Vis dėlto viena yra aišku jau dabar: naujasis Vokietijos kancleris nebebus faktinis Europos Sąjungos (ES) kancleris, o tai neišvengiamai iš esmės keis ES darbo principus, dalį jų – į gera. Tiesa, galinčios kilti problemos atrodo tikrai grėsmingai.
Didžiulis Vokietijos kanclerio autoritetas ES nebuvo neišvengiamas, o šios tradicijos iniciatoriumi tapo buvęs šalies kancleris Helmutas Kohlis. Dalyvavęs 1989-1990 m. įvykusiame Vokietijos sujungime jis ėmėsi istorinės užduoties apjungti dar ir Europą. Jis ES vadovavo nuo 1991 m. pasirašytos Mastrichto sutarties iki lemiamų sprendimų dėl euro 1998 m., rašo „Project Syndicate“.
Bendros europietiškos valiutos koncepcija per šiuos metus galėjo žlugti ne kartą. H. Kohliui artimas Wolfgangas Schauble, šiuo metu einantis Vokietijos finansų ministro pareigas, 1994 m. buvo priėmęs sprendimą, kad tik penkios valstybės, tarp kurių Italijos nebuvo, pasirengusios naujos valiutos įvedimui. Vis dėlto H. Kohlis laikėsi pozicijos, kad Italija į šį sąrašą taip pat būtų įtraukta.
H. Kohlio pasekėjas Garhadras Schroderis laikėsi visiškai kitokio požiūrio. Neturėdamas asmeninių prisiminimų, susijusių su Antruoju pasauliniu kartu, kaip ir vis didėjanti vokiečių dalis tuo metu, jis buvo įsitikinęs, kad Vokietija gali pasitikėti savimi be nuolat demonstruojamo ryšių su Europa patvirtinimo.
G. Schroderis aktyviai siekė Vokietijos nacionalinių interesų įgyvendinimo. Jis griežtai baudė Europos centrinį banką (ECB) šiam iškėlus palūkanų normą pernelyg aukštai. Jo vadovaujama vyriausybė nepaisė ES fiskalinės drausmės taisyklių ir netgi išdrįso pavadinti tuometinį Europos Komisijos (EK) pirmininką Romano Prodi kvailiu.
Vokietijos ekonomika buvo beveik priartėjusi prie sąstingio, o kuo priemonės buvo labiau griežtinamos, tuo pavojus didėjo, o numatoma ilgalaikė žala rimtėjo. Vieninteliu jo proeuropietišku veiksmu tapo Graikijos įsileidimas į euro zoną.
Pačioje eros pradžioje 2005 m. lapkričio mėn. prieš šalies vairo stojusios A. Merkel braižas labiau priminė G. Schroderio nei į H. Kohlio. Kur kas jaunesnė nei G. Schroderis A. Merkel su pokario Europos sampratos reikšmingumu buvo susijusi dar mažiau tiek geografijos, tiek ir laikmečio prasme. Nejausdama jokios prievolės akcentuoti proeuropietiškumo ji mielu noru vykdė vien tik savo kaip Vokietijos kanclerės pareigas.
Iš pradžių to pakako. ES šalys narės, tarp jų ir Vokietija artėjo milžiniško pasaulinę ekonomiką ir finansų sektorių ištiksiančio burbulo link. Faktiškai visos šalys vengė fiskalinės drausmės taisyklių tuo pačiu besistengdamos jų nepažeisti, o europiečiai vylėsi, kad ekonomikos augimą užtikrina euras ir galiausiai bus pasiektas politinės sąjungos tikslas. Kalbant paprasčiau, ES kanclerio nereikėjo.
Viską pakeitė 2008 m. pabaigoje driokstelėjęs ekonomikos nuosmukis, atskleidęs struktūrinius monetarinės sąjungos trūkumus. Pasaulinių su ekonomika susijusių negandų ištiktai euro zonai teko susidurti su kilusia Graikijos bankroto grėsme. 2010 m. kovo mėn. tapo galutinai aišku, kad graikus ištikusi krizė savaime neišsispręs, o A. Merkel lėtai, bet užtikrintai ėmėsi vadovavimo.
