Šeimyniniai arabų klanai užvaldė Berlyno, Brėmeno, Šiaurės Reino Vestfalijos miestų Eseno, Dortmundo, Duisburgo, Gelzenkircheno nusiklatėlių pasaulį, jie veikia trylikoje Žemutinės Saksonijos miestų. Pasak geriausio klanų žinovo, iš Libano kilusio politologo bei islamo mokslininko Ralpho Ghadbano, jiems neprilygsta nei italų „Camorra“, nei rusų mafija. Dominuojančias pozicijas jie užėmė kone visose organizuoto nusikalstamumo srityse: prekybos narkotikais, reketavimo, prostitucijos organizavimo, kontrabandos žmonėmis.
Būtina kuo skubiausiai imtis priemonių, – naujausioje savo knygoje „Arabų klanai: neįvertintas pavojus“ ragina R. Ghadbanas. Jį stebina teisinės valstybės neveiklumas, nors klanai, pasak jo, jau seniai „peržengė visas raudonas linijas, o jų panieka teisinei valstybei ir mūsų visuomenei yra beribė. Jie jaučiasi visagaliai“.
„Vokietijos valstybė jų beveik nestabdo nei Berlyne, nei kur nors kitur,“ – stebėjosi mokslininkas dar prieš trejus metus.
Vokietijos teisėsauga net negali pateikti tikslios klanų statistikos. Brėmene karaliauja 3 500 narių turintis šeimyninis Mirri klanas, Šiaurės Reino Vestfalijoje žemės kriminalinė žinyba priskaičiuoja apie 50, Berlyne – iki 20 klanų. Jie veikia tarptautiniu mastu, palaiko ryšius su Danijoje ar Švedijoje įsitvirtinusiais klanais.
Turčiai, gyvenantys iš valstybės pašalpų
Bendrą Vokietijoje veikiančių klanų narių skaičių tiksliai įvertinti sunku. „Pagal kai kuriuos policijos vertinimus, šiuo metu kalbėtina apie maždaug 100 tūkst. narių, ir tai įtikinamas skaičius, nes tos šeimos – labai vaisingos, 12, 14 ar net 16 vaikų čia nėra jokia išimtis“, – sakė R. Ghadbanas praėjusią savaitę radijo interviu.
Klano nariu ne tampama, juo gimstama, – pabrėžė jis. Tiesa, didžioji dalis šeimos narių nėra nusikaltėliai, tačiau, būdami įsipareigoję dengti giminaičių nusikaltimus, jie neišvengiamai tampa nusikaltėlių bendrininkais, – nurodė jis.
Ir dar viena arabų klanų specifikos ypatybė: 90 procentų jų gyvena iš socialinių pašalpų.
Nusikaltėlišku būdu uždirbtus pinigus klanai be kita ko investuoja į nekilnojamą turtą, įsigytuose pastatuose apgyvendina savo gimines, kuriems, neva socialiai remtiniems, valstybė apmoka butų nuomą.
Beje, „sėkmingi“ klanų nariai net ir nemano slėpti savo turtų: vaikšto apsikarstę auksinėmis grandinėmis, vilki prestižiškiausių firmos ženklų rūbais, vairuoja automobilius, nepigesnius nei 100 tūkst. eurų, gyvena prabangiai įrengtuose būstuose, yra diskotekų, klubų, viešbučių, šiša barų savininkai.
Dar daugiau: kaip atskleidė pirmojo televizijos kanalo ARD žurnalistų tyrimai (laida „Kontrastai“), iš Vokietijos socialinių išmokų gyvena bei namus statosi ištisi šių klanų giminių kaimai Turkijoje.
„Atvažiuokit, čia gausit pinigų už nieką!“
Arabų klanais Vokietijoje vadinamos skaitlingos, glaudžiausiais giminystės ryšiais susijusios ir tik tarpusavy besituokiančios giminės. Esama mažesnių palestiniečių klanų. Tačiau didžiuma jų priklauso mhallami etninei grupei, kilusiai iš Mardino provincijos pietų Turkijoje. Šie arabų dialektu kalbantys kurdai (kurdai juos vadina arabais, arabai – kurdais) praėjusio amžiaus viduryje tūkstančiais persikėlė į Libaną, o 1975 metais Libane prasidėjus pilietiniam karui, nemaža dalis jų imigravo į Vokietiją.
