Vienintelis dalykas, kurį galima analizuoti kaip faktą pasibaigus rugsėjo 14 d. Sočyje įvykusioms deryboms tarp Vladimiro Putino ir A. Lukašenkos, – Kremliaus pažadas suteikti Minskui paskolą.
„Susitarėme, kad Rusija šią sunkią akimirką Baltarusijai suteiks 1,5 mlrd. JAV dolerių valstybinę paskolą“, – susitikimo su A. Lukašenka pradžioje pareiškė V. Putinas.
Visos likusios problemos, ginčytini klausimai ir nuogąstavimai, susiję su Rusijos ir Baltarusijos tarpusavio santykiais, blogiausiu atveju dar paaštrėja dėl silpnos A. Lukašenkos pozicijos. Baltarusijos vadovas praktiškai atvirai pasakė, kad daugiau neturi kuo kliautis, tik Maskva.
Ar susitikimo Sočyje metu prezidentai susitarė dėl naujos gilesnės integracijos, Baltarusijos įmonių pardavimo rusams, tikimybės, kad Baltarusijos teritorijoje atsiras Rusijos karinių bazių, oficialiai nepranešama, tačiau ekspertai šiuos dalykus aptarinėja. Kol kas išvada tokia: dėl nieko naudingo Baltarusijai tikrai nebuvo susitarta.
Apibendrinus derybas, tiksliai žinoma ši nauja informacija: V. Putinas priminė A. Lukašenkai, kad girdėjo apie planus keisti Baltarusijos Konstituciją. Ar Rusijos lyderis Baltarusijos prezidentui pateikė konkrečių pageidavimų, ką ir kaip pakeisti, oficialiai neskelbiama. Kai kurie ekspertai teigia, jog Rusija nori tokių pagrindinio įstatymo pokyčių, kad Maskva turėtų erdvės manevrams Baltarusijoje.
Trečiadienį, rugsėjo 16 d., pats A. Lukašenka pranešė, kad pagrindinio įstatymo pataisas jis pirmiausia ketina aptarti Baltarusijos liaudies susirinkimo metu, kurio forma ir eiga primena Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimus, dalyvaujant tam tikriems vyriausybės ir darbo kolektyvų atstovams.
Esant tokiai kompanijai, A. Lukašenka gali ne tik pasiūlyti savo sugalvotas pataisas, bet ir pateikti planą, kaip gauti šalies gyventojų pritarimą.
Kaip ir buvo tikėtasi, Sočyje surengto susitikimo Koordinacinė taryba nepripažino tinkamu būdu politinei krizei spręsti. Savo ruožtu A. Lukašenka nepripažįsta nei krizės, nei Koordinacinės tarybos. V. Putinas tikriausiai mato krizę, tačiau pritaria Baltarusijos prezidento nenorui bendrauti su realiais politiniais oponentais, kuriuos baltarusiai remia nuo rugpjūčio 9 d. gatvėse rengdami nesibaigiančius masinius protestus.
Apie Rusijos paramą A. Lukašenkai „Delfi“ kalbasi su Dmitrijumi Kruku, Baltarusijos ekonominių tyrimų ir švietimo centro (BETŠC) mokslo darbuotoju.
– Tarp ekspertų labiausiai paplitusi tezė skamba taip: Maskva davė pinigų su sąlyga, kad bus pakeista Baltarusijos Konstitucija, leisianti perduoti valdžią. Ar sutinkate su tokia situacijos interpretacija?
– Tai sunku paneigti arba patvirtinti. Rusijos motyvacija atrodo nevienareikšmė. Sutinku, kad rusai dar nesuformulavo aiškaus tikslo.
Tikėtina, jog svarbiu ir nerimą keliančiu veiksniu tapo pilietiniai protestai Baltarusijoje reikalaujant sąžiningų rinkimų. Rusija nenori, jog jie taptų užkrečiamu pavyzdžiu, kaip dėl į gatves išėjusių žmonių spaudimo pasikeičia valdžia. Visgi vienareikšmiškai neteigčiau, kad Rusija turi aiškiai parengtą politiką Baltarusijos atžvilgiu.
