Pirmasis scenarijus – oro smūgiai, mano Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos RAND tyrėja Dara Massicot. Anot jos, Rusija gali surengti oro smūgių prieš Ukrainos karinius objektus ir infrastruktūrą.
D. Massicot teigimu, tokiu atveju gali būti naudojamos sparnuotosios raketos ir balistinės raketos, su kuriomis Ukrainos oro erdvės gynybos sistemoms „bus sunku susidoroti“.
Be to, Rusija gali pasitelkti ir sunkiąją artileriją bei liepsnosvaidžius. Ekspertė pažymėjo, kad tokios atakos padariniai Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms bus „katastrofiniai“.
Antrasis scenarijus – plataus masto įsiveržimas į Ukrainą, sako analitikai. Visgi jie mano, kad toks variantas mažiau tikėtinas, nes jam įgyvendinti Rusijai prireiks daugiau karių, daugelis kurių gali žūti.
Filadelfijoje esančio Užsienio politikos tyrimų instituto darbuotojas Robas Lee yra įsitikinęs, jog potencialaus puolimo mastas priklausys nuo to, kaip greitai Ukraina pripažins pralaimėjimą.
„Ukraina per porą parų gali netekti dešimčių tūkstančių žmonių. Jie [Rusijos ginkluotosios pajėgos] gali ženkliai sumažinti Ukrainos karinį potencialą rytuose. Bet ar to užteks, kad Ukraina pripažintų pralaimėjimą?“ – patikslino R. Lee.
Gruodžio mėnesį galimo Rusijos įsiveržimo planą paviešino Vokietijos laikraštis „Bild“. Jo šaltiniai NATO ir Ukrainos karinėje žvalgyboje informavo, kad puolimas įvyks sausio–vasario mėnesiais ir kad analizuojami du scenarijai: puolimas vienu metu keliais frontais arba puolimas keliais etapais.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova sukritikavo „Bild“ straipsnį. Moteris pareiškė, kad „ideologija paremta propaganda naikina sveiką protą“.
Gruodžio 30 d. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas pranešė, jog šiuo metu Ukraina nemato plataus masto Rusijos įsiveržimo grėsmės.
Markas Galeotti: įsiveržimas į Ukrainą būtų tik karo pradžia
Londono Karališkojo jungtinių paslaugų instituto Rusijos žvalgybos tarnybų ekspertas Markas Galeotti mano, kad jeigu Kijevas nesuskubtų maldauti taikos, tuomet Rusijos įsiveržimas būtų ne karo pabaiga, bet pradžia. APie tai jis rašė leidinyje „Spectator“.
Ar Vladimiras Putinas ruošiasi invazijai į Ukrainą? Į šį klausimą nesunku atsakyti teigiamai, ypač kai Vakarų žvalgybos agentūros apytikriai paskaičiavo, jog prie rytinės sienos su Ukraina Rusija sutelkė maždaug 100 tūkst. karių.
Kai kuriems žmonėms, pasak M. Galeotti, toks karių skaičius yra pakankamas įrodymas, kad Kremlius planuoja įsiveržimą.
„Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Joe Bidenas netgi padarė didelių diplomatinių nuolaidų Maskvai, kad išvengtų gręsiančio konflikto. Visgi JAV vadovui derėtų nepamiršti, kad galėjimas nebūtinai reiškia ketinimą, ir V. Putinas gali nuspręsti, jog invazijos kaina yra pernelyg didelė, kad ją būtų galima pateisinti“, – rašo Rusijos ekspertas.
Pasak M. Galeotti, pastarasis pajėgų telkimas prie sienos su Ukraina vis dar gali būti viso labo „sunkiojo metalo diplomatija“ – jėgos demonstravimas siekiant įbauginti ir blefuoti, kad Kijevas ir Vakarai nusileistų.
„Nors V. Putinas ir pasižymi keistoku požiūriu į Ukrainą ir jos istoriją, jis yra pragmatikas. Jis pasiryžęs apginti Rusijos, kaip galingos valstybės, poziciją, o jo nuogąstavimai, jog Ukraina gali virsti NATO priešakine baze, regis, yra tikri. Kad ir kaip ten būtų, nors ir žvangina ginklais, Rusijos lyderis yra nelinkęs rizikuoti. Kartais jo strategijos būna klaidingos (skirtingai nei Krymo aneksija, intervencija Donbase daugelio Maskvos valdininkų yra tyliai laikoma klaida), bet jis nėra aklas fanatikas. V. Putinas nesiims veiksmų gerai nepasvėręs galimų nuostolių ir naudos“, – įsitikinęs ekspertas.
Pasak jo, už Rusijos karinių veiksmų planavimą atsakingiems asmenims, be jokios abejonės, teks kaip reikiant paplušėti, bandant įvertinti konflikto eskalavimo padarinius. Tikėtina, kad jų išvados nebus labai padrąsinančios.
