Buvęs KGB agentas, tarnavęs komunistinėje Rytų Vokietijoje, kuo puikiausiai suvokė, ką kalba. Kaip vėliau jis aiškino, komunizmas – tai istorinė beprasmybė, o sovietinė valdžia Rusijos nepavertė klestinčia šalimi. Dar jis pridūrė, kad dėl komunistinio režimo palikimo ši šalis nuolat atsilieka nuo ekonomiškai sparčiau besivystančių valstybių. Taigi, kaip teigė V. Putinas, atsidurta aklavietėje, toli nuo pagrindinių pasaulio galiūnių, leidinio „Foreign Policy“ komentare rašo Chrisas Milleris.
Vis tik tenka pripažinti, kad nuo ekonomiškai pažangių valstybių Rusija atsilieka ir dabar, o V. Putinas nedaro nieko, kad situaciją pakeistų iš esmės. Neseniai jis aplenkė Leonidą Brežnevą ir tapo ilgiausiai šiai šaliai vadovaujančiu lyderiu po Josifo Stalino. Lyg to dar būtų maža, ekonominis jo rekordas apjungiant stabilumą su stagnacija taip pat neįtikėtinai panašus į L. Brežnevo vykdytą politiką.
Pastarieji ketveri metai akivaizdžiai parodė, kad Rusijos ekonomika gali atremti itin stiprius smūgius, įskaitant 2014 m. naftos kainų griūtį ir po to Rusijos bankams bei energetikos sektoriaus bendrovėms Vakarų imtas taikyti sankcijas. Vis tik po to sekę ketveri metai tapo įrodymu, kad grįžimas į spartų augimą mažai tikėtinas.
Rusijos ekonomika augo 1,4 proc., o tai kur kas prastesnis rodiklis, lyginant su Jungtinėmis Valstijomis ir euro zona. Prognozuojama, kad šios šalies ekonomikos augimo rodikliai dėl sankcijų, žemų naftos kainų ir ilgai trunkančio investicijų stygiaus nedžiugins ir 2018 m. Taigi pelnytai galima teigti, kad Rusija yra kur kas skurdesnė valstybė nei jos konkurentės Vakaruose, todėl pastebimai spartesnio augimo poreikis yra labai reikalingas. Vis tik praėjusiais metais Rusija buvo viena lėčiausiai augančių valstybių ekonomine prasme Centrinėje ir Rytų Europoje, reikšmingai atsilikusi nuo tokių savo kaimynių kaip Lenkija ir Rumunija. Su Azijos regionu lyginti situacijos net neverta.
„Tik sulaukite rinkimų pabaigos“, – žada dalis rusų, linkusių prognozuoti, kad V. Putinas, vos tik bus saugiai perrinktas, imsis griežtų, tačiau būtinų ekonomikos reformų. Deja, toks scenarijus atrodo mažai tikėtinas. Iš tikrųjų Rusijos ekonomistai, politikai ir verslo pasaulio lyderiai siekia įspūdingų planų, skirtų atgaivinti šalies ekonomiką, įgyvendinimo.
Požiūrių kryptys vyrauja dvi. Buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas, su V. Putinų dirbęs nuo dešimtojo dešimtmečio Sankt Peterburgo laikų, turi pasiūlymų, skirtų liberalizuoti Rusijos ekonomiką ir investuoti į Rusijos gyventojus. A. Kudrinas linkęs teigti, kad verslo klimatas Rusijoje, kur privataus kapitalo bendroves be jokių skrupulų nustelbiamos valstybių įmonių, o verslininkus smaugia biurokratiniai saitai, atbaido investicijas, kurios Rusijai taip reikalingos augimui paspartinti.
Užuot leidus pinigus gynybai ir saugumui, o juk būtent šiems sektoriams pastaruosius kelerius metus nebuvo gailima pinigų, A. Kudrinas pasisako už finansavimo nukreipimą į sveikatos apsaugos ir švietimo sritis, tokiu būdu pailginant rusų darbingumo trukmę ir suteikiant jiems įgūdžių, reikalingų didesniems atlyginimams gauti.
