Jo nuomone, Barackas Obama ir Vladimiras Putinas realiai veikia pagal naujus išorės politikos scenarijus, o nuotolis tarp jų pasaulėžiūrų reiškia, kad B. Obama ir V. Putinas praktiškai nepajėgūs tarpusavyje bendrauti. „Likimo ironija, kad pastaraisiais Šaltojo karo metais erdvė deryboms tarp Maskvos ir Vašingtono buvo didesnė, nei veikiausiai bus artimiausiais metais“, – rašo M. Kimmage‘as.
Šaltojo karo metais JAV išdidžiai ėjo Vakarų avangarde, o Vakarai buvo karinis aljansas ir tam tikra prasme valdovų šeima, mano straipsnio autorius. „Be to, Vakarai įkūnijo idealus – moralę ir naratyvą „nuo Platono iki NATO“, kur TSRS figūravo, kaip šiuolaikinė Persija – jos azijietiškas despotizmas grakščiai pabrėžė, kad Amerika gina laisvę“, – rašoma straipsnyje. TSRS buvo pasaulinio komunizmo tėvynė, tačiau neįveikė Vakarų žavesio.
O kas dabar? „Praėjus 23-iems metams, JAV tebėra NATO lyderės, tačiau nebėra Vakarų lyderės“, – rašo M. Kimagge‘as. M. Obama ir J. Biddenas emocionaliai susiję ne su „Vakarais“, o su „tarptautine bendruomene“.
Tai reiškia, kad Ukrainoje B. Obama nepradės pasaulinio karo, kad jį laimėtų vardan Vakarų. Taigi nebus nei Maršalo plano, nei oro tilto analogo (kuris jungė Vokietijos Federacinę Respubliką su Vokietijos Demokratinės Respublikos viduje izoliuotu vakariniu Berlynu). „Sutramdymo doktrina, jei ji apskritai kada buvo taikoma situacijai Ukrainoje, jau pasirodė esanti pasenusi. Krymas priklausys Rusijai, o JAV nesiųs į Ukrainą karių, kaip siuntė į Korėją ir Vietnamą“, – rašo autorius.
Na o Putino Rusija paliko praeityje komunistinę ideologiją ir internacionalizmą. V. Putino Krymo kalba buvo apeliacija į rusų nacionalizmą. „Ten, kur Obama mato tarptautinę bendruomenę, Putinas mato konfliktuojančių nacionalinių interesų tankmę, tarp kurių JAV nacionaliniai interesai – patys agresyviausi. Putinui svarbus Rusijos prestižas, Rusijos teritorija ir rusų už Rusijos ribų statusas. Už šių rūpesčių nesislepia Šaltojo karo logika“, – akcentuoja M. Kimagge‘as.
Analogija su Šaltuoju karu – taip pat ir dabartinio Rusijos bei JAV statuso išpūtimas. Vašingtonas ir Maskva – jau nebe atraminiai tarptautinės politikos taškai. Šaltasis karas vertė TSRS ir JAV užimti ekspansines pozicijas, o nuo 1991 m. Maskva ir Vašingtonas galėjo atsidėti neveiksnumo džiaugsmams, mano autorius.
Analogijos su Šaltuoju karu nukreipia dėmesį nuo paties įdomiausio kontrasto. „Reaguodami į tą pačią krizę, Putinas ir Obama tapo dviejų nesuderinamų tarptautinės politikos koncepcijų pasekėjais“, – tęsia autorius. V. Putinui solidarumas siejasi su etnine giminyste, „tarptautinės politikos ritmą diktuoja savo galios įtvirtinimas“, o tarptautinė bendruomenė – fikcija: valstybės elgiasi taip, kaip joms atrodo, niekada nesivadovauja vien altruizmu.
Obamos konkuruojančioje koncepcijoje tarptautinė bendruomenė, jos vertybės ir lyderiaujantis Amerikos vaidmuo joje – absoliučiai realūs. Tarptautinė bendruomenė pripažino Ukrainos norą tapti tarptautinės bendruomenės dalimi, svarsto B. Obama. Išorinė JAV politika apskritai rutuliojasi iš tezės, kad istorija juda link liberalizmo.
Galiausiai erdvė diplomatijai susiaurėja. B. Obamos akyse V. Putino nacionalizmas neteisėtas, o V. Putino akyse – B. Obamos internacionalizmas neteisėtas.
Komunikacija tarp Rusijos ir Amerikos taps įmanoma tik tada, kai viena pusė atsisakys savo koncepcijos, daro išvadą autorius.