Kodėl „elitinis žiniasklaidos desantas“ su M. Simonian priešaky išsilaipino Minske, pasakoja „Dožd“ vyriausiasis redaktorius Tichonas Dziadko.
Per interviu A. Lukašenka papasakojo apie „Vakarų pėdsaką protestuose“ ir „mėginimą užgrobti valdžią“ bei savo „sėkmę“ prezidento rinkimuose. Diskusija aktualiomis temomis ir esminių problemų Baltarusijoje aptarimas nepavyko. Kodėl?
Štai kokią nuomonę išklausęs visą 2 valandų trukmės A. Lukašenkos interviu su Rusijos propagandistais išdėstė T. Dziadko:
A. Lukašenkos interviu Rusijos valstybinių kanalų darbuotojams – kažkoks ypatingas ir anksčiau nematytas žanras, tiek savo forma, tiek ir turiniu. Tai būtų galima pavadinti ne interviu, o bendraminčių susibūrimu: be aštrių ir aktualių klausimų, be abejonių tuo, ką sako pašnekovas, nors, švelniai tariant, abejotinai tikrai yra kuo.
„Dėkojame, kad su mumis esate sąžiningas“, – prezidentui A. Lukašenkai sako M. Simonian.
Arba dar: „Aš per atstumą, kad operatoriai nesupyktų, spaudžiu jums ranką“. Šiame penketuke visi vienas kitu yra patenkinti, niekas su niekuo nesipyksta, absoliutaus tarpusavio supratimo atmosfera. Ko ir reikėjo tikėtis iš tų, kurie yra vienoje pusėje.
Tik įsivaizduokite situaciją. Tu – prezidentas. Tavo šalyje įvyko rinkimai, kurių rezultatų suklastojimu įsitikinusi didelė dalis žmonių. Ir štai jau mėnuo, kaip tavo šalyje vyksta rimta politinė krizė ir pasipriešinimas.
Ką tu darai, kad išreikštum savo požiūrį su tavimi nesutinkantiems ir atsakytum į jų klausimus? Pats protingiausias sprendimo būdas būtų susitikti su nepriklausomų Baltarusijos leidinių žurnalistais. Gerai, kad tokių visgi yra. Koks tai būtų geras viešųjų ryšių žingsnis: parodyti, kad tu nebijai aštrių klausimų, tu esi visų prezidentas: ir tų, kurie yra už tave, ir tų, kurie prieš.
Jeigu tau to per daug, gali susitikti su nepriklausomo kanalo, kurį Baltarusijoje žiūri visi, žurnalistais. Pavyzdžiui, televizijos kanalo „Dožd“.
Egzistuoja ir blogesnis variantas: susitikti su savo baltarusiškų televizijos kanalų vedėjais. Jie propagandistai, pokalbis su jais nebus labai įtikinamas, tačiau jie bent jau savi. O kas gi čia? Susitikimas su net keturių rusiškų kanalų, kaimyninės šalies kanalų, atstovais.
Kodėl tai vyksta? O gi todėl, kad šis interviu skirtas ne Baltarusijos žiūrovui. Ir net ne Rusijos žiūrovui. Tiksliau, rusiškam, tačiau tik vienam ir labai konkrečiam. A. Lukašenka interviu metu ne kartą ir ne du pamini savo ypatingus santykius su Vladimiru Putinu.
Vietoje ir ne vietoje. Paprasčiausiai, kad nepamirštų. Šiame interviu yra visos svarbios žinutės, kurias reikia perduoti „vyresniam broliui“, kaip jį vadina A. Lukašenka.
Pirmiausia, visa tai, kas vyksta, yra Vakarų darbas. Rodos, kad šiuo atveju imantiems interviu reikėtų pasitikslinti, iš kur gauta tokia informacija. Nejaugi kiekvieną iš dešimčių ir šimtų tūkstančių į gatves išėjusių žmonių ten išvedė už vandenyno esančios jėgos, įsitvirtinusios Lenkijoje.
Tačiau bendraminčiai nepasitikslina - bendraminčiai sutinka.
Visus protestus organizuoja amerikiečiai, o rinkimai A. Lukašenkai pavyko sėkmingai. Net geriau, nei praėjusieji. Užduoti klausimą dėl pažeidimų? Suabejoti rinkimų rezultatais? Pakalbėti apie neregistruotus kandidatus? A. Lukašenkos pašnekovų ketvertukas iš Maskvos tokių planų neturėjo.
A. Lukašenkos pašnekovai prieš pirmadieninį pokalbį su „vyresniuoju broliu“ turi padėti jam perduoti V. Putinui tinkamas mintis. Jis esą yra legitimus, prieš jį yra nusiteikę amerikiečiai, o jo oponentai – prieš Rusiją.
Maskva nebuvo minima Baltarusijos įvykiuose, kol jos prieš ir po rinkimų įvairiais būdais nepaminėjo A. Lukašenka, o „reanimacinis reformų paketas Baltarusijai“, kuriuo, matyt, remiasi A. Lukašenka, neturi jokio ryšio nei su Koordinacine taryba, nei su Sviatlana Cichanouskaja.
Veikiausiai žurnalistams, kurie ima interviu, būtų neblogai apie tai jo paklausti. Na, žinoma, tokiu atveju, jeigu tai būtų interviu, o jį imantieji būtų žurnalistai, o ne bendraminčiai.
Jeigu 1968 metais reikėjo siųsti kariuomenę į Prahą, nes reikėjo nuraminti į gatves už savo laisvę išėjusius žmones, tai 2020 metais viskas darosi gudriau ir banaliau.
Pirmiausia siunčiama techninių darbuotojų grupė, kurie užima laisvas vietas po atleidimų Baltarusijos valstybinėje televizijoje. Vėliau atvyksta elitinis žurnalistų desantas, užtikrinantis pasirengimą svarbiausiam įvykiui: susitikimui su „vyresniuoju broliu“ Maskvoje.
Specialioji operacija, kuri neturi nieko bendra nei su interviu, nei su žurnalistika, nei su atsakymų į klausimus paieška.
Tik padėti vasalui prieš jo susitikimą su siuzerenu. Visa tai iš tiesų dvokia kažkokiu viduramžišku įžūlumu feodalinėje sistemoje, kurią per ketvirtį amžiaus sukūrė A. Lukašenka.
O norinčiųjų tame dalyvauti kitoje sienos pusėje, deja, yra nemažai. Tačiau klausimas yra su akivaizdžiu atsakymu: gatvėje esantys žmonės tuo nelabai tiki.