Jungtinė Karalystė, rašo E. Lucasas, gali pasukti vienu iš dviejų kelių. Viena vertus, šalis galėtų stengtis išlaikyti pasaulyje reikšmingos valstybės statusą ir taip užsitikrinti galimybę savomis pajėgomis, kaip mažesnysis JAV partneris, prisidėti prie karų su skurdesnėmis šalimis.
Tokiu atveju pagrindinė Karališkojo karinio jūrų laivyno užduotis būtų apginti du Didžiosios Britanijos lėktuvnešius.
Britų pajėgos veikiausiai ir toliau liktų tik simboliškai dislokuotos Estijoje, nors ten neturi nei priešlėktuvinės gynybos priemonių, nei karinio jūrų laivyno paramos, nei logistikos gairių, tačiau tokiu atveju Didžioji Britanija negalėtų vykdyti prieš Rusiją nukreiptų antžeminių karinių manevrų.
E. Lucasas teigia, kad Didžioji Britanija, kaip, beje, ir visos kitos Europos šalys, viliasi, kad įvykus krizei puolimą pavyktų atremti JAV. Na, blogiausiu atveju, Jungtinės Valstijos spėtų laiku suteikti pagalbą, ir pralaimėjimo patirti, šiaip ar taip, netektų.
Kita vertus, Didžioji Britanija galėtų pamiršti pasaulinės reikšmės ambicijas ir visą dėmesį skirti realiai savo ir savo sąjungininkų apsaugai nuo Rusijos.
Tai, žinoma, reiškia, kad kariuomenė nebus tokia didelė kaip dabar, bet užtat pavyks geriau ją aprūpinti.
Pajėgos veikiausiai bus dislokuotos Lenkijoje, nes kitaip konflikto atveju nepavyktų laiku ten nuvykti.
Pildantis tokiam scenarijui, pagrindinė karinio jūrų laivyno užduotis būtų užtikrinti apsaugą nuo Rusijos povandeninių laivų. Nė vieno britų lėktuvnešio tokiu atveju neprireiktų, todėl abu būtų galima paskolinti JAV ir, tikėtina, sulaukti dėkingumo.
Gali būti, kad Kremliaus keliama grėsmė jau pasiekė aukščiausią tašką. Kada nors britai galbūt vėl bus nusiteikę draugauti su Rusija.
E. Lucasas įsitikinęs, kad jei visas dėmesys bus sutelktas į gynybos klausimus Europoje, pavyks kompensuoti dėl „Brexit“ Didžiajai Britanijai gresiančius nuostolius.
Rytinės ES valstybės narės būtų ypač patenkintos tokiais Didžiosios Britanijos politikos pokyčiais. Jais džiaugtųsi ir į NATO sudėtį neįeinančios Švedija bei Suomija.
Nė viena iš šių šalių nenori priklausyti nuo Prancūzijos. Taip pat nenori, kad stambiausia Europos ekonomika laikoma Vokietija taptų dar ir karinių pajėgų hegemonu.
Londonas, beje, taip pat turi apsispręsti, kokį būtent vaidmenį karinės pajėgos turėtų vaidinti užtikrinant nacionalinį saugumą.
Nei britų, nei jų sąjungininkų tankai tikrai neapgins nuo Kremliaus pinigų, propagandos ir kitokio pobūdžio destrukcinės veiklos.
Tankais nepavyks apsiginti ir nuo politinėms grupėms pavaldžių nusikaltėlių arba užkirsti kelio kibernetinėje erdvėje vykstančioms užsienio valstybės vyriausybės remiamų programišių atakoms, keliančioms grėsmę ekonomikai.
Vis dėlto E. Lucasas abejoja, kad Didžiajai Britanijai pavyks pasirinkti tinkamai.
Ne vienas istorinis pavyzdys rodo, kad ši šalis gana aplaidžiai žiūrį į nacionalinį saugumą, kol neįsiplieskia koks nors konfliktas.
Susizgrimbama tik iškilus problemoms, ir tada joms spręsti skiriami visi resursai, todėl anksčiau ar vėliau tenka kapituliuoti.
Problemas pavyksta išspręsti tik sulaukus sąjungininkų pagalbos. „Times“ straipsnio autorius būgštauja, kad panašus scenarijus gali pasikartoti ir būsimos krizes atveju.