Kai Turkijos finansų ministras ir šalies prezidento žentas Beratas Albayrakas gegužės 12 dieną paskelbė, kad Turkija į Kiprui priklausančia laikomą sritį netrukus siųs dujų gavybos laivą ir atliks bandomuosius gręžimo darbus, iš pradžių norėjosi į šį incidentą žiūrėti tik kaip į dar vieną nepavojingą ilgus dešimtmečius Rytų Viduržemio jūros regione verdančių teritorinių konfliktų paūmėjimą. Nuolat su Graikija ir Kipru kurstoma įtampa visuomet buvo Turkijos užsienio politikos strategijos dalis.
Visgi šis atvejis yra gerokai pavojingesnis, nes matyti ženklų, kad Turkija gali būti pasirengusi peržengti retorikos ribas ir pasiryžti konfrontacijos eskalavimui. B. Albayrako pranešimas pasirodė likus dienai iki kasmet Turkijos rengiamų karinio jūrų laivyno pratybų „Jūrų vilkas“ – didžiausių Egėjo jūroje ir Rytų Viduržemio jūroje vykdomų Turkijos laivyno pratybų. O gegužės 15-ąją Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu priminė apie aiškius šalies ketinimus iš Rusijos įsigyti oro erdvės gynybos sistemas S-400. Per šį laikotarpį Turkijos orlaiviai beveik kasdien pažeidinėjo Graikijos oro erdvę.
S-400 – pirkinys, jau pats savaime keliantis įtampą. Jungtinės Valstijos ir NATO įsitikinę, kad į Turkijos radarų tinklą įjungta raketų sistema suteiks Rusijos sistemoms prieigą prie jautrių NATO duomenų – pavyzdžiui, gali būti, kad tuomet Maskvai būtų lengviau aptikti naikintuvus F-35, kuriuos Turkija siekė įsigyti iš Vakarų. Turkija tvirtina, kad šis susirūpinimas yra pernelyg išpūstas, tačiau tai nesustabdė Vašingtono nuo perspėjimų Ankarai pašalinti Turkiją iš F-35 pirkimo programos ir grasinimų tolesnėmis sankcijomis.
Vėlgi, į visa tai būtų galima žvelgti kaip į iš esmės probleminių Turkijos ir Vakarų santykių dalį. Tokiam santykių pobūdžiui daug įtakos turėjo Gezi parko protestai ir karo Sirijoje eskalavimas, kai beveik prieš šešerius metus R. T. Erdoganas ėmė įtvirtinti savo galią namuose. Tačiau pastarieji savivaldos rinkimai Stambule, kuriuose R. T. Erdoganas neteko miesto, laikomo savo galios sostu, akivaizdžiai išgąsdino kadaise nepalaužiamą vadą ir privertė jį sušaukti pakartotinius mero rinkimus. Atrodo, kad toks sprendimas gali tapti panašus į sugrįžtantį bumerangą – opozicinės partijos atšaukia savo kandidatus ir išreiškia paramą pagrandinės opozicinės Turkijos Liaudies respublikonų partijos (LRP) kandidatui Ekremui Imamoglu, laimėjusiam pirmuosius rinkimus.
Visa tai vyksta ekonominio nuosmukio, kurį atspindi Turkijos liros kursas, ir niurzgėjimo apie R. T. Erdoganą jo paties partijoje fone. Šaltas priėmimas, kurio sulaukė praėjusiais metais turkiškajame Šiaurės Kipre apsilankęs prezidentas, taip pat nesustiprino jo pozicijų namuose.
Tokiai įvykių raidai R. T. Erdoganas buvo aiškiai nepasirengęs. Turkams galiausiai gali išeiti į naudą staigus jų autokratinio prezidento susilpnėjimas. Tačiau poveikis tarptautinei politikai gali būti gerokai labiau dvilypis. Kaip rodo istorija, valdžios kontrolės netenkantys lyderiai imasi demonstruoti savo stiprybę ir suvienija savo rėmėjus pasitelkę artėjančią grėsmę iš užsienio. R. T. Erdoganas turi puikų pagrindą kurstyti priešiškus veiksmus prieš Graikiją, įprastą Turkijos priešininkę ir Kipro sąjungininkę, kad atitrauktų dėmesį nuo savo problemų namuose.
