Iš Pietų Korėjos į Vašingtoną atvykusi aukšto lygio valdžios pareigūnų delegacija prieš keletą dienų susitiko su Amerikos prezidentu D. Trumpu ir jo patarėju nacionalinio saugumo klausimais Herbertu Raymondu McMasteriu, kad perduotų jiems neeilinį laišką – laišką nuo Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno.
Kas vis dėlto siūloma?
Savo laiške Kim Jong Unas pakvietė JAV prezidentą D. Trumpą kuo greičiau susitikti, ir pastarasis nedelsdamas kvietimą priėmė. Jis paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo – nesutikdamas susitikti, jis būtų pasmerkęs pasaulį ilgai ir, tikėtina, pragaištingai kelionei į branduolinį konfliktą. Šiaip ar taip, kol Korėjos pusiasalyje – ir dideliu spinduliu aplink jį – branduolinė grėsmė ims sklaidytis, teks nueiti dar tolimą ir vingiuotą kelią, įsitikinęs straipsnio autorius.
Priimdamas Kim Jong Uno kvietimą, D. Trumpas tarsi atsisako visų tų epitetų ir grasinimų, kuriais buvo dosniai apibėręs Šiaurės Korėjos lyderį ir kuriais, bent jau taip atrodė iki šiol, pats nuoširdžiai tikėjo. Žengdamas šį žingsnį, D. Trumpas turės išmokti vieno jam visiškai nebūdingo ir naujo dalyko: savitvardos.
Nuo šiol D. Trumpas nebegalės Šiaurės Korėjos lyderio vadinti „mažuoju raketininku“, kaip kad padarė praėjusį rugsėjį nuo pakylos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje; nebegalės jis ir grasinti visiškai sunaikinsiąs Šiaurės Korėją, jei jos lyderis, norėdamas išmėginti savo ginklus, sumanytų nusitaikyti į bet kurį Amerikos objektą ar sąjungininką.
Bet, kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Kim Jong Uno laiške pateiktas labai paprastas pasiūlymas: sustabdyti branduolinius ir raketų bandymus, kol įvyks dviejų valstybių lyderių susitikimas, o šis susitikimas galėtų įvykti jau gegužę. Tačiau kažin ar Šiaurės Korėja leisis į konstruktyvias kalbas dėl savo branduolinių ginklų programos nutraukimo ar dėl visiškos Korėjos pusiasalio denuklearizacijos.
Š. Korėjos motyvai ir Amerikos išlygos
Pasak apžvalgininko, reikia pasistengti suprasti motyvus, visų pirma iš Šiaurės Korėjos pusės, bei įvairias išlygas, kurių D. Trumpo vadovaujami Baltieji rūmai taip paprastai neatsisakys. Ar šis laiškas – tai Šiaurės Korėjos bandymas atplėšti vis labiau smaugiančias sankcijas nuo savo gerklės? Galbūt sankcijų poveikis kur kas stipresnis, negu atrodo iš išorės?
Jeigu taip, gal palaukus pusmetį ar net metus būtų galima šio to laimėti, svarsto D. A. Andelmanas. Akivaizdu, kad Šiaurės Korėjos siūlymas susitikti kuo greičiau rodo, kad esama kažin kokios skubos ir kad Kim Jong Unas, neseniai gyręsis savo pajėgumu branduolinėmis galvutėmis užtaisytas raketas nuleisti į bet kurią žemyninės Amerikos vietą, galimai turi kitų motyvų.
Ar šis Šiaurės Korėjos lyderio pasiūlymas gali būti dalis gerai apgalvotos politikos, kuria siekiama Jungtines Valstijas atitolinti nuo Pietų Korėjos ir kitų Amerikos sąjungininkių, iš kurių daugelis D. Trumpo gąsdinimus jau ir taip vertina gana skeptiškai? Jei taikos procesas sužlugtų, didesnė tikimybė, kad kaltės šešėlis kristų ant Vašingtono, o ne ant Pchenjano. Negana to, turbūt ir sankcijas tektų sušvelninti.
Galbūt Kim Jong Unas yra tikras, kad turi ne tik patikimai sukonstruotą raketą ir branduolinę galvutę, bet ir visą reikalingų branduolinių žinių bagažą? Dabar jam labai tinkamas momentas laimėti šiek tiek laiko ir, skubiai kibus į darbus, susirinkti visą branduolinį arsenalą, taip užsitikrinant dar didesnę derybinę galią.
Negana to, Kim Jong Unas gali būti šventai įsitikinęs, kad atėjo metas įrodyti save esant tokio paties lygio pasauliniu lyderiu kaip D. Trumpas. Lygiaverčių lyderių susitikimas gali vesti toli šia kryptimi. Gali baigtis ir taip, kad D. Trumpui teks priimti visą šį projektą tokį, koks jis yra.
Galimybė D. Trumpui būti pirmam, o jis tai mėgsta
Ir vis dėlto šios aplinkybės suteikia vieną unikalią, galbūt net istoriškai svarbią galimybę, o juk žinome, kad D. Trumpui patinka galimybes išmėginti pirmam. Nė vienam Amerikos prezidentui iki šiol nebuvo lemta susitikti su bent vienu iš Kimų, nuo Korėjos karo pabaigos Šiaurės Korėją valdančių jau daugiau kaip šešis dešimtmečius.
Beje, ir laikmetis – neeilinis. Pirma, Pietų Korėjoje šiuo metu – nauja, liberali ir taikingai nusiteikusi valdžia. Pietų korėjiečiams labai svarbu kuo labiau sušvelninti situaciją, keliančią pavojų jų šaliai būti nušluotai nuo Žemės paviršiaus, jei pusiasalyje, kurį ji dalijasi su Šiaure, įvyktų net ir menkiausias konfliktas. Antra, nuolat didėja įtampa – daugelyje sričių – tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos. Kinų lyderiams, žinoma, labiau patiktų, jei Pchenjanas rastų būdą sumažinti Vašingtonui daromą spaudimą, – tokiu atveju Kinijai nebereikėtų laužyti galvos dėl papildomų sankcijų savo bičiulės Šiaurės Korėjos atžvilgiu.
Kad ir kaip ten būtų, anot D. A. Andelmano, beprasmiška tikėtis visiškos Korėjos pusiasalio denuklearizacijos, juolab iki gegužės. Link to turi būti judama kūdikio žingsneliais. Devintojo dešimtmečio pabaigoje derybos tarp aukščiausiųjų Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos valdžios pareigūnų dėl galimo Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo susitikimo truko daugiau kaip dvejus metus. Šias derybas D. A. Andelmanas teigia stebėjęs nuo pačios pradžios iki pabaigos. Pasak jo, nuo dabartinės situacijos jos skyrėsi tuo, kad jomis tebuvo siekiama tik apsvarstyti ginklų kontrolės sutartį, o ne – kaip M. Gorbačiovas pasiūlė, o R. Reaganas nedelsdamas atmetė – išardyti ištisą branduolinių ginklų arsenalą abiejose pusėse.
D. A. Andelmanas tikina nenorintis pasakyti, kad neįmanomi jokie tarpiniai žingsniai. Pasak jo, išanalizuoti visas galimybes juos žengti – tiesiog privalu.
Darant tokio pobūdžio dramatiškus gestus abiem pusėms reikia didžiulio pasiruošimo ir milžiniškų geros valios ir savitvardos klodų – vertybių, kurių iki šiol nesugebėjo pademonstruoti nei viena. Galbūt D. Trumpui tai bus pirmasis ir lemiamas išbandymas. Išbandymas, kurį jis privalės įveikti bet kokia kaina.