Kas tarp šių penkių valstybių bendro? Šiuo konkrečiu atveju reikia kalbėti apie gegužės 11 d. jų paskelbtą bendrą dokumentą dėl Turkijos vykdomų tarptautinės teisės pažeidimų, tarp kurių – ginklų gabenimas į Libiją, nepaisant JT paskelbto ginklų embargo, ir gręžimo darbai Kipro teritoriniuose vandenyse. Aštri Ankaros retorika ir į jos taikiklį patekusių objektų įvairovė labai aiškiai parodo didžiulę izoliaciją, su kuria Turkijai tenka taikstytis dėl prezidento Recepo Tayyipo Erdogano avantiūrų Libijoje ir rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, rašo nationalinterest.org.
Vis akivaizdesnis karinis Ankaros pėdsakas Libijoje – tai R. T. Erdogano pastangų atsigriebti už nenusisekusį bandymą įsteigti su „Musulmonų brolija“ susijusias vyriausybes Sirijoje ir kituose Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos regionuose rezultatas. Nuo 2019 metų gruodžio R. T. Erdoganas teikė karinę paramą Tripolyje veikiančiai tarptautinės bendruomenės pripažintai vakarinę Libijos dalį kontroliuojančiai Nacionalinei santarvės vyriausybei (NSV). Libija yra ypač svarbi R. T. Erdoganui, kadangi per ją jis gauna progą daryti spaudimą Egiptui, Saudo Arabijai ir Jungtiniams Arabų Emyratams – šalimis, su kuriomis Turkija aršiai kovoja dėl geopolitinės įtakos visame regione.
Buvimas kovos lauke taip pat suteikia R. T. Erdoganui galimybę pademonstruoti savo neootomaninę ideologiją: Libijai tenka svarbi vieta širdyse tų, kurie vadinami ankstesnės imperijos garbintojais ir 1912 metais Italijos įvykdytą teritorijos užkariavimą laiko skaudžiu pralaimėjimu, todėl į dabartinį konfliktą žvelgia kaip į galimybę atkeršyti už patirtą skriaudą.
Dėl svarbaus Libijos vaidmens R. T. Erdogano regioninėje strategijoje NSV ir jos ministras pirmininkas Fayezas al Sarrajas tampa dar svarbesni Turkijos prezidentui. Pagrindinė NSV varžovė yra savarankiškai pasiskelbusi Libijos nacionalinė armija (LNA), vadovaujama generolo Khalifo Haftaro, o ją remia Egiptas, Rusija, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir neoficialiai Prancūzija. 2019 metų balandį jai beveik pavyko įsitvirtinti Tripolyje.
Kh. Haftaro pergalės mūšio lauke privertė NSV gruodžio mėnesį prašyti Turkijos karinės paramos, todėl į šalį ėmė plūsti turkų materialinė pagalba ir patarėjai. Vėliau Turkijos parlamentas netgi patvirtino metų trukmės įsipareigojimą dėl karinių priemonių dislokavimo Libijoje.
Nuo 2020 metų sausio ne mažiau kaip keturi Turkijos pasiųsti krovininiai lavai, pakrauti NSV skirta karine įranga, prisišvartavo Tripolyje ir Misratoje. Remiantis pranešimais, šiuo metu Libijoje yra tam tikros dydžio Turkijos karinis personalas ir 83 Turkijoje pagaminti „Bayraktar TB2“ dronai. Būtent juos eksportuodama Ankara pažeidžia JT paskelbtą embargą. Be to, Turkija atskraidino į Libiją ne mažiau kaip 4 tūkst. NSV pajėgas papildyti turinčių Sirijos kovotojų, atitrauktų iš įvairių Ankarai pavaldžių sunitų kovotojų gretų. Tarp jų, kaip teko sužinoti, yra ir visiškai jaunų, vos 14 metų teturinčių karių.
Su R. T. Erdogano intervencija karo banga pasisuko ir konflikto frontas ėmė slinkti pietų kryptimi, tolyn nuo sostinės. NSV pajėgos susigrąžino kontrolę tarp Tripolio ir sienos su Tunisu vakaruose esančioje teritorijoje, gegužės 18 d. užėmė al Vatijos oro operacijų bazę ir juda pirmyn link Kh. Haftaro bastiono Tarhūnoje. Gegužės 21 d. pasigirdęs LNA grasinimas inicijuoti didžiausio masto per visą Libijos istoriją oro pajėgų operaciją ir visų Turkijos objektų paskelbimas galimais taikiniais nėra pakankami sėkmei susigrąžinti.