Tokia situacija nesusiklostė iš niekur. Turkija niekuomet neleido Kiprui gauti naudos iš jo vandenyse esančių gamtinių dujų telkinių be vienokio ar kitokio pobūdžio konfrontacijos. Šia prasme Turkijos strategija Egėjo jūroje jau daugelį dešimtmečių yra nuosekli: reikia taikyti spaudimą, kelti reikalavimus, sulaukti krizės ir tuomet derybose su kita puse primesti jai savo sąlygas. Būtent tą Turkija dabar bando padaryti Kipre. „Tai, ką matome besiklostant prieš mūsų akis, yra metodiška Turkijos sukonstruota strategija, kuria siekiama priversti suabejoti status quo Egėjo ir Rytų Viduržemio jūros regionuose. Visi požymiai rodo, kad įtampa savo apogėjų turėtų pasiekti kitą rudenį“, – gegužės 15-ąją savo skiltyje rašė Alexis Papachelas, vienas žymiausių ir gerbiamiausių Graikijos žurnalistų.
Sunku pasakyti, kokios gali būti šios konfrontacijos ribos.Dabartinės sąlygos žada pavojingą derinį. R. T. Erdoganas nuolat atitolina Turkiją nuo Vakarų institucijų, kurioms šalis jau priklauso (NATO) arba kažkada siekė priklausyti (Europos Sąjungos) ir priartina prie Rusijos, mėgindamas pavaizduoti save kaip regiono lyderį Artimuosiuose Rytuose. O tiek Kipras, tiek Graikija yra tvirtos Europos Sąjungos narės, palaikančios gerus santykius su organizacija. Graikija priartėjo prie Jungtinių Valstijų ir NATO arčiau nei bet kada per pastaruosius keturis dešimtmečius. Graikijos premjeras Alexis Tsipras sustiprino ryšius su Izraeliu ir Egiptu – šios valstybės yra Kipro partnerės gamtinių dujų įmonių srityje.
Sulaikant konfliktą, didelis vaidmuo tenka Europai. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini išreiškė „gilų susirūpinimą“ dėl Turkijos planų. „Mes raginame Turkiją nedelsiant pademonstruoti susitvardymą, gerbti suverenias Kipro teises išskirtinėje šalies ekonominėje zonoje ir susilaikyti nuo bet kokių neteisėtų veiksmų, į kuriuos Europos Sąjunga atsakytų tinkamai ir visiškai palaikydama Kiprą“, – prieš kelias savaites kalbėjo F. Mogherini. Sausį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sakė, kad, nepaisant Turkijos prieštaravimų, Prancūzija remia Kipro teisę į prie šalies krantų esančius dujų telkinius. Visgi nepanašu, jog dabartinio ES nusiteikimo apsaugoti savo sienas pakaks norint atgrasyti R. T. Erdoganą.
Europai ši problema turi ir platesnę geopolitinę svarbą. Eskalacijos, įskaitant ir bet kokio pobūdžio karinį konfliktą, atveju Kipro ir Graikijos sąjungininkių blaškymasis paneigtų dviejų ES narių pasirinkimą stiprinti ryšius su Vakarais ir toliau kurstytų abejones dėl NATO veiksmingumo.
Tiesa ir ta, kad negalima tvirtinti, jog Europos Sąjunga visuomet su Turkija ir R. T. Erdoganu elgėsi taip gerai, kaip tik galėjo, taip pat negalima teigti, kad Graikija, Kipras ir Izraelis nepriėmė įtampą regione sustiprinusių sprendimų. Tačiau dabartinėje situacijoje tai nėra svarbu. Planą, kurį vykdo R. T. Erdoganas, jis pats ir sukūrė. Dabar jis raško savo paties pasodintų problemų vaisius. Atsakydama į R. T. Erdogano provokacijas, dabar Europa privalo elgtis šaltakraujiškai, ryžtingai ir tvirtai, neleisdama suabejoti faktu, kad Kipras ir Graikija turi sąjungininkų. Tai gerokai labiau padėtų atgrasyti nuo eskalacijos nei bet kokie bandymai nuolaidomis nuraminti R. T. Erdoganą.