, kad bendradarbiavimas turi vykti su nevyriausybinėmis struktūromis, o ne su Baltarusijos vyriausybe. Nemanau, kad ministras Vladimiras Makėjus (Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas – DELFI) turi būti išbrauktas iš vizų sąrašo (Baltarusijos pareigūnų, kuriems draudžiama įvažiuoti – DELFI), jis turi jame likti. ES neturi kviesti vyriausybės pareigūnų, vildamasi, kad jie neatvažiuos.
- Tačiau, kiek žinome, JAV diplomatinės misijos Baltarusijoje vadovas keletą kartų susitiko su Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos vadovu. Ką pasakysite šiuo klausimu?
- Viena yra susitikinėti su vyriausybės atstovais Minske, kadangi tai konkretūs žmonės, galintys spręsti, koreguoti tam tikrus klausimus, visai kas kita – kviesti ministrą į Vašingtoną. To nebuvo.
- Ar galima Baltarusiją pavadinti grėsme regiono stabilumui ir saugumui?
- Manau, kad Europos širdyje turint diktatūrinį režimą, kyla pavojus Europos laisvo pasaulio vizijai. A. Lukašenka parduoda ginklus režimams, kurie mums nepatinka, įskaitant Iraną ir Siriją. Tai grėsmė saugumui, ir ne tik todėl, kad tai nedemokratiškas režimas, o dėl to, kad tokio pobūdžio režimai elgiasi mums nepriimtinai.