Pasidairykite po žemyną ir pamatysite, kad šis antrasis kelias tampa vis labiau priimtinas. Praėjusią savaitę Ispanijoje centro dešinioji Liaudies partija (PP) ir liberalioji ‚Ciudadanos“ sudarė koalicinę vyriausybę didžiausiame Ispanijos regione Andalūzijoje, padedant „Vox“, antiimigracinei ir antifeministinei organizacijai. Neįtikėtinas trejetas užbaigė 36-erius socialistinio valdymo regione metus. Politinė kaina: pirmą kartą po ilgamečio karinio diktatoriaus Francisco Franco mirties 1975 metais susigrąžinti iš nuošalių kraštutinių dešiniųjų partiją.
Dvi pagrindinės partijos, be abejo, teigs, jog „Vox“ eina į kompromisus su jomis, ne atvirkščiai. „Ciudadanos“ atsisakė derėtis su „Vox“, palikdama „purviną“ darbą PP partijai. Ultradešiniųjų partijai teko nusileisti ir atsisakyti pradinio pasiūlymų sąrašo, pagal kurį siūlyta išsiųsti 52 000 nelegalių migrantų. Pagal galutinį susitarimą numatytas daug neaiškesnis įsipareigojimas – „užkirsti kelią islamiškojo fundamentalizmo grėsmei“, taip pat priemonės skatinti vietos tradicijas, tarp jų – flamenką.
Savo ruožtu, „Ciudadanos“ ir PP tvirtina, kad jos susitelks daugiausia ties peržiūrėta ekonomikos darbotvarke, kova su korupcija, neracionaliu lėšų švaistymu. Andalūzija yra vienas mažiausiai konkurencingų regionų Europoje, rodo kai kurie ES reitingai, ir jai nepakenktų kiek nestandartinis požiūris.
Tačiau nuodinga „Vox“ parama priartina pagrindines Ispanijos partijas prie kelio, kuriuo žengia Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas, pasirinkęs partnerystę su kraštutinės dešinės Laisvės partija. Nuo tada Austrija laikosi daug griežtesnės linijos imigracijos klausimais, atmesdama atvirų sienų politiką, kurią gina Vokietijos kanclerė Angela Merkel, griežtindama sienų kontrolę ir varžydama išmokas užsieniečiams. Toks žingsnis sukėlė kritikos bangą, tačiau panašu, kad rinkėjų požiūriu jis pasiteisino. Kaip parodė apklausos, Sebastiano Kurzo vadovaujama liaudies partija (OVP) iškilo savo labiau ekstremistinės sąjungininkės sąskaita. Kiti politikai žengė kita kryptimi. Nyderlanduose, po 2017 m. visuotinių rinkimų visos partijos nusprendė sukurti „buferinę zoną“ aplink Geerto Wilders‘o Laisvės partiją.
Dvi Ispanijos partijos startuoja iš priešingų viena kitai pozicijų. Dalis PP rinkėjų bazės nerimauja dėl imigracijos, kaip ir kraštutinių dešiniųjų rinkėjai. „Ciudadanos“ partijai sudėtingiau paaiškinti savo rinkėjams pasiektą susitarimą. Ne taip seniai įkurta Ispanijos partija svarsto galimybę per būsimus Europos Parlamento rinkimus sudaryti aljansą su „En Marche!“, centristiniu judėjimu, iškėlusį Emmanuelį Macroną į valdžią Prancūzijoje. E. Macronas save priskiria prie euroskeptiškų ir antiimigracinių jėgų priešininkų. Jeigu jo galimi sąjungininkai ims tartis (kad ir netiesiogiai) su tomis pačiomis jėgomis, kurioms, kaip jie patys tvirtina, priešinasi, ar pajėgs nuosaikesnės Europos politinės partijos išsaugoti aiškų ir nuoseklų identitetą?
Šie klausimai greičiausiai tik paaštrės po gegužę vyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Balsavimas turbūt sukels skirtingų nuomonių jūrą parlamente, dėl kurios centro dešiniesiems ir socialistams taps neįmanoma drauge valdyti, kaip kad anksčiau. Užmegzti ryšius su ultradešiniaisiais, stengiantis persiimti šiek tiek jų aštrumo, - galėtų būtų išeitis, bet tokia strategija būtų neįtikėtinai rizikinga žemynui, kuris mėgina neprileisti ekstremistų prie valdžios po trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį patirtų žaizdų. Praėjus beveik šimtmečiui, praeities šmėklos vėl grįžta persekioti Europos.