2003-iaisiais premjeru tapęs R. T. Erdoganas pradėjo Turkijos transformavimo procesą, kurį vėliau tęsė užėmęs prezidento postą. Iki šiol jis galėjo džiaugtis ir neginčijamo rinkimų nugalėtojo statusu.
Tačiau analitikai sako, kad R. T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) per birželio 24 dieną numatytus visuotinius rinkimus gali prarasti daugumą parlamente.
Tą pat dieną vyks ir prezidento rinkimai. Nors prognozuojama, kad R. T. Erdoganas turėtų užsitikrinti antrą kadenciją prezidento poste su platesniais įgaliojimais, kuriems buvo pritarta pernai vykusiame referendume, neatmetama, kad gali tekti rengti antrąjį rinkimų turą, o tokiu atveju Turkijos vadovas negalėtų būti visiškai tikras dėl savo pergalės.
Didžiausios opozicinės Respublikos liaudies partijos (CHP) lyderis Kemalis Kilicdaroglu, inteligentiškas politikas, vengęs atviros priešpriešos su R. T. Erdoganu, sumaišė visas kortas nusprendęs pats nekandidatuoti ir perleidęs šią teisę Munharremui Ince – aršią retoriką mėgstančiam parlamentarui iš partijos kairiojo sparno.
M. Ince nesidrovėdamas pasitelkė R. T. Erdogano ne kartą išbandytą rinkimų taktiką, kad kampanijai tinkamos visos priemonės, ir skersai ir išilgai išvažinėjo visą šalį, energingai agituodamas rinkėjus. Tuo tarpu jo partija sudarė platų aljansą su buvusios ministrės Meral Aksener nacionalistais ir konservatyvia partija „Sėkmė“ (Saadet).
„Opozicija pirmą kartą demonstruoja tam tikrą koordinaciją ir vienybę“, – naujienų agentūrai AFP sakė Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) vyresnioji mokslinė bendradarbė Asli Aydintasbas (Asli Aidintašbaš) ir pridūrė, kad opozicija netgi turi šansų iškovoti pergalę parlamento rinkimuose.
Pasak jos, AKP nepakankamai įvertino M. Ince, pakeitusį K. Kilicdaroglu, laikytą parankiu ir lengvai įveikiamu oponentu.
„Dabar R. T. Erdoganui tenka susidurti su žmogumi, kuris, panašiai kaip ir jis, sugeba atsikirsti ir kurio yra klausomasi“, – sakė A. Aydintasbas.