Kaip tai konkrečiai atrodė, atskleidžia neseniai dienraštyje „Die Welt“ skelbtas buvusio klano nario, laikraštyje vadinamo Khalilu, pasakojimas. Viskas prasidėjo nuo garso kasetės, kurią Khalilo senelei į Libaną iš Berlyno atsiuntė jos brolis. Mat, kaip ir didžioji giminės dauguma, nei skaityti, nei rašyti jis nemokėjo. Tad žodžiu kvietė visą giminę kraustytis į Berlyną: „Atvažiuokit, čia gausit pinigų už nieką!“
Garso kasetė sukėlė ištisą laviną: į Vokietiją leidosi Khalilo seneliai, 13 dėdžių ir tetų ir pagaliau jo tėvai. Viskas klostėsi sklandžiai, nes kasetėje buvo smulkiai išdėstyta, kaip iš Beiruto pasiekti Rytų Berlyną, o iš ten – migrantams tokį dosnų Vakarų Berlyną. Paaiškinta net ir kaip gauti socialines pašalpas.
Klanuose tuokiasi pusbroliai ir pusseserės
Šis konkretus atvejas puikiai iliustruoja, kaip veikia nomadinė, klanų pagrindu organizuota visuomenė. Savo papročių ji neatsisako ir individualistinėje Vakarų visuomenėje. Netgi priešingai: pasak R. Ghadbano, Vokietijoje šeimyniniai klanai dar labiau konsoliduojasi, dar nuosekliau laikydamiesi endogamijos principo, nei tai darė Libane ar Turkijoje.
Endogamija yra pagrindinis šių arabų šeimų struktūros požymis. Incestas Europoje draudžiamas, o štai arabams santuoka tarp pusbrolių ir pusseserių yra taisyklė, – rašo mokslininkas knygoje apie arabų klanus. Brolių solidarumas sutvirtinamas sutuokiant brolvaikius, kas, savo ruožtu, tik stiprina tokios didžiulės šeimos ryšius.
Kadangi klanų nariai tuokiasi labai jauni, šeimos sparčiai auga. Auga ir šeimų turtas, nes tuokiantis artimiems giminaičiams, jis lieka klano viduje, net ir nusikaltėliui sėdus už grotų. Tuo būdu, per giminystės ir turto ryšius, individas nepaprastai stipriai integruojamas į šeimos struktūrą.
Integracija į individualistinę Vakarų visuomenę vyksta individualiai. O tribalistiškai organizuotos, patriarchalinę šeimos struktūrą išsaugojusios giminės, pasak mokslininko, net ir nesiruošia integruotis, netgi priešingai – šios palaipsniui susiformavusios paralelinės visuomenės ateityje galėtų išsivystyti į antivisuomenes, aktyviai kovojančias su valstybe.
Multikultūralizmas – puiki terpė šeimyninių klanų klestėjimui
Arabų klanų požiūris į vokiečių visuomenę R. Ghadbanui puikiai žinomas, nes jis ilgą laiką kaip socialinis darbuotojas kosultavo iš Libano nuo 1975-ųjų į Berlyną atvykstančias šeimas, iš kurių ilgainiui ir išaugo dabartiniai nusikaltėlių klanai.
Jie visa, kas yra už jų vidinės erdvės, vertina kaip „priešų žemę, kurią reikia užkariauti“, kaip „teritoriją plėšimams“, jie „laiko Vokietiją grobio visuomene“, – toks yra jų požiūris į mus, – aiškina R. Ghadbanas. Ir tai turėtų priversti atitokti kiekvieną multikultūralizmo svajoklį.
„Didžiulės šeimos, jaučiančios mums ir mūsų vertybėms didžiulę panieką, išplėtojo klanų nusikalstamumą: jie pastebėjo, kad mūsų atviroje, tolerantiškoje visuomenėje žmonės kaip individai ir autonomiški piliečiai, gerbiantys valstybės galios monopolį, yra bejėgiai prieš juos kaip agresyviai veikiančią grupę“, – sako mokslininkas.
