Era, kai biuruose tvyrojo seksualinė aistra

Pokario biurai dažnai buvo ta vieta, kur tvyrojo seksuali atmosfera, o seksualinis priekabiavimas buvo itin paplitęs. Visi, kas matė nors vieną filmo „Mad Men. Reklamos vilkai“ seriją, žino, kad šeštasis ir septintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai garsėjo kaip didžiausių pasismaginimų biuruose laikotarpis, rašo bbc.co.uk.

Alkoholis. Cigaretės. Drabužiai. Tos neįprastos smailianosės liemenėlės ir, svarbiausia, seksas.

Palyginkite tai su savo biurais, kuriuose negalima vartoti alkoholio, nevalia traukti dūmo, o ir flirto tiek nedaug, kad vieną dieną palaidinę pagyręs kolega tuoj suskumba atsiprašyti už savo netaktiškumą.

Per pastaruosius šešis dešimtmečius požiūris į seksą darbo vietoje labai keitėsi: neigimas virto susižavėjimu, vėliau nepritarimu ir net draudimu. Vyraujanti nuomonė šiuo klausimu taip dažnai kito, kad buvo sunku ją supaisyti. Tad kaip čia nutiko, kad mes taip susipainiojome?

Žmonės visada buvo linkę į truputį blogo elgesio, o kai moterys atėjo į biurus, galimybės blogai pasielgti perėjo į visiškai naują lygmenį. Aistros objektas? Žinoma, sekretorė.

XX amžiaus pradžioje sekretorė tapo kultūriniu modeliu. Merginos norėjo užaugusios jomis būti, o vaikinai svajojo tokias vesti. Ideali kandidatė buvo tokia, kuri atitiko „biuro žmonos“ paveikslą – sugebėjo suderinti pareigas biure su tuo, ką žmona daro namuose. 

Pirmieji sekretorių gebėjimų reikalavimai priminė sėkmingos santuokos orientyrus: „Sužinokite jo pageidavimus ir jų paisykite net ir tuomet, jeigu ne visada sutinkate su jo idėjomis ar metodais. Natūralu, kad vyrui patinka, kai atsižvelgiama į jo poreikius, kam nepatinka? Tarkime, kad jis visada teisus“.

Sekretorės darbas buvo sunkus. Sekretorės turėjo įtikti ne tik vadovui, bet ir vadovo žmonai.

„Egzistavo faktinė įtampa tarp žmonos, kuri pavyduliavo, ir sekretorės, kuri manė, kad žmona išleidžia visus boso pinigus, - teigia knygos „Sex and the Office“ autorė Julie Berebitsky. - Biuro žmona turi pirkti gimtadienio dovanas žmonai. Iš tiesų, iškyla klausimas, kas nuveikia daugiau dėl šio vyro – žmona biure ar žmona namuose?“

Mielai nusišypsoti ar skelti į klyną?

Šeštame ir septintame dešimtmečiais situacija ėmė keistis. Santuokos barjeras, neleidęs moterims tęsti savo profesinės veiklos po vedybų, pamažu ėmė nykti. Taip atsirado galimybė imtis tikrosios karjeros.

Tokiose pramonės šakose, kaip reklama ir leidyba, moterys, iki tol buvusios tik sekretorėmis, prasiveržė į naujas pozicijas.

Rona Jaffe savo autobiografiniame romane „The Best of Everything“ pasakoja, ką reiškė šeštojo dešimtmečio pabaigoje dirbti leidybos srityje Niujorke. Penktą popiet buvo privalomas martinis, vėliau ateidavo metas nuolatinei dilemai – kai tavo bosas uždės savo ranką tau ant kelio, mielai nusišypsosi ir paprašysi ją pakelti ar suduosi keliu jam į klyną?

Buvusi žurnalo „Cosmopolitan“ redaktorė Helen Gurley Brown žinojo atsakymą į šį klausimą. „Žinote, nemanau, kad yra blogai naudotis savo patrauklumu ir moteriškumu kopiant karjeros laiptais. Iš esmės, nesugalvočiau geresnio būdo tam pasiekti“, - samprotauja ji.

Jos karjeroje – septyniolika skirtingų darboviečių, kur atliko sekretorės pareigas, kol galiausiai užėmė reklaminių skelbimų sudarytojos poziciją su geriausiu šios srities atlyginimu. Jos patarimas moterims skamba taip: „Prieinate prie vyro bendraudama su juo profesiniame lygmenyje, tada sukinėjatės aplinkui, žavėdama ir seksualiai apsvaigindama jį“.

Pirmoji H. Gurley Brown knyga „Sex and the Single Girl“ buvo parduota dviejų milijonų tiražu per pirmas tris savaites. 1962 metais žmonės ją dievino ir nekentė, tačiau skaitant šią knygą praėjus pusšimčiui metų vis dar jauti, kad šis kūrinys nėra visiškai praradęs gebėjimo šokiruoti.

„Vadovų, kurie mano, kad romanai trukdo darbo našumui, makaulės tuščios, - rašo knygos autorė. - Savo viršininką įsimylėjusi mergina nersis iš kailio septynias dienas per savaitę ir norės, kad tų dienų būtų dar daugiau. Sunku jai, užtat pasakiška verslui“.

Pagalvojus, galima prisiminti, kad ne vienas esame girdėję, kaip viršininkas sako, jog jam patinka įsimylėję darbuotojai, mat jie darbe rodo daugiau pastangų.

Sėdmenų gnaibymui atėjo galas

Iki aštuntojo dešimtmečio pradžios įsigalėjo moterų judėjimas. 1977 metais viena moterų grupė surengė varžybas tarp sekretorių, norėdama išsiaiškinti labiausiai žeminantį asmeninį pavedimą, skirtą jų viršininko. Tarp finalisčių buvo tokių, kurioms teko pristatyti pavogtas kanceliarines priemones jam į namus, fotografuoti viršininką prieš ūsų skutimą, jo metu ir ūsus nusiskutus, valyti jo dirbtinius dantis bei pasiimti jo žmoną bei naujagimį iš ligoninės.

Bet kai moterys ėmėsi lygiaverčių darbų, toks elgesys tapo nebepriimtinas. Niujorko teisme 1975 metais pirmą kartą nuskambėjo terminas „seksualinis priekabiavimas“ – sėdmenų gnaibymas ir gašlios pastabos gyveno paskutines savo dienas.

Buvo priimti įstatymai, skelbiantys seksualinį priekabiavimą neteisėtu, o bendrovės reagavo į tai darbuotojams pasiūlydamos „meilės sutartis“ – oficialius raštus, nurodančius darbuotojams, su kuo jie gali susitikinėti, o su kuo ne. Tik niekas nekreipė į tai nė menkiausio dėmesio.

Vis dėlto, dabartiniai biurai toli gražu neprimena tų, kuriuose teko dirbti H. Gurley Brown. Apie dabartinius biurus tikrai nepasakysi taip, kaip anuometinius apibūdino knygos autorė – „seksualesni už Turkijos haremus, kuriose kartu leidžiami savaitgaliai ir žurnalas „Playboy“ – įprasti dalykai“.