Oficialios informacijos, kaip bus suteikta 1,5 mlrd. JAV dolerių paskola, nėra. Neaišku, ar tai bus „gyvi“ pinigai, ar tiesiog senų skolų refinansavimas, t. y. jų grąžinimo atidėjimas. Be to, Rusija priminė, kad Baltarusija skolinga ir už dujas. Galbūt ši skola įeina į minimą sumą. Visai nesu tikras, jog tai bus „gyvi“ pinigai Baltarusijos finansų ministerijos sąskaitose, o šiuo metu jie yra labai svarbūs šalies ekonomikai.
Nepervertinčiau V. Putino pažado suteikti 1,5 mlrd. JAV dolerių paskolą kaip politiškai svarbaus ženklo ir jo ketinimų išraiškos. Tai nėra suma, iš esmės pakeičianti Baltarusijos ekonominę situaciją, net jeigu į Finansų ministerijos sąskaitas bus pervesta naujų lėšų. Tokiu atveju stabilizuos ir gerokai parems valiutų rinką mėnesį ar du, bet ne ilgiau. Šie pinigai neišsprendžia susikaupusių finansinių problemų ir nepakeičia kardinaliai neigiamų ekonomikos tendencijų. Todėl nekalbėčiau apie paskolą politinės paramos kontekste.
– Bet 1,5 mlrd. JAV dolerių – suma, kurią V. Putinas pažadėjo A. Lukašenkai, yra maždaug tiek pinigų, kiek per pastarąjį mėnesį ar pusantro Baltarusija išleido ekonomikai remti...
– Na, ne visai ekonomikai remti. Šis skaičius labai panašus į aukso ir užsienio valiutų atsargų sumažėjimo sumą. Rugpjūčio mėnesį minėtų rezervų vertė sumenko 1,4 mlrd. JAV dolerių. Šis faktas, be jokios abejonės, slegia valiutų rinką, nes smarkus Baltarusijos rublio kurso smukimas esant dabartinėms sąlygoms gali sukelti rimtą finansinę krizę.
Be to, nelabai korektiška sakyti, kad šios atsargos buvo panaudotos ekonomikai remti.
Išleista suma kompensavo rugsėjo mėnesį atsiradusią didžiulę užsienio valiutų paklausą. Aukso ir užsienio valiutų atsargos buvo naudojamos ir tam, kad savo indėlius atsiimantys asmenys galėtų juos atgauti.
Svarbu sulaukti informacijos, kokia forma ir kokiems tikslams bus gauti pinigai iš Rusijos Federacijos: ar tai bus nauja tarpvalstybinė paskola, ar senų paskolų refinansavimas, galbūt ir padegtas įsiskolinimas „Gazprom“. Nuo pinigų paskirties daug kas priklauso. Ir negalima teigti, jog yra tiesioginis ryšys su aukso ir užsienio valiutų atsargomis.
Manau, kad Baltarusija, jeigu turėtų tokią galimybę, paprašytų didesnės sumos ir nebūtinai atsižvelgtų į rugpjūčio mėnesį sumažėjusias aukso bei užsienių valiutų atsargas, tuo labiau kad ir rugsėjo mėnesį tikėtinas minėtų rezervų mažėjimas.
Jeigu Rusija paskolą suteiks „gyvais“ pinigais, lėšos greičiausiai bus skirtos aukso ir užsienio valiutų rezervui papildyti, intervencijoms valiutų rinkoje atlikti ir, tikėtina, bankų likvidumui padidinti. Šiuo metu Baltarusijos valdžiai labai svarbu neleisti, kad žymiai (daugiau nei 10 proc.) kristų Baltarusijos rublio kursas, nes tai gali sukelti aktyvų nuvertėjimą bankinėje sistemoje. Bankų turimų aktyvų kokybė šlubuoja. Ji labai jautriai reaguoja į valiutos kursą.
Jeigu Rusijos pinigai šalies nepasieks tiesiogiai, jie vis tiek bent netiesiogiai padės išsaugoti aukso ir užsienio valiutų rezervą, be to, Baltarusija galės sumažinti būsimų mokėjimų sumas, palyginti su tuo atveju, jeigu paskolos negautų. Vienaip ar kitaip tai bus parama aukso ir užsienio valiutų rezervui ir galiausiai – valiutų rinkai bei Baltarusijos rublio kursui.
