Su kai kuriomis iš jų Rusijai sunku sutikti, tačiau tai nereiškia, kad taikos procesas pasmerktas.
Kitaip nei pastaruosius trejus metus, šį sykį abi šalys iš tikrųjų nori nutraukti konfliktą ir turi bendrą tikslą – padėti Kijevo vyriausybei atkurti suverenitetą Rytų Ukrainos regionuose, kuriuos dabar valdo Maskvą remiantys separatistai.
Klausimas, kurį turi išspręsti bet kokios tolesnės derybos, yra tas, kokiu mastu Rusija sugebės išlaikyti savo įtaką Donbase. Tai – pilkoji zona, kurioje realybė veikiausiai peržengs bet kokias oficialias raudonas linijas.
V. Zelenskis, kaip galima buvo tikėtis, namuose sulaukė nemalonumų po to, kai Ukraina priėmė pagrindinį Rusijos reikalavimą – patvirtinti vadinamąją Steinmeierio formulę, kurią 2016 m. būdamas savo šalies užsienio reikalų ministru pasiūlė Vokietijos prezidentas Frankas Walteris-Steinmeieris.
Remiantis jo formule, separatistų užimtos teritorijos turėtų gauti ypatingą autonominį statusą pagal Ukrainos įstatymus iškart po to, kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija pripažins vietos rinkimų rezultatus.
Šios sekos priešininkai – V. Zelenskio pirmtakas Petro Porošenka ir gerai ginkluoti Rytų Ukrainos karo veteranai.
Jie sako, kad rinkimai galimi tik po to, kai Rusija Ukrainai sugrąžins jos rytinės sienos kontrolę. Kremliui ši sąlyga reiškia, kad ukrainiečiai gali mėginti prieš rinkimus areštuoti jo rėmėjus Rytų Ukrainoje, – kol jiems dar nebūtų taikoma amnestija, numatyta Ukrainos įstatyme dėl ypatingo Rytų statuso.
V. Zelenskis protestus Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose galėjo ignoruoti. Nors prezidento populiarumas mažėja – neseniai atlikta apklausa rodo, kad šiuo metu jį palaiko 66 proc. gyventojų, palyginti su 73 proc. rugsėjį, – jo pasiryžimas siekti taikos Rytuose išlieka nepaprastai populiarus.
Tačiau Ukraina yra kariaujanti šalis, o veteranai – galinga jėga. Kai kurie iš jų tai įrodė, veiksmingai sužlugdę tiek Rusijos, tiek separatistų kariuomenės atitraukimą prie Zolotės kaimo. Vadovaujami buvusio įstatymų leidėjo nacionalisto, jie stojo tarp Ukrainos ir separatistų kariuomenės, sakydami, kad siekia neleisti rusams perimti teritorijos, kurią buvo įgaliotos palikti Ukrainos pajėgos.
V. Zelenskis atsisakė išvesti juos priverstinai, sakė, kad verčiau pamėginti susitarti. Oficiali priežastis, dėl kurios Ukraina sustabdė savo kariuomenės išvedimą, yra ta, kad separatistai nenutraukė ugnies.
Rytų Ukrainą valdantis Kremliaus pareigūnas Vladislavas Surkovas abipusį pasitraukimą Zolotėje pavadino priežastimi atnaujinti derybas su Ukraina vadinamuoju Normandijos formatu – tarpininkaujant Vokietijai ir Prancūzijai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo padėjėjai abejoja, ar V. Zelenskis pajėgs atsispirti vidaus opozicijai tiek, kiek būtina įvykti progresui.
Tačiau V. Zelenskis deda pastangas, kad atsitraukimas įvyktų, ir galų gale jis įvyks.
V. Zelenskis ir jo užsienio reikalų ministras Vadymas Prystaiko mėgina patikinti tiek ukrainiečius, tiek sąjungininkus Europoje neketinantys leisti V. Putinui vetuoti būsimos Ukrainos krypties ir perduoti jam Rytų kontrolės.
Per praėjusią savaitę vykusį 14 valandų spaudos konferencijos maratoną V. Zelenskis žurnalistams sakė, kad jo komanda „nepakankamai iškomunikavo“ savo poziciją.
