Prieš penkerius metus Davy Rodriguezas de Oliveira negalėjo net pagalvoti, kad balsuos už Marine Le Pen.
Tuometinis paauglys buvo užkietėjęs kairiojo sparno šalininkas, 2012 metų prezidento rinkimuose agitavęs už kraštutinių kairiųjų kandidatą Jeaną - Lucą Melenchoną ir savo „ Facebook“ paskyroje su pasididžiavimu paskelbęs vintažinį Socialistų partijos plakatą. Šiandien 23 metų D. Rodriguezas de Oliveira yra Nacionalinio jaunimo fronto (Front National de la Jeunesse, FNJ) – M. Le Pen kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto jaunimo atšakos – direktoriaus pavaduotojas, rašo „The Daily Beast“.
Su šio leidinio žurnaliste Erin Zaleski jis kalbėjosi vienoje Monparnaso bulvaro kavinėje, netoli prestižinio Paryžiaus politinių studijų instituto, vadinamo „Sciences Po“, kuriame D. Rodriguezas de Oliveira neseniai apsigynė teisės magistro laipsnį. Pokalbio metu lauke vyko viena triukšminga profsąjungų demonstracija, kurią stebėjo riaušių malšinimo policija, ir D. Rodriguezas de Oliveira negalėjo nepaminėti šios situacijos ironijos.
„Tai buvęs aš“, - pažymėjo jis, linktelėdamas galva į raudonų liemenių ir plakatų minią, kuri praplaukė bulvaru pro kavinės langą. Tuomet jis grįžo prie pokalbio apie jo darbą Nacionaliniam frontui.
***
Dar visai neseniai ši kraštutinių dešiniųjų partija buvo plačiai peikiama. Partija, kurią 1972 metais įsteigė Marine tėvas Jeanas – Marie Le Penas, liūdnai išgarsėjo kaip kriptofašistinis, kraštutinis judėjimas, skleidęs mažai užmaskuotą rasistinę ir ultranacionalistinę ideologiją. J. M. Le Penas, pavyzdžiui, 1987 metais pateko į laikraščių puslapius, kai nacių dujų kameras pavadino „paprasčiausia istorijos detale“ – šį išsireiškimą jis kartodavo visuomet, kai norėdavo sukelti šiokį tokį šurmulį.
Nepaisant to, 2002 metais J. M. Le Penas pateko į antrąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą: tokia laikina pergalė pribloškė šalį ir privertė dešimtis tūkstančių žmonių išeiti protestuoti į Paryžiaus gatves. Pašiurpusios nuo minties, kad J. M. Le Penas gali laimėti prezidento rinkimus, Prancūzijos partijos ir jų šalininkai suvienijo savo jėgas ir savo balsus skyrė tuometiniam prezidentui Jacques`ui Chiracui, kuris tąkart surinko 82 proc. visų balsų ir užsitikrino pergalę didžiausia persvara visoje Prancūzijos rinkimų istorijoje.
Toks žeminantis pralaimėjimas galėjo tapti Nacionalinio fronto pabaiga ir iš dalies taip nutiko. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai tebuvo senojo partijos režimo, tiksliau paties J. M. Le Peno, saulėlydis. Po 2002 metų politinio žemės drebėjimo senstantis Nacionalinio fronto įkūrėjas daugiau niekada nebepateko į antrąjį balsavimo ratą. Tačiau jis toliau keldavo bangas visuomenę skaldančiais pareiškimais ir 2004 metais netgi užsidirbo 10 tūkst. eurų baudą už rasinės neapykantos kurstymą, kai per vieną interviu Prancūzijos dienraščiui „ Le Monde“ užsipuolė musulmonus.
2011 metais J. M. Le Penas partijos vairą perdavė savo dukrai Marine, kuri ėmėsi misijos sušvelninti partijos įvaizdį ir atriboti ją nuo antisemitizmo bei netolerancijos, siejamų su jos tėvu.
Prie M. Le Pen Nacionalinio fronto retorika pradėjo suktis aplink patriotizmą ir nacionalinį bei ekonominį suverenitetą, o ne atvirą rasizmą. Prieš dvejus metus M. Le Pen žengė dar vieną žingsnį pirmyn, išmesdama iš partijos savo tėvą ir dar labiau atsiribodama nuo neigiamo jo įvaizdžio.