– Ar pritariate nuomonei, kad nemokumo rizika buvo atitolinta, bet niekur nedingo?
– Šiuo atveju kalbama apie suverenitetinį nemokumą. Manau, jog šiais metais tokios rizikos nėra. Net jeigu rugpjūčio mėnesį buvo panaudota dalis aukso ir užsienio valiutų rezervo, rugsėjo 1 d. Baltarusijos atsargos sieke 7,4–7,5 mlrd. JAV dolerių. Rugsėjo–gruodžio mėnesiais mokėtina valstybės įsiskolinimų suma nėra labai didelė – maždaug 1,2 mlrd. JAV dolerių. Net blogojo scenarijaus atveju, t. y. jeigu išliks ilgalaikės indėlių atsiėmimo iš bankų tendencijos ir iki metų pabaigos nesumažės išaugusi užsienio valiutų paklausa (o taip tikrai gali nutikti), atsargų valstybės skoloms padengti 2020 m. užteks ir be išorinės paramos.
Visų pirma, Rusijos paskola, mano manymu, iš pradžių buvo rengiama kaip priemonė sumažinti užsienio valiutų paklausos augimo ir indėlių atsiėmimo tendencijas, pademonstruoti stabilumą, jog atsargų būklė yra gera, kad ir kiek indėlių liaudis atsiimtų, jog situaciją pavyko stabilizuoti, sumažinti įtampą, pašalinti neigiamas tendencijas. Tai – svarbiausi dalykai. Juk dabar Baltarusijos gyventojai masiškai perka užsienio valiutą, turi mažai lėšų Baltarusijos rubliais ir atsiima savo indėlius iš bankų. Valdžios manymu, pagrindinė užduotis – pamėginti sumažinti šias tendencijas, priversti žmones nekeisti Baltarusijos rublių į kitą valiutą ir nustoti atsiimti indėlius iš bankų.
– Bet valdžia nieko nedaro, kad pašalintų priežastis, kurios verčia žmones atsiimti indėlius ir pirkti užsienio valiutą. Baltarusiai taip išreiškia savo protestą prieš nesąžiningus rinkimus ir bando priversti valdžią užmegzti dialogą su tauta.
– Sutinku, kad valdžia nerodo ženklų, jog yra pasiruošusi pradėti dialogą su protestuojančiaisiais. Bet nebūčiau toks kategoriškas, kalbėdamas apie motyvus. Manau, kad vieni atsiima indėlius protestuodami, o kiti, suprasdami, jog susiklosčiusi situacija kelia grėsmę jų santaupoms, – vedami grynai ekonominių paskatų.
– Sviatlana Cichanouskaja pareiškė apgailestaujanti, kad V. Putinas nusprendė remti A. Lukašenką, o ne baltarusių tautą. Ji taip pat sakė: „Tikiuosi, kad V. Putinas supranta, jog būtent A. Lukašenka, o ne mūsų tauta, turės grąžinti šią paskolą.“ Paskui Rusijos Federacijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pranešė, kad paskola visgi suteikiama baltarusių tautai. Ekspertai įžvelgia analogijų su situacija, kai 2013 m. Rusija pažadėjo Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui 15 mlrd. JAV dolerių, o 2014-ųjų vasario mėnesį jis bėgo iš šalies, paskui prasidėjo ilgai užsitęsęs bylinėjimosi procesas, Rusija pateikė ieškinį Kijevui. Ar šios analogijos yra teisingos?
– Visai teisinga analogija. Klausimas, kurį nurodė S. Cichanouskaja, gali iškilti. Aš apsiribočiau konstatavimu, kad tokios paralelės yra įmanomos. Tai yra teisinės srities dalykas.
– Daugeliui protestuose dalyvaujančių baltarusių Rusijos suteikta paskola primena Kremliaus psichologinę ataką. O jums?