Nuo to laiko jis naudojosi kiekviena proga, įskaitant prakalbą kariuomenei Rytuose, kad pabrėžtų, jog rinkimai nebus rengiami, kol į regioną nutaikyti rusiški ginklai.
„Patikėkite, man jau išsivystė alergija žodžiui „kapituliacija“, – sakė jis kariams.
Tuo pat metu V. Prystaiko išvyko į Liuksemburgą ir Briuselį skleisti panašios žinios. Jis įvardijo tris aiškias Ukrainos raudonas linijas: Rytų teritorijų autonomija neturėtų Ukrainos, kuri dabar yra vieninga valstybė, paversti federacija; Ukraina nepakeis savo konstitucijos, kad įtrauktų išplėstines teises į šias teritorijas; rinkimai vyks tik tada, kai bus išvesta visa Rusijos kariuomenė, išformuoti prorusiški kariniai vienetai, o sienos kontrolė grąžinta Ukrainai.
Tokią pačią poziciją antradienį feisbuko pranešime paskelbė ir Leonido Kučmos atstovė spaudai Darka Olifer. Leonidas Kučma nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio buvo Ukrainos prezidentas, o dabar atstovauja šaliai išankstinėse derybose su Maskva.
Tai atspindi precedento neturintį V. Zelenskio administracijos pozicijos aiškumą, kol šalys bando susitarti dėl Normandijos formato derybų datos. Iš pirmo žvilgsnio toks aiškumas gąsdina.
Rusija ne kartą yra pareiškusi, kad atmes sienos grąžinimo ir nusiginklavimo reikalavimus, nes jie prieštarauja 2015 m. Minsko susitarimams, kurie laikomi šių derybų pagrindu. Tačiau kol kas iš Kremliaus negauta jokio oficialaus atsakymo dėl Ukrainos viešai skelbiamų raudonų linijų.
Kol kas Rusija stabdo galutinį sprendimą dėl aukščiausiojo lygio susitikimo datos. Ji sąmoningai suteikia V. Zelenskiui laiko įgyvendinti įtikinėjimo kampaniją, kol pati mėgina suprasti, kokio progreso gali tikėtis derybose.
Tačiau akivaizdu, jog V. Putinas nenori, kad taikos procesas nutrūktų; jis turėjo – ir praleido – daugybę galimybių pareikšti, kad aukščiausiojo lygio susitikimas beprasmis, kaip tai darė ankstesniais metais.
V. Putinas pavargo nuo status quo ir su tuo susijusių Europos ekonominių sankcijų. Tai geras momentas pajudėti į priekį.
JAV yra blaškoma savo politinių skandalų, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nori greičiau atsikratyti Ukrainos reikalo, o V. Zelenskis siekia tesėti savo rinkiminį pažadą užbaigti karą.
V. Putinas, patyręs derybininkas, taip pat nutuokia, kad derybų metu raudonos linijos gali būti nutrintos. Formali federacija nėra būtina, jei kai kuriuos Ukrainos regionus valdys Maskvai palanki administracija, kurios Kijevas negalės pašalinti.
Galimi ir kiti kompromisai, įskaitant tarptautinių taikos palaikymo pajėgų suformavimą, skirtą sienai kontroliuoti artėjant rinkimams.
Net ir nepripažintų „liaudies respublikų“ ginkluotųjų pajėgų išformavimas nėra tabu, jei joms bus leidžiama tapti vietinėmis policijos pajėgomis, kaip numatyta Minsko susitarimuose.
V. Putinui svarbu įsitikinti, kad Rytų Ukrainos rinkimuose dominuos Kremliui palankios jėgos. Tai suteiktų jam susivienijusioje Ukrainoje pakankamai svertų, kad būtų galima atsisakyti „liaudies respublikų“.
Tokį rezultatą galima užtikrinti radus tinkamą balansą: suteikiant V. Zelenskiui pakankamai kontrolės, kad tai nuramintų vidaus opoziciją, bet nepakankamai, kad būtų atsikratyta prorusiškų lyderių.
Dėl tokio sudėtingo manevravimo bet koks greitas susitarimas yra mažai tikėtinas. Tačiau abiem pusėms siekiant finalo vis dar yra vietos optimizmui.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.