Dešimtmečius, baiminantis diskriminuoti etnines grupes, leista joms daugmaž laisvai veikti.
Multikultūralistinė ideologija, pasak R. Ghadbano, yra pagrindinė Vokietijos „teisinės valstybės paralyžiaus priežastis“.
„Multikultūralistinis šydas ypač neigiamai paveikė teisėsaugą. Klanai juokiasi iš švelnių teismo nuosprendžių, tokie nuosprendžiai jų negąsdina ir nesulaiko nuo tolesnio veikimo“, – sako R. Ghadbano.
Reaktyvi baudžiamoji politika
R. Ghadbanui vis atviriau pritaria ir atsakingi politikos bei teisėsaugos asmenys. Valstybė, priglaudusi šiuos žmones, „be jokių skrupulų traktuojama kaip turgaus aikštė jų nusikalstamai veiklai“, – sakė Vokietijos Federalinės policijos tyrėjų asociacijos (BDK) vadovas Sebastianas Fiedleris. Jis apgailestavo, kad nors ši problema žinoma jau dešimtmečius, tačiau politinės paramos policija nesulaukė, priešingai, jai neretai buvusios surištos rankos.
„Vokietijoje baudžiamoji politika yra labai reaktyvi. Mes imam tik tada aktyviai diskutuoti, kai problema grėsmingai išauga“ ir kai gyventojai ima nebeapsikęsti, nes kai kuriuose miestų kvartaluose nebedrįsta išeiti į gatvę, – sakė S. Fiedleris praėjusią savaitę per ZDF televiziją „Maybrit Illner“ disputų laidoje, skirtoje arabų klanų problemai.
Policijos tyrėjų vadą S. Fiedlerį neramina ir nauji imigrantai iš arabų pasaulio, juoba kad esama pavojingų paralelių tarp anų ir dabartinių pabėgėlių. Panašiai kaip tada, taip ir dabar daugelis pabėgėlių sunaikino savo asmens dokumentus, nuslėpė tikrąją savo tapatybę, dėl ko Vokietijos teisėtvarkos žinybos negali jų išsiųsti iš šalies.
Arabų klanų sėkmė – patrauklus modelis ir naujiesiems imigrantams
Milžiniška materiali klanų sėkmė skatina sekti jų pavyzdžiu. Kitos musulmoniškos šeimos irgi stengiasi panašiu būdu sutvirtinti savo šeimynines struktūras.
„Daugiau nei milijonas praėjusiais metais į Vokietiją imigravusių musulmonų skuba integruotis ne į valstybę, o į jau esančias paralelines visuomenes“, – pastebėjo toje pačioje laidoje dalyvavęs R. Ghadbanas.
Be to, jis atkreipė dėmesį į tai, jog dalį jaunų naujai atvykusių migrantų ir pabėgėlių arabų klanai sėkmingai verbuoja savo nusikalstamai veiklai.
Nevalia kartoti ankstesnių klaidų, būtina skubiai integruoti naujai atvykusiuosius į Vokietijos darbo rinką – sutartinai kartoja politikai ir teisėsaugos atstovai. Tačiau kaip tai realizuoti?
Greitai uždirbami pinigai, leidžiantys gyventi prabangiai, gatvės ar kvartalo boso, šerifo statusas ir panašios „vertybės“, reklamuojamos gangsterių repo. Kokią alternatyvą visam tam gali pasiūlyti priimanti visuomenė? Sunkvežimio vairuotojo, šaltkalvio ar santechniko karjerą?
Ar žmones, kurių kultūroje už viską svarbiau yra kraujo ryšiai, ištikimybė šeimai bei savaip suprantama šeimos garbė, gali patraukti atviros, tolerantiškos visuomenės vertybės? Sklaidantis multikultūralistinėms iliuzijoms, pamažu ryškėja tikrasis problemos mastas. Vokietijos laukia nelengva kova.