Nors svarbiausios Nacionalinio fronto politinės gairės, įskaitant pasitraukimą iš euro zonos ir Europos Sąjungos (ES), daugiau ar mažiau atitinka pirminę J. M. Le Peno viziją, šiandien partija vartoja kalbą, kuri yra priimtinesnė daugeliui Prancūzijos rinkėjų.
Pavyzdžiui, Nacionalinis frontas atvirai nepritaria imigracijai (M. Le Pen siekia apriboti teisėtą imigraciją iki 10 tūkst. žmonių per metus), tačiau kaip priežastis, kodėl reikėtų priešintis užsieniečių antplūdžiui, nurodo ekonomines šalies bėdas ir nacionalinės tapatybės nykimą, o ne beria Jeano – Marie pobūdžio ksenofobines tiradas.
Galbūt šios partijos siunčiamos žinios evoliucija nėra tokia staigi, kaip atrodo, tačiau jos poveikis buvo išsamiai įvertintas tik tada, kai partijos lydere tapo Marine.
„Nacionalinis frontas 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečio pabaigoje pasielgė labai protingai, nuo biologinio rasizmo pereidamas prie kultūrinio rasizmo, - sakė Batho universiteto Prancūzijos ir lyginamosios politikos dėstytojas bei knygos „A Populist Hegemony? The mainstreaming of the extreme right in France and Australia“ („Populistų hegemonija? Kraštutinių dešiniųjų įsivyravimas Prancūzijoje ir Australijoje“) autorius Aurelienas Mondonas. – Jie atgaivino tokius svarbius Prancūzijos politikos ir istorijos žodžius kaip „respublika“ ir „sekuliarizmas“ , ir užuot pasisakydami prieš arabus, jie pradėjo pasisakyti prieš musulmonus. Nors pagrindas rasizmui yra tas pats, jie teigė: „Mes esame prieš religiją, grįstą prancūzų laicite, arba sekuliarizmu“.
„Tai leidžia žmonėms reikšti kai kuriuos labai rasistiškus komentarus, tačiau jie bent jau gali įvynioti juos į labai respublikonišką, sekuliarų naratyvą, kad neatrodytų kaip rasistai. Ir Nacionalinis frontas labai protingai tuo pasinaudojo“ , - teigė jis.
***
2014 metais per rinkimus į Europos Parlamentą – instituciją, kurią smerkia M. Le Pen – Nacionalinis frontas gavo 25 proc. balsų. Tai buvo didžiausia šios partijos pergalė per visoje šalyje vykstančius rinkimus nuo pat jos įkūrimo.
Iš savo partijos būstinės Nantero mieste kreipdamasi į šalininkus, M. Le Pen kalbėjo apie nacionalinį suverenumą, tačiau jos kalba turėjo tokių pačių populizmo ir antiglobalizmo atspalvių, kuriuos po metų savo rinkimų kampanijoje panaudos Donaldas Trumpas.
„Suverenūs žmonės pareiškė, kad jie nori susigrąžinti savo likimą į savo pačių rankas, - teigė ji. – Privalome sukurti kitą Europą, laisvą suverenių šalių Europą, kurioje laisvai būtų sprendžiama dėl bendradarbiavimo. Šiąnakt Europos Sąjunga buvo masiškai atstumta“.
Šiandien M. Le Pen pirmauja prezidento rinkimų apklausose ir daug kas mano, kad pirmajame rinkimų ture ji įtikinama balsų persvara išsiverš į priekį.
Sunku pasakyti, kiek šiandieninės jos sėkmės nulėmė tinkamas metas ir kokią dalį – jos pastangos pataisyti Nacionalinio fronto įvaizdį. M. Le Pen iškilimas sutapo su plačiai paplitusiu nusivylimu socialistine Francois Hollande`o vyriausybe, silpnėjančia ekonomika ir korupcijos skandalu, kuris šiuo metu krečia jos pagrindinį varžovą – dešiniojo sparno respublikonų kandidatą Francois Filloną. Kitas svarbus jos varžovas yra 39 metų centristas Emmanuelis Macronas, kuris gali būti laikomas žavingu vunderkindu, tačiau dar niekada nebuvo išrinktas į valstybinį postą.
Emociniai virpesiai, kuriuos Prancūzijoje sukėlė virtinė kruvinų pastarojo meto teroristinių atakų, taip pat gali paskatinti rinkėjus atsigręžti į Nacionalinį frontą, kuris visuomet laikė save teisės ir tvarkos partija.
Kokios bebūtų M. Le Pen pirmavimo visuomenės apklausose priežastys, ji yra perspektyvi šių metų prezidento rinkimų kandidatė ir jos patrauklumas tarp Prancūzijos rinkėjų yra sustiprėjęs.