Taigi A. Kudrinas ir jo vizijos rėmėjai tiki, kad vienintelis būdas Rusijai pritraukti investicijų yra didinti šalies ekonomikos patrauklumą privačiam sektoriui. Alternatyvią poziciją turinti stovykla savo ruožtu mano, kad Rusijos valdžia pati turėtų daugiau investuoti. Pavyzdžiui, rusų politikas Borisas Titovas ragina vyriausybę ženkliai mažinti palūkanų normas užtikrinant įmonėms palankesnes skolinimosi sąlygas.
Dar jis pageidauja, kad valdžia subsidijuotų korporacijoms skirtas paskolas ir tiesiogiai investuotų į pramonę. B. Titovo raginimams gausinti valstybės remiamas investicijas pritaria didelė dalis pramonės sektoriaus atstovų, pageidaujančių gauti naudos iš valstybės finansuojamų kreditavimo injekcijų.
Jei B. Titovo siūlymams būtų pritarta, infliacijos rodikliai šoktelėtų, o rublio kursas dar labiau smuktų. A. Kudrino idėjos dėl verslo klimato gerinimo ir investavimo į sveikatos apsaugos bei švietimo sektorius kur kas logiškesnės. Vis tik nė vienam iš šių siūlymų paketų nebus pritarta, nes abu jie neatitinka esminio V. Putino ekonomikos principo, taikomo jau beveik du dešimtmečius.
Pirma, pagal šį principą siekiama išsaugoti makroekonominį stabilumą bet kokia kaina, užtikrinant nedidelį biudžeto deficitą, žemą skolinimosi ir infliacijos lygmenį, nors dėl to neišvengiamai nukenčia ekonomikos augimas. Antra, šis principas užtikrina socialinio saugumo tinklo, skirto gauti paramos iš politinės galios turinčių grupių, iš kurių svarbiausia – pensininkai, panaudojimą ir tai daroma skiriant nepakankamai dėmesio investavimui į ateitį. Trečia, privatus verslas toleruojamas tik strategiškai nereikšminguose sektoriuose, paliekant valstybės kontrolę tokiose sferose kaip energetika ar žiniasklaida, kur susiduria verslo ir politikos interesai.
Kremlius kuo puikiausiai suvokia, kad šiuo metu vykdomos politikos tolimesnis užtikrinimas išsaugos Rusijoje stabilumą, tačiau stagnacija tokiu atveju taip pat garantuota. Pagal tokį scenarijų bus ir toliau nepakankamai aktyviai investuojama į žmogiškąjį kapitalą ir privatų verslą, o štai išlaidavimu ir korupcija pasižyminčioms valstybės valdomoms įmonėms ir toliau būtų skiriamas didžiulis finansavimas.
Ekonomikos augimas pagal tokį scenarijų neviršytų apie 2 proc. per metus. Žvelgiant iš V. Putino perspektyvos ekonominė stagnacija – toleruotinas dalykas. Jis turi priemonių, būtinų valdžiai išlaikyti, o štai reikšmingi pokyčiai ekonominės politikos srityje kaip tik galėtų sukelti esminių paramą reiškiančių grupių pyktį ir sumažintų Kremliuje sutelktą Rusijos politikos kontrolę.
B. Titovo siūlymai dėl valdžios ar centrinio banko tiesioginių investicijų pramonės sektoriui kažin ar gali pelnyti Kremliaus palaiminimą. V. Putinas užsitikrino politinę stabilumo garantuotojo reputaciją ir šiuo atveju turimas omenyje ne tik politinis, bet ir makroekonominis stabilumas. Jis suvaldė Rusijos užsienio skolą, pažabojo biudžeto deficitą ir užtikrino žemą infliacijos rodiklį. B. Titovo planai didinti biudžetines išlaidas pramonei paskolų ar finansavimo pavidalu neabejotinai pakenktų tiek daug pastangų pareikalavusiam stabilumui.
Vis tik galimai egzistuoja tikimybė, kad B. Titovo siūlymų įgyvendinimas padvigubintų Rusijos BVP augimo rodiklį taip, kaip žadama. Dar gali būti, kad šie siūlymai padidintų infliaciją ar sukeltų valiutos kurso krachą. Jei porinkiminė ekonomikos reformavimo programa duotų tokį rezultatą, rusams neliktų nieko kito kaip tik kaltinti V. Putiną. Taigi kam rizikuoti, jei status quo yra kur kas svarbesnis veiksnys nei bet kokie pokyčiai?
