Deja, dabartinės Rusijos žurnalistikos kontekste ji greičiausiai gali būti įvardijama tik kaip ryški išmirusių liberalių pažiūrų žvaigždė, rašo ru.delfi.lt. Tai reiškia, kad ryški, laisvai mąstanti ir žurnalistika užsiimanti asmenybė – visai ne tai, kas šiandien populiaru ir reikalinga Rusijoje. Ir šitai yra būtent tai, ko paskutinius dešimtmečius Rusijos žurnalistika taip intensyviai kratosi. Reikia dėkoti J. Latyninai, kad vis neatsikrato. Ir šiandien J. Latynina veda laidą radijo stotyje „Echo Moskvy“, rašo straipsnius „Novaja Gazeta“ ir dalijasi paradoksaliais aforizmais bei memais, kartais netgi virstančiais realybe.
– Kaip nutiko, kad šiandien gyvenate ne Rusijoje?
– Iš pradžių apipylė išmatomis, o tada pareiškė, kad čia nebuvo nieko baisaus. Tarsi turėtų būti aišku: jeigu jau drabsto fekalijomis, tai tikrai nenužudys. Trumpiau tariant, iš pradžių vasarnamyje mus kartu su kaimynais apnuodijo kažkokia dvokiančia bjaurybe. Mums pasirodė neteisinga, kad tas daiktas taip baisiai riečia nosį. Kai „Novaja Gazeta“ atliko tyrimą, paaiškėjo, kad ten buvo visokių kenksmingų medžiagų mišinys. Jį gamina iš visokiausių bjaurasčių, jis kenksmingas. Mamai dėl to kilo problemų su plaučiais. Prileido tos nesąmonės, nukentėjau ne tik aš, bet ir (kas itin gėdinga) mano tėvai, juk jie – nejauni žmonės. Kaimyniniame bute taip pat gyveno garbaus amžiaus žmonės, du vaikai.
Tada dar automobilį padegė. Manau, kad tiesiog ant jo užpylė per daug tos medžiagos. O ji – rimtas reikalas. Drįstu teigti, tai kažkokia neteisėta karinė medžiaga. Aišku, nieko panašaus į „Novičioką“, nieko tokio baisaus, bet vis tiek gana slaptas dalykas. Kad sudegino tą mašiną, irgi nieko baisaus, grašius tekainavo. Manęs jau nebebuvo Maskvoje, tad tėvas ją gesino, gerai, kad nesprogo. O jis ją gesino, nes būtų visas namas užsidegęs.
Žinoma, kad manęs nenorėjo nužudyti, mane norėjo įbauginti. Ir tada atsiveria didžiulės netiesioginės žalos galimybės, kai žmonėms, kurie tuo užsiima, visai nusispjauti, jie buvo pasirengę tam, kad nukentės mano tėvai. To jau buvo per daug, ir mes išsilakstėme kas sau.
– Ką nustatė tyrimas?
– Iš principo nerašiau pareiškimo. Parašė mūsų kaimynai. Pamenu, kai mane apipylė fekalijomis, tyrimo išvadose buvo parašyta, kad dėl to nemato jokių nusikalstamos veikos ženklų. Tai reiškia, kad ant žemės numesti plastiko stiklinę – blogai, o štai apipilti fekalijomis – jau „jokių nusikalstamos veikos ženklų“. Todėl nusprendžiau nebebandyti laimės, juo labiau kad, ačiū Dievui, mūsų laikais galima sėkmingai dirbti nuotoliniu būdu. Patinka galimybė rašyti knygas, jeigu būčiau pasilikusi Maskvoje, nebūčiau galėjusi to daryti.
– Situacija Maskvoje ir Rusijoje blogėja ar lieka tokia kaip anksčiau?
– Tai, ką pasakoju, palyginus su „Novičioku“, tėra vaikų žaidimai. Bet buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau pradės žudyti.
– Apie Nemcovo nužudymą žino visi.
– Net ir dėl Nemcovo nužudymo buvo jausmas, kad tai gali būti lengva čečėnų saviveikla. Tiesa, tokią teoriją atkakliai bruko ir Kremlius. Visi kalbėjo, koks „įniršęs buvo Putinas“, kaip trepsėjo kojele. Iškėlė baudžiamąją bylą, net Tyrimų komitetas beldėsi į Geremejevo namų duris. Tiesa, kai pareigūnams niekas neatidarė, apsisuko ant kulno ir išvažiavo. Net ir Nemcovo klausimu likęs kažkoks neaiškumas.