M. Le Pen šalininkų bazė yra įvairialypė ir ji vis auga. Joje yra nemažai persimetėlių, kurie anksčiau balsuodavo už centro dešiniuosius ar net kairiuosius, bet dabar yra pasirengę atiduoti savo balsą už Nacionalinį frontą.
Tarp tokių šalininkų patenka sunkmetį išgyvenantys šalies ūkininkai, kurie jaučiasi apleisti tradicinių partijų ir yra pasipiktinę ES teisės normomis ir pasauline konkurencija, kurią kaltina dėl savo ekonominių vargų. Vasario mėnesį „Sciences Po“ Politinių tyrimų centro (CEVIPOF) atlikta apklausa parodė, kad už M. Le Pen ketina balsuoti daugiau kaip trečdalis Prancūzijos ūkininkų.
„2007 ir 2012 metais nebalsavau, bet dabar balsuosiu už Marine Le Pen, tai visiškai akivaizdu, - praėjusį mėnesį per kasmetinę žemės ūkio mugę „Salon International de l`Agriculture“ sakė Yohannas Quesnelis, ūkininkaujantis dešimt metų. – Mes esame ant prarajos krašto“.
Per atskirą CEVIPOF apklausą, atliktą gruodžio mėnesį, už M. Le Pen sakė balsuosiantys ir daugiau kaip pusė apklaustų policijos pareigūnų. Ši apklausa vyko netrukus po to, kai suirzę policininkai visoje šalyje surengė demonstracijas dėl sunkių darbo sąlygų ir pareikalavo naujesnių prietaisų. Tuomet M. Le Pen parėmė protestuojančius policijos pareigūnus ir savo „Twitter“ paskyroje paskelbė vaizdo žinutę, kurioje aukštino jų darbą ir žadėjo pagerinti tarnybos sąlygas.
Be to, šalyje yra tokių mažų, darbininkų klasės miestų kaip Henen Bomontas. Tai buvusi socialistų tvirtovė, prieš trejus metus į mero postą išrinkusi Nacionalinio fronto atstovą ir tapusi pirmuoju Prancūzijos miestu, kuriam pavyko tai padaryti per vienintelį balsavimo turą.
Kaip ir Prancūzijos ūkininkai, daugelis šio miesto gyventojų nusivylė tradicinėmis politinėmis partijomis, kurioms nepavyko pagerinti žmonių gyvenimo. Tuo tarpu Nacionalinis frontas įnirtingai stengėsi išnaudoti vietos pareigūnus vietos elektoratui suburti.
„Kaip ir daugelis žmonių šiame mieste, buvau kairiųjų šalininkė, bet perėjau į kitą stovyklą ir nesigėdiju to pasakyti“, - „Agence France Presse“ teigė į pensiją išėjusi buvusi prekybos centro darbuotoja Elisabeth Develter.
„Mes buvome išduoti, mes buvome apiplėšti. Šis meras (iš Nacionalinio fronto) daro tai, ką sako, jis padarys“.
Meras, apie kurį kalbama, yra Steeve Briois, vieno kalnakasio anūkas, įgyvendinęs savo pažadus sutvarkyti kelius ir suorganizavęs vieną kalėdinę mugę, kad suaktyvintų verslą. Tokios pastangos padidino jo populiarumą Henen Bomonto mieste. Tačiau S. Briois šį rudenį taip pat įkūrė asociaciją „Mano miestas be migrantų“ ir paragino kitus Prancūzijos miestų merus prisijungti prie jo iniciatyvos.
„Pasipriešinimas migrantų invazijai tapo problema, kuri peržengia partijos linijas“, - sakė S. Briois.
A. Modonas „The Daily Beast“ sakė, kad Nacionalinio fronto šalininkų įvairovė yra tiek stiprioji, tiek silpnoji M. Le Pen vieta.
„Tipiško Nacionalinio fronto rinkėjo nėra, todėl Marine Le Pen yra sudėtinga progresuoti, - teigė jis. – Yra šiaurės rytai, kur gyvena šiek tiek daugiau darbininkų klasės žmonių ir kuriems labiau rūpi ekonominiai klausimai. Tuomet yra pietryčiai, netoli Marselio, kur aktualūs tradiciniai kovos su imigracija klausimai ir kur įsitvirtinusi vidurinioji klasė. Štai ta pusiausvyra, kurią Nacionaliniam frontui reikia išlaikyti tarp smulkių verslininkų pietuose ir darbininkų klasės rinkėjų šiaurėje“.