Nors NSV R. T. Erdoganas palaiko vedinas ideologinių ir geopolitinių tikslų, negalima pamiršti ir ekonominio komponento. Libijos ir rytinės Viduržemio jūros regiono dalies angliavandenilių ištekliai užima pagrindinę vietą Ankaros mąstymo apie regioną modelyje. 2019 metų sausį Kipras, Egiptas, Graikija, Izraelis, Italija, Jordanija ir Palestinos Administracija Kairo mieste įkūrė Rytinio Viduržemio jūros regiono dujų forumą.
Prie jo pareiškė norą prisijungti ir Prancūzija, o Jungtinės Valstijos norėtų gauti nuolatinio stebėtojo vaidmenį. Nors dėl savo ambicijų ir veiksmų Turkija tampa dar labiau izoliuota, į NSV R. T. Erdoganas žvelgia kaip į pagrindinę sąjungininkę, galinčią padėti sužlugdyti šią besiplečiančią partnerystę, siekiančią suvaržyti jo maksimalistines ambicijas.
Siekdama savų tikslų, 2019 metų lapkritį Turkija pasirašė sutartį su NSV dėl jūros sienos, kad tarp dviejų valstybių susidarytų nuo pietvakarių Turkijos iki šiaurės rytų Libijos nusidriekęs ir sritį, į kurią pretenduoja Graikija ir Egiptas, kertantis jūros koridorius. Negana to, Turkija puoselėja ambicijas dėl ryškaus savo ekonominio vaidmens Libijoje po pandemijos: Turkijos ir Libijos verslo taryba prognozuoja, kad karo nuniokotoje šalyje savo produktams tenkančią rinkos dalį Turkija gali padidinti nuo dabar tenkančių 13 iki 30 proc.
Žvelgiant formaliai, Turkijos parama JT pripažintai Libijos vyriausybei stebinti neturėtų. Vis dėlto, nepaisant JT pritarimo, NSV, net praėjus ketveriems metams po įsikūrimo, tebėra gana pašlijusi iš įvairių grupuočių susidedanti koalicija, nesugebėjusi išplėsti savo teritorinės kontrolės už konkrečių sričių Libijos vakaruose ribų. Svarbu ir tai, kad, remiantis tam tikrais pranešimais, tarp NSV remiančių kovotojų esama džihadistų, todėl kyla nerimas, kad ekstremistai gali perimti Libijos naftos telkinių kontrolę.
Nepaisant Turkiją lydinčios sėkmės kovos lauke, Ankaros dar laukai ilgas kelias iki visiško LNA nugalėjimo, kadangi fronto linija yra labai toli nuo Kh. Haftaro įsitvirtinimo teritorijos Libijos rytuose.
Palaikymas, kurį Turkija teikia NSV ir F. al Sarrajui, yra proporcingas Jungtinių Arabų Emyratų ir Egipto teikiamam palaikymui LNA ir Kh. Haftarui. Įžūlusis generolas vertinamas kaip galinga užtvara politinio islamo plitimui Libijoje, nors ultrakonservatoriški madhalitai ir saslafistai sudaro gana svarbią LNA grupę. Jungtinių Arabų Emyratų parama Kh. Haftarui suintensyvėjo tik tada, kai buvo pradėtos Tripolio operacijos: Abu Dabis, kaip ir Kairas, tada pažeidė JT paskelbtą ginklų embargą. Abu Dabio sąskaitoje – daugiau nei 850 oro antskrydžių, įvykdyti kaip parama Kh. Haftarui. Manoma, kad nuo sausio vidurio iki kovo vidurio Jungtiniai Arabų Emyratai Kh. Haftarui nuskraidino daugiau nei šimtą ginklų siuntų (visas jų kiekis prilygsta beveik 5 tūkst. metrinių tonų).
Visiškai neseniai Jungtiniuose Arabų Emyratuose veikiančios įmonės prisidėjo prie beveik 11 tūkst. tonų naikintuvams skirto kuro išsiuntimo į rytų Libiją, taip pažeisdamos embargo taisykles. Jungtiniai Arabų Emyratai, kaip skelbiama, kovoti Libijoje išsiuntė tūkstančius Sudano vyrų. Nors Jungtinius Arabų Emyratus tikrai galima pavadinti labiausiai atsidavusiu Kh. Haftaro rėmėju, 8-ąją dešimtį įpusėjęs karo vadas yra palaikomas ir Saudo Arabijos, Jordanijos ir netgi Rusijos, kaip skelbiama naujame JT pranešime, išsiuntusios į karo purtomą šalį 800–1 200 samdinių, tarnaujančių plačiai pagarsėjusioje „Vagner“ grupėje.
