Prezidentas Giorgio Napolitano pavedė 39 metų M.Renzi suformuoti naują koalicinę vyriausybę, o galutinis parlamento balsavimas dėl pasitikėjimo ja numatomas vėliau šią savaitę.
M.Renzi paveržė valdžią iš savo pirmtako ir partijos kolegos Enrico Lettos, žadėdamas atgaivinti trečią pagal dydį euro zonos ekonomiką.
M. Renzi, pirmadienį vos paskirtas naujuoju Italijos premjeru, išdėstė ambicingą reformų planą ir pažadėjo skirti visą savo „energiją, entuziazmą ir atsidavimą“.
Pasak M.Renzi, antradienį jis pradės koalicijos derybas ir imsis skubių veiksmų konstitucijai, darbo rinkai, švietimui ir mokesčių sistemai reformuoti.
Nuo Florencijos mero iki paskirtojo Italijos premjero
Vos 39 metų naujasis Italijos paskirtasis premjeras Matteo Renzi iš Florencijos vietos valdžios vos per kelis mėnesius iškilo į nacionalinę politikos areną – savo įgūdžių vykdyti kampanijas pasinaudojant internetu dėka.
Tik gruodį Demokratų partijos lyderiu išrinktas vaikiško veido M.Renzi, buvęs skautas, sugebėjo konsoliduoti savo susiskaldžiusios partijos paramą drąsiam buvusio premjero Enrico Lettos nušalinimui.
M.Renzi gali džiaugtis dideliu populiarumu, pirmiausia dėl to, kad niekada nėra dirbęs nacionalinėje vyriausybėje ar parlamente – politikos scenoje, kurią temdo korupcijos skandalai.
Tačiau kritikai kaltina jį pernelyg didelėmis ambicijomis ir akiplėšiškumu. Jam bus sunku įtikinti skeptikus, kad jo įvykdytas valdžios perėmimas yra geresnis už pirmalaikius rinkimus.
Su lengvai įsimenamais šūkiais, sumaniai naudodamasis socialine žiniasklaida, neformalusis M.Renzi yra ypač populiarus tarp jaunesnių rinkėjų, kuriems įgriso „senosios mokyklos“ politikai.
Jį dažnai pamatysi važinėjantį dviračiu po Florenciją, jis teikia pirmenybę džinsams, odiniam švarkui ir retro stiliaus akiniams nuo saulės, o ne formalesnei politinio elito aprangai.
Jis yra grupės U2 ir italų reperio Jovanotti gerbėjas.
Nors M.Renzi užsitikrino paramą Florencijoje sumažindamas mokesčius, skatindamas antrinį žaliavų perdirbimą ir inovacijas, analitikai perspėja, kad jam gali trūkti patirties sunkioms deryboms su profesinėmis sąjungomis ir politinėms grumtynėms.
Savo pavyzdžiu jis laiko buvusį britų ministrą pirmininką Tony Blairą su „naujaisiais leiboristais“, ir jo laukia panašūs iššūkiai: įveikti kairiųjų savo paties partijoje skepticizmą ir pradėti drąsias reformas.
M.Renzi ragino labiau apkarpyti išlaidas griozdiškai Italijos biurokratijai, daugeliui piktinantis dideliais valstybės tarnautojų atlyginimais net skausmingos recesijos metu, be to, akcentuoja didesnį dėmesį švietimui.
Jis pažadėjo pertvarkyti darbo rinką, kad būtų pažabotas jaunimo nedarbas, ir ragino įvykdyti tokias reformas, kad imigrantams būtų lengviau gauti pilietybę. Jis taip pat ragina leisti sudaryti civilines sąjungas tos pačios lyties asmenų poroms.
M.Renzi, kuris yra labiau centristinių, nei kairiųjų pažiūrų, laikomas politiku galinčiu patraukti savo pusėn bent dalį Silvio Berlusconi centro dešiniųjų rinkėjų.
Jis taip pat turi nepriklausomo politiko įvaizdį, kuris gali patikti nepatenkintiems rinkėjams, anksčiau balsavusiems už isteblišmentui save priešpastatantį „Penkių žvaigždučių judėjimą“, vadovaujamą buvusio komiko Beppe Grillo.
Iš dalies M.Renzi žavesį lemia tai, kad jis priklauso kartai, atėjusiai po pikto ideologinio konflikto tarp Krikščionių demokratų partijos ir Italijos komunistų partijos, kuris dešimtmečius dominavo šalies politikoje.
1975 metų sausio 11 dieną Florencijoje gimęs M.Renzi studijavo teisę, o su politika pirmą kartą susidūrė būdamas 19-os, kai dirbo tada dar būsimo premjero ir Europos Komisijos pirmininko Romano Prodi rinkimų kampanijos savanoriu.
Vėliau jis kelerius metus dirbo savo šeimos reklamos kompanijoje, kuri per vietos laikraštį „La Nazione“ uždirba jam daugiausiai pinigų.
Kildamas į nacionalinės politikos sceną jis viešiesiems ryšiams pasisamdė Giovanni Gori, buvusį S.Berlusconi televizijos stočių vadovą.
Pirmą kartą į tikrąją politiką M.Renzi įsitraukė 2001 metais, kai tapo neilgai gyvavusios centro kairės partijos „La Margherita“ vietos organizatoriumi.
Vėliau centro kairieji jį išrinko dalyvauti Florencijos provincijos vyriausybės vadovo rinkimuose 2004-ųjų birželį, ir jis gavo 58,8 proc. balsų.
Tačiau visos šalies dėmesį jis patraukė tik laimėjęs Florencijos mero rinkimus.
Jis Demokratų partijos pirminiuose rinkimuose netikėtai įveikė favoritu laikytą kandidatą – bendravimo su žiniasklaida įgūdžių ir kampanijos šio istorinio miesto aikštėse ir turguose dėka.
Mero postą jis laimėjo 2009-aisiais.
Prieš pirmąją, nesėkmingą savo kampaniją dėl partijos lyderio posto 2012 metais M.Renzi dalyvavo Demokratų nacionaliniame suvažiavime Jungtinėse Valstijose ir ten kalbėjo apie tai, kaip smarkiai žavisi prezidentu Baracku Obama.
Po pralaimėjimo cigarus rūkančiam buvusiam komunistui Pierluigi Bersani, 2013 metais jis pelnė nominaciją per naujus pirminius rinkimus, po aiškaus nugalėtojo neiškėlusių visuotinių rinkimų, dėl kurių P.Bersani buvo smarkiai kritikuojamas.
M.Renzi yra vedęs mokytoją Agnese, taip pat buvusią skautę. Pora turi tris vaikus.