***
Galiausiai yra tokių šalininkų kaip D. Rodriguezas de Oliveira: tai jauni ir gabūs žmonės, kurie suteikia Nacionaliniam frontui energijos bei dinamiškumo ir tuo pačiu išoriškai ignoruoja partijos stereotipus. Imigrantų sūnus D. Rodriguezas de Oliveira, kurio tėvas yra ispanas, o motina – portugalė, atrodo malonus ir prieinamas. Jis vilki Prancūzijos regbio federacijos marškinėliais, o jo elgesys yra kupinas nesuvaržyto draugiškumo.
Pokalbio metu jis citavo Jeaną – Paulį Sartre`ą ir rėmėsi tokiais filosofijos sunkiasvoriais kaip Jacques`as Lacanas. Taigi jis atrodė kaip tipiškas absolventas, baigęs „Sciences Po“ institutą, kuriame su dar keturiais bendramoksliais įsteigė Nacionalinio fronto studentų asociaciją.
Jis pasakojo, kad jo ideologinė transformacija perėjo tris etapus. Vaikinui, augusiam ekonomiškai skurdžiame priemiestyje, kur buvo gausu socialinių būstų, nerimą kėlė masinės imigracijos pasekmės, ypač suvokimas, kad religijai, tiksliau islamui, suteikiama pirmenybė nacionalinės tapatybės ir ypač pagrindinės Prancūzijos valstybės vertybės – laicite – atžvilgiu.
„Vienas mano draugas iš katalikybės atsivertė į islamą, - pasakojo jis. – Mes kalbėjomės apie pabėgėlius ir jis man pareiškė: „Taip, mes turėtume svetingai juos priimti, nes jie yra geri žmonės, jie – musulmonai“. Jis trumpam nutilo. „Pamaniau sau: „Atrodo, kad jam arčiau širdies yra religinė, o ne nacionalinė bendruomenė“, - sakė D. Rodriguezas de Oliveira.
„Aš niekada nepasakyčiau: „Reikėtų priimti imigrantus, nes jie yra krikščionys, ar katalikai, ar koptai“, - pridūrė jis.
(Daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad Nacionalinis frontas yra stipriai katalikiškas. Iš tiesų Bažnyčios mokymai tokiais klausimais kaip tos pačios lyties asmenų santuokos turi mažai įtakos šios partijos politikai. Tuo tarpu į skandalą patekusio buvusio ministro pirmininko Francois Fillono šalininkų bazė turi gilias šaknis konservatyviojoje katalikybėje.)
Antrasis postūmis kraštutinių dešiniųjų link taip pat buvo susijęs su imigracija.
„Pastebėjau, kad mokyklose prancūzų kalba nebėra gimtoji moksleivių kalba, - sakė jis. – Mokytojams tenka mokinti moksleivius prancūzų kalbos, nes ja nekalbama namuose“.
Galutinis posūkis į dešinę įvyko per D. Rodriguezo de Oliveiros keliones po Europą 2012 ir 2014 metais, kai Europą krėtė pasaulinė skolų krizė ir kai Europos Sąjungai teko imtis griežtų taupymo priemonių.
„Mačiau „troikos“ (Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo) pasekmes Ispanijai ir Portugalijai, - aiškino jis. – Aiškiai mačiau nutrūkusios socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos ir senatvės pensijų pasekmes ir tai tikrai buvo sukrečiantis vaizdas“.
„Jei Ispanijoje išneši į lauką savo šiukšliadėžę, per 20 minučių atsiras žmogus, kuris pradės joje knistis“.
D. Rodriguezo de Oliveiros neigiamas požiūris į imigraciją ir priešiškumas Europos Sąjungai yra būdingas visiems Nacionalinio fronto rinkėjams. Tačiau kai kuriems stebėtojams kliūna faktas, kad pats D. Rodriguezas de Oliveira yra imigrantų sūnus. Tai verčia stebėtis jo atsidavimu partijai.
„Mano mama, kai atvyko į Prancūziją, buvo dar maža. Tėtis - taip pat. Tai vyko tuo metu, kai čia buvo daug darbų, - pasakojo jis. – Mano mama atvyko, kai jai buvo 7 metai. Ji čia mokėsi ir baigusi mokyklą iš karto rado darbą. Kai į Prancūziją atvyko mano seneliai, jie prieš palikdami savo tėvynę jau turėjo darbo sutartis. Tai visai kas kita“.