Plūstant pagalbai iš užsienio, karinį konfliktą netrukus papildė aršus žodžių karas. Balandžio 30 d. Jungtiniai Arabų Emyratai griežtai sukritikavo Turkijos tikslus Libijoje, nurodydami, kad „kategoriškai prieštarauja turkų kariniam kišimuisi“ į arabų reikalus. Į tai reaguodama Turkija atkirto, kad, siųsdami ginklus, karinę įrangą ir samdinius, Jungtiniai Arabų Emyratai aprūpina Libiją pučistais.
Gegužės 12 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu mestą kaltinimą dar labiau sustiprino, pareikšdamas, kad Jungtiniai Arabų Emyratai ir Egiptas „mėgina destabilizuoti visą regioną“. M. Cavusoglu pasistengė, kad jo dūriai Jungtiniams Arabų Emyratams būtų ypač tikslūs. „Jeigu paklaustumėte, kas destabilizuoja šį regioną ir kas kelia chaosą, mes pasakytume, kad tai, be jokios abejonės, daro Abu Dabis“, – pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras.
Libijoje kilęs karinis konfliktas tarp vietinių frakcijų ir atitinkamų jų rėmėjų yra susijęs ne tik su Libijos ir jos išteklių kontroliavimu, bet ir su Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos ateitimi, taip pat su potencialiu „Musulmonų brolijos“ vaidmeniu šiame regione.
Turint omenyje, kad aršaus priešiškumo priežastys ne vien ideologinės, kad sprendžiami su vyriausybių ir jų lyderių politiniu išlikimu susiję reikalai, vargu ar galima tikėtis konstruktyvaus sprendimo, galinčio lemti greitą pilietinio karo Libijoje pabaigą arba ginkluoto konflikto nutraukimą – net ir akistatoje su pandemija.
Taigi, kitoje Viduržemio jūros pusėje esančios Europos šalys, iš esmės pasirinkusios Libijos pilietinio karo stebėtojų vaidmenį, matyt, turėtų nusiteikti dar vienai užsitęsusio konflikto išprovokuotų humanitarinių pasekmių ir pabėgėlių bangai.
ES žada neleisti pasikartoti Sirijos scenarijui
Europos Sąjunga deda visas įmanomas pastangas, kad Libijoje nepasikartotų „Sirijos scenarijus“, taip pat pabrėžia, kad konfliktas šioje Šiaurės Afrikos valstybėje neturi karinio sprendinio, todėl Bendrija bendradarbiauja su visomis Berlyno taikos proceso šalimis, ketvirtadienį su anonimiškumo sąlyga pareiškė vienas ES pareigūnas.
„Libija vis labiau tampa panaši į „tarpininkų konflikto“ areną, o tai savaime visuomet kelia susirūpinimą“, – teigė pareigūnas, kalbėjęs bloko užsienio reikalų ministrų vaizdo konferencijos išvakarėse.
„Palaikome ryšius su visomis įvardytomis šalimis (Rusija, Turkija, Egiptu ir kitomis), siekdami, visų pirma, sustabdyti kišimąsi, o antra – ginklų tiekimą“, – nurodė jis.
Pasak pareigūno, panašių konfliktų pasaulyje daugėja, o padėtis Libijoje gali būti lyginama su su situacija Sirijoje, „nes veikėjų sudėtis yra panaši“.
„Mūsų absoliutus tikslas – neleisti Libijai nusiristi į tą patį pragarą, į kurį prieš kelerius metus nusirito Sirija“, – pabrėžė ES valdininkas.
Libijai bus skiriama daug dėmesio per penktadienį vyksiantį virtualų ES užsienio reikalų ministrų susitikimą. Padėtis šioje šalyje, pasak Briuselio, „tebėra itin įtempta ir toliau blogėja“.
ES aktyviai veikia Libijoje, dalyvauja Berlyno procese, kasdien palaiko ryšius su JT, kuri yra „skėtis“ bendroms pastangoms, pažymėjo pareigūnas. Anot jo, Briuselis skatina konflikto šalis susitarti.
Bendrija taip pat pradėjo Viduržemio jūroje vykdyti operaciją IRINI, kurios pagrindinė užduotis – Jungtinių Tautų paskelbto ginklų embargo Libijai įgyvendinimas, pasitelkiant oro, palydovų ir jūrų išteklius.