Buvo aišku, kad, mažėjant valdančiojo režimo populiarumui, prievartos ir smurto bus tik daugiau. Nes tai vienintelis tam režimui likęs dalykas. Būtent tai ir vyksta, visi matome. Prieš dešimt metų dauguma vis tiek buvo už Putiną. Dabar, sprendžiant pagal referendumą (dėl Rusijos Federacijos Konstitucijos pataisų), vargu ar taip vis dar yra.
– Kaip žymiai griežtesnė Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų pozicija paveiks situaciją Rusijos viduje?
– Europos Sąjungos pozicija galinga tiek pat, kiek ir impotento daikčiukas.
– Bet juk kažkokia įtaka visgi daroma.
– Nemanau, kad kitos šalys turėtų spręsti mūsų problemas. Niekas už mus mūsų rankų nenuplaus. Juokinga klausytis, kad Europos Sąjunga mums kažką privalo. Ji niekam nieko neprivalo, tik savo piliečiams ir niekam kitam. Ir nereikia čia šokinėti, švilpti pavymui. Vienintelis dalykas, ką turi suprasti Europos Sąjunga: kai provokuojamai sušvilpiate chuliganui ir nieko nedarote, tokiu elgesiu tą chuliganą tik pakurstote. Kitaip tariant, jis galvoja, kad pavyks išsisukti. Kol kas ir Putinas neturi jokio pagrindo manyti, kad jam išsisukti nepavyks. Juk kas nutiko apnuodijus Navalną? Nebeįsileis Kirijenkos? Manau, kad tikrai išgyvens, nors ir labai nemalonu. Be to, juk suprantate, kad, jeigu prireiks derėtis su Kirijenka, jį tikrai teks įsileisti. Mano galva, Bortnikovas arba Patruševas tikrai buvo pas mus Amerikoje. Be problemų skraidė į Ameriką su visais su tuo susijusiais padariniais.
– Toks požiūris, esą geriau jau kalbėti, o ne iš tikrųjų nutraukti visus ryšius. Ir viskas tuo grindžiama.
– Apie tokį požiūrį girdžiu jau nuo 2008 metų, gal net anksčiau. Buvo laikas, kai klausdavau užsienio diplomatų: „Vyručiai, Rusija užpuolė Gruziją?“ Ir ką? Jų atsakymas – „geriau apsiriboti kalbomis, Rusija – svarbus Europos politikos veiksnys ir to reikia paisyti“.
– Ir tai tęsiasi toliau.
– Jeigu savo laiku būtų pratrūkę dėl Grozno, nebūtų buvę Krymo. Jeigu po Krymo būtų pritaikę griežtesnių sankcijų, nebūtų apnuodytas Navalnas. Kokia ten gerai žinoma istorija? Vietoj karo pasirinko gėdą, o gavo ir karą, ir gėdą. Manau, kad ne tik Navalnas truputį pažadino Europą, priminsiu, kad Prahoje sučiupo kažkokį GRU agentą su ricinu. Lyg ir Prahos meras Konevo statulą nuvertė, lyg ir aikštę Nemcovo vardu pervadino. Jeigu iš tikrųjų nuodija Konevo statulas naikinančius, čia jums nebe juokai.
– Minite Gruziją, Ukrainą. Pastebiu, kad pastaruoju metu prie Rusijos sienos vis daugiau tokių konfliktų židinių. Vienas iš seniai įšaldytų konfliktų – tai Kalnų Karabachas. Akivaizdu, kad Rusija nelabai suinteresuota jį spręsti, bet, nepriklausomai nuo pageidavimų, vis tiek yra šios istorijos veikėja (interviu darytas dar prieš Armėnijai ir Azerbaidžanui pasirašant susitarimą dėl taikos – Delfi).