Geresnės darbo perspektyvos nėra vienintelis dalykas, D. Rodriguezo de Oliveiros tėvų kartos imigrantus skyręs nuo šiandieninės jų bangos, aiškino pašnekovas, nejučia priversdamas prisiminti Marine Le Pen tėvą.
„Kai imigrantai plūsta iš Šiaurės ar Užsachario Afrikos, tarp prancūzo ir asmens iš tos pasaulio dalies atsiranda didesni kultūriniai skirtumai, negu tarp prancūzo ir portugalo, italo ar lenko. Kultūriškai mes turime bendras šaknis, - teigė jis. – Tačiau Eritrėjos atveju, pavyzdžiui, tai nėra tas pats regionas, nėra tie patys papročiai, susiję su moterų teisėmis... Papročiai tų žmonių, kurie atvyko per pastaruosius 30 metų, nėra tokie patys, kaip ispanų, portugalų, lenkų ar vokiečių, kurie atvyko XX amžiaus pradžioje“.
D. Rodriguezas de Oliveira tikina, kad imigracija gali tęstis, tačiau su tam tikromis sąlygomis, įskaitant M. Le Pen pasiūlymą per metus priimti tik 10 tūkst. atvykėlių.
„Kas yra asimiliacija? - klausė jis. – Mums tai reiškia, kad turi perimti tos šalies, į kurią atvykai, papročius, kultūrą ir vertybes. Privačiai gali išpažinti savo paties religiją, laikytis savo paties kultūros, bet viešoje erdvėje turi adaptuotis“.
Su žurnaliste jis kalbėjo ir apie pastarojo meto Prancūzijos teroristines atakas, kurios, jo ir kitų Nacionalinio fronto bendražygių nuomone, yra „islamo rykštės“ šalyje rezultatas. D. Rodriguezas de Oliveira pasakojo apie Pontuazo miestą, kuris įsikūręs netoli jo gimtojo Sent Uano Lomono miesto ir kuris dabar dėl nusikaltimų, smurto ir radikalių mečečių yra „nebegyvenamas“.
„Tai buvo gražus miestas, - sakė jis. – Tačiau šioje šalyje gyvena žmonės, kurie nėra prancūzai“.
Šias problemas galėtų išspręsti labiau sutelkiantis nacionalizmo jausmas, ir D. Rodriguezas de Oliveira sakė, kad norėtų matyti Prancūziją, grįžusią prie savo „pamatinių vertybių“, ypač laicite.
„Ar žmogaus oda būtų balta, juoda, geltona, žalia ar mėlyna, jis galėtų gyventi šalia skirtingos religijos ar kultūros asmens, nes juos vienytų bendra prancūzų kultūra su bendrais šaltiniais, bendra istorija ir bendrais protėviais“.
„Nebūtinai kraujo protėviais, - tęsė jis. – Pavyzdžiui, mano seneliai nebuvo galai, bet aš galiu sakyti, kad mano protėviai yra galai, nes kai tapau prancūzu, savo protėvius pradėjau įsivaizduoti kaip galus. Mes (prancūzai – aut. past.) visi kartu turime jausti šią sąsają, kad galėtume sėkmingai judėti pirmyn“.
Pokalbio metu išryškėjo, kad D. Rodriguezo de Oliveiros šalies vizija yra susijusi su homogeniška valstybe, kurioje vieninga nacionalinė tapatybė yra aukščiau už religinę, etninę ir kultūrinę įvairovę. Garsiosios Prancūzijos socialinės programos būtų taikomos „to nusipelnantiems“, patriotiškiems piliečiams, perėmusiems nacionalinę tapatybę, o verslas klestėtų be ES kišimosi.
Tokios pažiūros šiek tiek primena nostalgišką Donaldo Trumpo šūkį „Make America Great Again“ („Padarykime, kad Amerika vėl būtų didi“), kuriuo taip pat buvo bandoma sugrįžti į paprastesnę erą prieš globalizacijos antpuolį. D. Trumpo pasisakymai apie meksikiečius taip pat aidu atkartoja kai kurias D. Rodriguezo de Oliveiros pastabas apie musulmonų imigrantus. Tačiau, kaip ir D. Trumpo populistinės žinios Amerikoje atveju, M. Le Pen nacionalizmo platforma ir jos pačios socializmo pakraipa (su doze ksenofobijos) rezonuoja su reikšminga Prancūzijos gyventojų dalimi.