– Maskvos psichologinė parama A. Lukašenkai prasidėjo ne nuo paskolos. V. Putinas pasveikino A. Lukašenką laimėjus rinkimus dar rugpjūčio mėnesį. Paskui visuose savo pareiškimuose pabrėždavo, kad jokio pilietinio protesto Baltarusijoje nemato ir nelaiko jo reikšmingu. Dabar nieko naujo nepastebiu. V. Putinas vykdo savo planą, tačiau koks jo tikslas, šiuo metu sunku aiškiai pasakyti. Manyti, kad paskola tapo tikslingo spaudimo tęsiniu, – galima. Bet tai jokia naujiena, tai vyksta jau mėnesį.
– Ar V. Putino demonstruojamas palaikymas A. Lukašenkai jums atrodo nedviprasmiškas?
– Labiau linkstu prie versijos, kad Rusijos Federacija čia žaidžia savo žaidimą, bandydama sukurti dirvą būsimam politiniam kraštovaizdžiui, parengti tą dirvą, savo pajėgas, struktūras, savo įtakos zonas Baltarusijoje.
Manau, kad Rusijoje A. Lukašenka yra svarstomas kaip pereinamasis variantas. Tikriausiai akivaizdūs idėjos, kad pilietinis protestas gali pakeisti valdžią, įrodymai nelabai patinka Rusijos valdžiai, ji nenorėtų, jog taip nutiktų.
Rusija bando suderinti dvi taktikas.
Trumpą laikotarpį, atsižvelgdama į savo interesus, ji remia A. Lukašenką, bet nemanau, kad Rusijos tikslas – Baltarusijos prezidento išsaugojimas valdžioje. Tai – pereinamasis etapas, trumpalaikis uždavinys.
– Yra baltarusių (tiek pakankamai žinomų, tiek eilinių piliečių), kurie tikėjosi, kad V. Putinas paveiks A. Lukašenką, privers jį atsisakyti, kaip jie sako, „chaoso“, vykstančio Baltarusijoje, vos pasirodžius rinkimų rezultatams. Taip pat yra seniai manančių, jog iš Rusijos negalima laukti nieko gero. Kaip, remiantis jūsų pastebėjimais, keičiasi baltarusių požiūris į Rusijos valdžią ir pačius rusus?
– Žinoma, požiūris į Rusiją keičiasi. Jeigu baltarusių tauta visiems prieinamais taikiais būdais rodo, kad nenori, jog A. Lukašenka būtų prezidentu, ir reikalauja jo pasitraukimo, o kaimyninės šalies prezidentas kalba unisonu su A. Lukašenka, kad jūsų nėra ir kad jūs – niekas, ir savo veiksmais išsaugo status quo, akivaizdu, jog požiūris į Rusijos valdžią prastėja.
Ar prastėja požiūris ir į rusus apskritai, sunku pasakyti. Į šiuos klausimus atsakymus galima gauti tik surengus socialines apklausas, tačiau Baltarusijoje jas atlikti sudėtinga dėl sociologinių tarnybų licencijavimo. Sociologija šalyje yra mirusi.
Galima iškelti prielaidą, kad baltarusiai tiki V. Putinu, bet manau, jog dabar šis tikėjimas baigia išgaruoti, nes sunku pateisinti Rusijos vadovo veiksmus. Nieko gero nematau – Rusija žaidžia išskirtinai savo žaidimą.
Spėju, jog netiesioginis šio žaidimo padarinys yra tai, kad A. Lukašenkos, kuris dabar kliaujasi Maskvos parama, reputacija smunka net esamų šalininkų akyse.
– Kalbant apie Rusijos paramą A. Lukašenkai, ką labiau atskleidžia šie veiksmai – simbolinius ženklus ar realią pagalbą?
– Nepasakyčiau, kad Rusija stačia galva puolė remti A. Lukašenką, tikrai ne. Yra svarbi ekonominė parama – prižadėta 1,5 mlrd. JAV dolerių paskola. V. Putino pareiškimas apie teisėsaugos pareigūnų rezervą buvo reali politinė priemonė. Grįžtant prie analogijos su 2013–2014 m. įvykiais Ukrainoje, tokio didelio Rusijos Federacijos įsitraukimo, koks buvo Ukrainos atveju, visgi nėra.
Rusijos parama A. Lukašenkai man vis dėlto atrodo labiau simbolinė su būtinomis dozėmis svarbios ekonominės pagalbos, bet ne daugiau. Be fanatizmo ir perdėto užsidegimo.