Itin priešiškai prieš islamą pasisakanti G. Wilderso „Laisvės partija“ ir pats jos lyderis asmeniškai vadovavo rinkimų kampanijai, tačiau tariamos visuomenės paramos kampanijos metu realiu palaikymu balsais taip ir nesulaukė – kovo 15 dieną Nyderlanduose vykusius parlamento rinkimus ši politinė jėga pralaimėjo. Populistus įveikė ne kas kitas, o dabartinis šalies ministras pirmininkas Markas Rutte ir jo liberalai.
Tai, kad Nyderlandų rinkėjai išgirdo M. Rutte‘ės raginimą nutildyti „klaidinantį populizmą“ ir pademonstravo prielankumą proeuropietiškoms centro partijoms, G. Wilderso ambicija ištraukti Nyderlandus iš Europos Sąjungos ir atsisakyti euro bent jau kuriam laikui, laimei, atguls į stalčių. Dabar kyla vienas vienintelis klausimas: ką šis impozantiškas radikalas ir jo populistų gvardija darys toliau?
„Nyderlandai netapo nauja nuvirtusia populizmo domino detale“, – sako „ING Bank NV“ vyriausioji Nyderlandų ekonomistė Marieke Blom. Remiantis pirminiais parlamento rinkimų rezultatais, G. Wilderso „Laisvės partija“ 2012 metų rinkimų rezultatų pagerino vos 4 mandatais, tačiau „tai tikrai nėra ta solidi pergalė, dėl kurios jis buvo toks užtikrintas prieš porą mėnesių. Kaip ten bebūtų, paaiškėjo, jog šie rinkimai nebuvo tie, kuriuose svarbiausias akcentas buvo galimas „Nexit“ scenarijus“, – teigia ekspertė.
Paskutinis šiaudas – opozicija
Baltuosiuose rūmuose karaliauja Donaldas Trumpas, Europą krečia bene sudėtingiausia pabėgėlių krizė nuo pat Antrojo pasaulinio karo, Didžioji Britanija apsisprendė trauktis iš Europos Sąjungos, kaimyninėse Belgijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje siautėja teroristai – net ir tokios aplinkybės nenugalėjo sveiko Nyderlandų rinkėjų proto ir nepaskatino šlietis prie G. Wilderso.
Dabar geriausia, ko gali tikėtis šis politikas, yra kartu su savo partija tapti garsiausiai kalbančia ir stipriausia opozicijos jėga. Amsterdamo universiteto politikos mokslų profesorė Sarah de Lange mano, jog viena iš priežasčių, kodėl „Laisvės partijai“ nepavyko, gali būti neigiama visuomenės reakcija į D. Trumpo administraciją. Tai, kaip M. Rutte išsprendė nesutarimą su Turkija, taip pat galėjo pagerinti liberalų įvaizdį rinkėjų akyse.
Kaip ten bebūtų, Nyderlandų parlamento rinkimų baigties paaiškinimas „gana sudėtingas: galbūt taktinis balsavimas, galbūt M. Rutte‘ės elgesys savaitgalį, o galbūt tai, kaip elgėsi D. Trumpas“.
Nyderlandų parlamente trečiadienio vakarą gausiai susirinkę žurnalistai nekantriai laukė „Laisvės partijos“ lyderio. Kol kitų partijų vadovai kalbėjo per televiziją, G. Wildersas savo šalininkams padėkojo socialiniame tinkle „Twitter“ – mylimiausia bendravimo forma – ir valandų valandas nesirodė gyvai.
Tai kur gi ta partija?
Visos šalies partijos, pasibaigus rinkimams, kur nors Amsterdame šventė jų baigtį ir dėkojo savo šalininkams. Visos, išskyrus G. Wildersą ir jo „Laisvės partiją“. Kai galiausiai ketvirtadienį paryčiais jis pasirodė žurnalistams, politikas ir toliau elgėsi įžūliai, teigdamas, esą jo partija, nepaisant visko, viena iš nugalėtojų, nors „tų 30 mandatų, kurių tikėjosi, ir negavo“.
„M. Rutte vis tiek bus priverstas su manimi turėti reikalų“, – arogantiškai kalbėjo 53 metų G. Wildersas, žadėdamas formuoti „stiprią ir nuožmią opoziciją vyriausybei ir lengvai nenusileisti dėl kiekvienos smulkmenos“.
„Galiu jus patikinti – patriotinis pavasaris neišvengiamas, jis jau prasidėjo“, – sakė Nyderlandų populistų lyderis.
„Laisvės partija“ iškovojo kelias pergales savivaldybių rinkimuose, geriausią rezultatą pasiekė pietiniame Nyderlandų Mastrichto mieste, kuris, tiesą sakant, gali būti puikus pavyzdys Europos idealo, prieš kurį taip šiaušiasi G. Wildersas. Politikas socialiniame tinkle pasigyrė „Laisvės partijos“ pergale jo gimtajame Venlo, bet net ir ten pasiektas rezultatas aiškiai parodo, kad parama šiai politinei jėgai nuo 2012 metų sumenko.
Žaliųjų lyderiui Jesse‘ui Klaveriui, kuris iš 14 svajotų mandatų parlamente gavo keturis, skirta labai paprasta pamoka: „populizmas Europoje neprasiveržė“.