Tiesa, paėmusi vadžias į savo rankas ji neapsimetinėjo besimėgaujanti jai tekusia užduotimi. Ji veikė vadovaudamasi įsitikinimu, kad euras – tai velnio mašina, jai ir jos šaliai ant pečių užkrovusi sumaištį ir naštą. Vis tik kažin ar ji turėjo pasirinkimą: kai tik reikėdavo priimti su krizės suvaldymu susijusį sprendimą, visų žvilgsniai krypdavo būtent į ją.
Nors A. Mekel veikė kaip ES kanclerė, ji niekada nepamiršdavo Vokietijos interesų. Ji suvokė, kad vokiečiai nesutiks, kad jų mokesčiai būtų leidžiami visai ES. Taigi nieko keisto, kad Graikijai skirtos lėšos sukėlė didelį susierzinimą. Taigi A. Merkel vykdė minimalią programą, būtiną išvengti kracho, bet šios priemonės toli gražu nebuvo pakankamos tam, kad būtų padėtas taškas dėl Graikijos ar didesnio masto euro krizės. Krizės vargai tęsėsi ir pasireiškė naujomis formomis, įskaitant itin pavojingą situaciją, į kurią pateko Italijos bankų sektorius.
2013 m. pabaigoje A. Merkel organizavo Graikijoje ir Italijoje išrinktos valdžios pakeitimą į technokratus. Niekam tokie dalykai neatrodė patrauklūs, taigi kažin ar kam sukėlė nuostabą visur sustiprėję politiniai protesto judėjimai. Ne išimtis ir Vokietija, kur 2013 m. vasario mėn. gimė dešiniųjų antieuropietiška partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).
Kilus krizei dėl pabėgėlių A. Merkel laikėsi principinės pozicijos – įsileido į šalį per milijoną pabėgėlių. Vis dėlto taip ji pasielgė nepasitarusi nei su partneriais ES, nei su savo šalies gyventojais. Taigi nieko keisto, kad neilgai trukus namuose ji sulaukė bausmės. Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) šalyje vykusiuose rinkimuose patyrė žeminančių praradimų virtinę, o štai „Alternatyva Vokietijai“ susirinko itin svarbių pliusų.
Šiuo metu A. Merkel vis dar turi išsaugojusi faktinį ES kanclerės titulą, tačiau vien tik dėl alternatyvos nebuvimo. Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi vis dar ieško A. Merkel, kai nori išsireikalauti lankstumo dėl biudžetui taikomų taisyklių, o naujoji Jungtinės Karalystės (JK) ministrė pirmininkė Theresa May pirmojo užsienio vizito vyko būtent į Berlyną.
Be jokios abejonės, keičiasi tiek Vokietija, tiek ir visa Europa. Pastarojo meto partijos „Alternatyva Vokietijai“ pasiekimai susiję su ksenofobinių idėjų kurstymu. Net jei po ateinančiais metais vyksiančių rinkimų A. Merkel pavyks išsaugoti kanclerės postą, paramą ji turėtų kur kas mažesnę. ES ekonomiką vis dar kamuoja sunkumai, o situacija Italijoje primena apie galimai per visą ES nuvilnysiančius neramumus. Pasitikėjimas ES institucijomis mažėja, komerciniai ES šalis nares jungiantys saitai, kaip ir buvo tikėtasi, silpsta dėl vis dažniau į rinkas Azijoje ir JAV krypstančių eksportuotojų žvilgsnių.
Naujuoju Vokietijos kancleriu tapsiantis asmuo, kad ir kas jis bus, negaus nei vokiečių užnugario, nei europiečių pritarimo tam, kad taptų ES kancleriu. Pirmąja auka galimai taps Graikija, kuriai mainais į A. Merkel suteiktą skolų naštos palengvinimą finale gali tekti trauktis iš euro zonos, o visa ES atsidurs ten, kur dar niekada nebuvo atsidūrusi.
Vis dėlto visi pasikeitimai į bloga. Kai nebebus atsakingo asmens, taps kur kas paprasčiau ignoruoti „kvailas“ fiskalinės drausmės taisykles.
Tokia nacionalinio suvereniteto ekspansija gali būti vertinama kaip teigiamas pokytis, jei tik ves į tai, ką Larry Summersas vadina atsakingu nacionalizmu. Euro zonos šalių vyriausybės turės tarnauti savo šalies piliečiams, o ne abstrakčiam europietiškam idealui ir gyventi balsalapių ir rinkos diktuojamos disciplinos kontekste. Vokietijos kancleris, atliekantis ES kanclerio vaidmenį, Europą suskaldytų tik dar labiau.