„Vakarų žiniasklaidoje cirkuliuojantys potencialių invazijos planų žemėlapiai yra spekuliatyvūs vaizduotės vaisiai, priimami už gryną pinigą dėl dramatiškų raudonų rodyklių ir anotacijų apie tariamas jūros desanto ir oro desanto dislokavimo vietas. Atvirai kalbant, dauguma šių spekuliacijų yra visiškai neįtikimos ir labiau susijusios su invazijos naratyvo palaikymu nei su realia strategija“, – rašo M. Galeotti.
Maskvos puolimas, anot jo, turėtų būti labai specifiškas ir nedidelio masto, nes priešingu atveju jis prilygtų šiuolaikiniam žaibo karui.
Valdant V. Putinui, Rusijos kariuomenė, kuriai XX a. dešimtajame dešimtmetyje grėsė žlugimas, buvo dramatiškai reformuota ir perginkluota. Nors didžioji dalis vakarietiškos ginkluotės galbūt yra pažangesnė už rusišką, nėra lengva jos įsigyti.
Rusija ne tik perka daugiau karinės įrangos, bet ir patobulino karių mokymus bei pratybas, o įvairią taktiką išbandė mūšio sąlygomis Čečėnijoje, Ukrainoje ir Sirijoje.
2014 m. Ukraina taip pat atkūrė savo kariuomenę, kuri irgi praktiškai buvo subyrėjusi. Tai, pasak eskeprto, vienas didžiausių šalies laimėjimų. Ukraina turi ketvirtį milijono kareivių ir patirties, įgytos tebesitęsiant konfliktui Donbase.
„Žinoma, Rusijos karinė galia yra nepalyginamai didesnė, ir pirmojo etapo metu Rusija karaliautų mūšio lauke. Kita vertus, jeigu Kijevas nesuskubtų maldauti taikos (o toks scenarijus yra vargiai tikėtinas), tuomet įsiveržimas būtų ne karo pabaiga, bet pradžia“, – pabrėžia M. Galeotti.
Bet kokioje užimtoje teritorijoje, o ypač tokiuose Rytinės Ukrainos miestuose kaip Charkovas, Dnipras ir Poltava, reikėtų atkurti taiką. Tačiau tai padaryti nebūtų taip lengva, kaip rusakalbių dominuojamame Donbase, kur energingai nusiteikusi mažuma buvo pasirengusi kovoti dėl autonomijos, o dauguma buvo linkusi bent jau ją pripažinti.
„Ukrainos užpuolimo atveju tai būtų bjaurus, padrikas ir užtęstas sukilimas prieš populiaciją, kuri rusus laiko okupantais. Ukrainiečiai nebijo stoti į kovą ir neretai yra apmokyti bei ginkluoti.
Kad išlaikytų šią teritoriją, Maskva turėtų dislokuoti daug karių ir Nacionalinės gvardijos narių okupuotoje Ukrainoje. Laikotarpiu, kai Rusijos populiacija ir taip jau yra nusivylusi šalies valdžia (remiantis naujausių apklausų rezultatais, tik 32 proc. gyventojų balsuotų už V. Putiną), į gimtinę reguliariai būtų siunčiami sužeistieji ir žuvusieji. O kur dar tarptautinių sankcijų našta. Ir vardan ko?“, – klausia M. Galeotti.
Pasak jo, 1979-aisiais, kai Sovietų Sąjungos lyderiai priėmė lemtingą ir kvailą sprendimą įsiveržti į Afganistaną, Generalinis štabas puikiai suvokė, kad užimti Afganistano miestus tikriausiai nebus labai sudėtinga, bet numalšinti Afganistano populiaciją – praktiškai neįmanoma.
Vis dėlto gynybos ministras Dmitrijus Ustinovas, Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo artimas bičiulis, atsisakė perduoti blogąsias naujienas ir lengvabūdiškai patikino savo viršininką, kad viskas bus baigta per šešis mėnesius.
„Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu yra artimas V. Putino sąjungininkas, tačiau ne bičiulis. Kalbama, kad jis be didesnio entuziazmo sureagavo į sprendimą 2014 m. aneksuoti Krymą. Regis, kariuomenė tiki, jog S. Šoigu, kad ir labai atsargiai, bet savo viršininkui pateiks realų situacijos vertinimą. Net jei šiuo metu V. Putinas ruošiasi karui, jis dar gali persigalvoti, ypač jeigu jo aplinkos žmonės atvirai išsakys savo nuomonę apie galimus padarinius“, – apibendrina Londono Karališkojo jungtinių paslaugų instituto Rusijos žvalgybos tarnybų ekspertas.