– Rusija netgi labai nori kištis. Ir Putinas mano, kad Pašinianas – tai armėniškasis Saakašvilis, norintis reformų. Jas vykdo labai tyliai ir atsargiai, bando viską padaryti taip, kad neužrūstintų Putino. Kadangi Kremlius labai įžeidus, Pašinianui tų reformų neatleido. Ir kai turkai su azerbaidžaniečiais panoro susitvarkyti su Kalnų Karabachu, Putinas čia įžvelgė galimybę Erdogano rankomis susidoroti su Pašinianu. Nerinkdami žodžių, puikiai suprantame, kad kalbama apie bręstantį genocidą.
Jeigu Azerbaidžanas perims Kalnų Karabachą, ten armėnų nebeliks. Armėnai arba pabėgs, arba bus išskersti; iš dalies dar ir dėl to, kad Sirijos kovotojai, kariaujantys Azerbaidžano pusėje, tik tą ir moka, tik tuo tikslu yra išmokyti. Jau nekalbant apie ilgą turkų vykdytą armėnų genocidą ir ilgus Azerbaidžano paaiškinimus, kad Jerevanas – Azerbaidžano žemė.
Kalnų Karabachas – nepripažinta respublika ir taip toliau. Pirmiausia pasakysiu, kad nepripažinta respublika būtent dėl Rusijos, kuri visada šiuo klausimu laikėsi labai dviprasmiškos pozicijos ir kuriai visada norėjosi buvusių respublikų teritorijoje turėti įšaldyto konflikto židinių. Rusijai atrodo, kad ji bet kurią akimirką jais gali pasinaudoti kaip įrankiu valdyti tas buvusias respublikas.
Galiausiai patys prisivirė košės, nes šiuo įšaldytu konfliktu pasinaudojo visai kita jėga – Turkija. Ir ta pati Rusija, pasakojanti, kaip narsiai mes kovojame su islamizmu Sirijoje ir Libijoje, šiuo atveju faktiškai Turkijai atidavė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir Armėniją.
Atidavė tai, kas cariniais laikais buvo laikoma archetipine įtakos zona. Jau nekalbu apie tai, kad tai – krikščioniška valstybė, visi tie reikalai, kad tai yra civilizacijų konfliktas. Galiausiai čia vietoj Putino arbitru tampa Erdoganas.
Labai juokinga, kad Kremliuje visa tai vadina šaunia politika. Mano, kad Pašinianas po įvykių Karabache pralaimės rinkimus ir taip Erdogano rankomis jis bus pakeistas.
– O kas tada?
– O tada už visa tai teks sumokėti tuo, kad Užkaukazė taps Turkijos, o ne Rusijos įtakos zona. Tai reiškia, kad Rusija neteks savo įtakos, kaip kad kadaise neteko jos Baltijos valstybėse, o už tai iš dalies reikia dėkoti Putino politikai. Ir manau, kad armėnai Rusijai šito neatleis. Armėnų tauta iki šiol turi savo valstybės likučių, savo istorinių žemių likučių, ir tik dėl to, kad carinė Rusija išgelbėjo juos nuo persų ir iš dalies – nuo turkų. Jeigu konkrečiau, tai tų, kurie buvo turkų rankose, neišgelbėjo. Taigi čia reikia tikslumo.
Tai, ką apie Rusiją kalba mano pažįstami armėnai, iš esmės yra tas pats, ką lenkai kalbėjo apie Staliną, kai Raudonoji armija stovėjo netoli Varšuvos ir laukė, kada vokiečiai baigs terliotis su Varšuvos geto sukilimu. Vyksta visiškai tas pats. Ir labiausiai stebina, kad Kremliui tai atrodo tiesiog genialus sprendimas. Putinas visą laiką – kaip kokia karalienė Sersėja. Jie nuolat prigalvoja kažkokių sumanių kombinacijų ir pamiršta, kad Maskva yra ne vienintelė šių Sostų karų žaidėja. Ir dėl tų visų suktų kombinacijų Pašinianui tikrai neatleis, jis tikrai pralaimės rinkimus. Tik vargu ar po viso to Rusija bus armėnų numylėtinė.
– Yra dar viena šalis, kur vyksta toks pats tautų santykių atšalimas. Tai – Baltarusija, kuri niekada nebuvo konfliktiška, greičiau jau mieganti šalis. Ir mes, kaimynai, niekada nemanėme, kad baltarusiai taip greitai ir netikėtai prabus. Kaip jūs vertinate situaciją Baltarusijoje?