Politikos formuotojams Kremliuje A. Kudrino siūlymai didinti išlaidas sveikatos apsaugai ir švietimui, mažinti finansavimą saugumui ir gerinti verslo klimatą atrodo ne ką mažiau problematiški. Žinoma, ekonomikos prasme šis variantas vertinamas palankiau nei B. Titovo planai spausdinti daugiau pinigų. Tikėtina, kad tipiniai rusai būtų labiau linkę pritarti didesnėms išlaidoms socialinėms reikmėms, ypač po ne vienerius metus trukusių griežto taupymo priemonių taikymo. Maža to, sudėtinga įsivaizduoti tuos, kurie galėtų prieštarauti palankesniam verslo klimatui.
Vis tik politinė V. Putino koalicija galėtų tam prieštarauti. Prisiminkime Rusijos politines grupes, labiausiai remiančias V. Putiną. Parama iš miestuose gyvenančios viduriniosios klasės itin kukli. Vis tik V. Putinas užsitikrinęs stiprų palaikymą iš saugumo institucijų, karinės pramonės sektoriaus ir valstybės valdomų įmonių. Vertėtų nepamiršti, kad pastarosios kontroliuoja apie du trečdalius Rusijos ekonomikos.
A. Kudrino siūlymas perorientuoti finansavimą ir užuot didžiausią dalį skiriant karybai ir saugumui dėmesį telkti į sveikatos apsaugą ir švietimą neabejotinai pakenktų esminiam V. Putino politinės koalicijos komponentui. Juk didelių sumų skyrimas karybai svarbus ne tik Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams užsienio šalyse, bet ir pramonės sektoriuje dirbantiems žmonėms, kurių darbo vietos Rusijos karinės pramonės gamyklose nebūtų užtikrinamos, jei Kremlius nuspręstų nebepirkti naujos karinės įrangos už tai dosniai atsilygindamas. Jei vis tik Rusija nuspręstų užbaigti karinius veiksmus Sirijoje ir Ukrainoje, karybos biudžeto apkarpymai galimai sukeltų neramumų miestuose, kurių priklausomybė nuo išlaidų gynybai šiuo metu yra didžiausia. Taigi panašu, kad politinė būtinybė paprasčiausiai nesuteiktų progos Rusijoje reikšmingiau sumažinti saugumo biudžetą.
Net jei karinis biudžetas būtų sumažintas, kažin ar verslo klimato gerinimas Rusijai būtų tinkamas. Monopolininkių įtakos mažinimas ar valstybės valdomų įmonių pažabojimas neleidžiant joms engti konkurentų iš privataus sektoriaus neabejotinai keltų rimtą pavojų didžiausių Rusijos įmonių verslo modeliui, o juk šios įmonės yra paramos Rusijos valdančiajam elitui pagrindas. Korupcijos mažinimas ir efektyvumo didinimas galbūt skamba viliojančiai, tačiau tokia perspektyva neišvengiamai smogtų galingiausiems V. Putino rėmėjams.
Taigi artimiausiomis dienomis V. Putinas turėtų pristatyti savo rinkiminę programą, tačiau tikėtis esminių pokyčių tikrai nevertėtų. Labiausiai tikėtina sulaukti trumpalaikių „dovanėlių“, o štai po rinkimų Rusijoje galima tikėtis skausmingų ekonomikos pokyčių. Tiesa, šie pokyčiai turėtų įgauti didėjančių mokesčių fiziniams ir juridiniams asmenims pavidalą. Deja, bet reformų, galinčių paskatinti ekonomikos augimą, tikėtis nevertėtų.
V. Putino politiniai rėmėjai užtikrintai ir aršiai gins savo teritoriją, todėl bet kokie pokyčiai, susiję su korupcijos liūne skendinčiomis valstybės kontroliuojamomis įmonėmis ar lepinamu šalies saugumo aparatu, bus vienareikšmiškai neįmanomi. Rusijos ekonomika ir toliau atsiliks nuo kitų augančių rinkų. V. Putino valdoma Rusija vis labiau panašės į gerai žinomus istorinius eksperimentus, kuriuos jis pats minėjo 2012 m. kalbėdamas Dūmoje. Taigi lieka tik apgailestauti žvelgiant į akivaizdžius įrodymus, liudijančius, kad Rusijoje toleruojamas ekonominis neefektyvumas ir palankiai žvelgiama į autarkiją, nors toks požiūris neabejotinai lemia atsilikimą ekonomikos prasme.