– Jie pabudo, bet dar neišsikrapštė iš lovos. Atsistojo ant taburetės, bet pirmiausia nusiavė šlepetes. OMON labai patogu mušti žmones, kurie prieš lipdami ant taburetės nusiauna šlepetes. Taikios revoliucijos pavyksta tik tais atvejais, jeigu vyksta prieš lyderį, nepasirengusį mušti savų žmonių. O jeigu tai – Čingischanas arba Lukašenka, kuriam nė motais mušti ir kitataučius, tai jis dar ir džiaugiasi, kaip čia paprasta tą daryti.
Jeigu kalbėtume apie Rusijos vaidmenį, matome kone identišką istoriją. Kai viskas tik prasidėjo, man ir daugumai kitų logiškiausias atrodė toks variantas: Putinas, kuris nekenčia Lukašenkos, jį ne kartą palikusio ant ledo, Lukašenkos šiuo atveju nepalaikys. Tas bus priverstas trauktis, nes be Rusijos palaikymo nebūtų ir jėgos struktūrų palaikymo. O tada Rusija, pasiskelbusi baltarusių tautos gelbėtoja, gali reikalauti naujų rinkimų, kuriuos visiems ir žadėjo Cichanouskaja.
Tuose rinkimuose laimi koks nors Babaryka, kitaip tariant, prorusiškas kandidatas, su kuriuose netgi patogiau kalbėtis, nei kad buvo su Lukašenka. Nes Lukašenkai – kad tik pavyktų apsukti. Apsukti Putiną, apsukti savo tautą.
Bet realybė tokia, kad Putinas palaiko šį žmogėdrą, iš kurio akivaizdžiai jokios naudos nebebus. Galbūt „Gazprom“ ir gaus kokį vamzdį arba koks nors Rotenbergas atsirieks kokios gamyklos kąsnelį. Taip Putinas praranda baltarusių palaikymą, jo akcijos smunka. Vėlgi absoliučiai neracionali politika. Nekalbu apie moralinę pusę, vien tik apie žmogėdrišką Kremliaus užduočių politiką. Žmogėdriškų tikslų siekiama neracionaliai.
– Vyksta šių tautų atstūmimo procesas. Įdomu, jog vos prieš porą dienų Rusijos ambasada Minske socialiniuose tinkluose minėjo Muravjovo, kurį mes vadiname Koriku, jubiliejų. Jis malšino 1863 metų sukilimą tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Muravjovas pas mus smerkiamas, bet Baltarusijoje daugiau ar mažiau savas. Dabar, kai Rusijos ambasada paskelbė, kad tai įsimintina data, į šį įrašą audringai sureagavo baltarusiai. Tiesiog užsipuolė. Tai ženklas, kur veda tokia politika. Jau du mėnesius nesiliauja taikūs protestai. Jie tęsiasi, nors ir silpsta, bet tęsiasi.
– Vieni kalba, o kiti toliau daro savo. Man atrodo, kad šiame proteste galima dėti tašką. Chabarovske žmonės ėjo, ėjo ir ėjo, dar kelis mėnesius eis, o paskui jiems atsibos, nes niekas nesikeičia. Batka per tą laiką juos po vieną ir išgaudys.
– Jūs – ne tik žurnalistė, bet ir rašytoja. Tiesą sakant, universali rašytoja: rašote ir grožinę literatūrą, ir istorinę. Laukiu trečiosios jūsų knygos apie krikščionybės istoriją. Kaip reikalai su kūryba? Ir su krikščionybės istorijos tyrimais, ir su grožine literatūra?
– Neblogai. Vienu metu rašau dvi knygas, tai – fantasy žanras, viena iš jų – trumpa istorija. Rusijoje mane, kaip rašytoją, domina labai mažai dalykų. Ryškių personažų nebeliko.
– O kaip dėl didelio istorinio darbo? Ar greitai sulauksime trečiosios knygos?
– Tyliai rašau ir ją. Tikiuosi, kad trumpą istoriją užbaigsiu iki šių metų pabaigos, o istorinį darbą – kitais metais. Aišku, jeigu nenutiks nieko ypatingo.