Rašytojo nuomone, po įvykių Kryme Rusija apskritai pasidalino į dvi stovyklas: „Šalis pasidalino į 10 proc. „protingųjų“ ir 90 proc. „idiotų“. Aš manau, kad priklausau tiems 10 proc. „protingųjų“, nes visa ši istorija su Krymu yra piktinanti“.
Newsru.com rašo, kad interviu televizijos kanalui „Dožd“ E. Uspenskis papasakojo, kad, jo nuomone, viskas „prasidėjo būtent nuo Krymo, nuo tada visuomenėje ir atsirado takoskyra“.
Vieni žmonės mano: „Krymas mūsų, pasiimsi ir gerai gyvensim“, kiti irgi mano, kad „Krymas mūsų“, bet jo imti negalima, reikia tartis, o ne veisti ten „žaliuosius tarakonus“.
Bet kadangi pirmųjų daugiau, ir juos dar galima pakurstyti propaganda, tuos 10 proc., kurie prieštarauja, galima tiesiog nušluoti nuo Rusijos žemėlapio.
E. Uspenskis prisipažino, kad dabar sunku rasti žmonių, kurie mąstytų taip, kaip jis. Dauguma jo pažįstamų už tai, kad „Krymas mūsų“ ir „Donbasas taip pat mūsų“.
Pasak jo, baisu tai, kad dauguma neturi kultūrinių šaknų, nėra nuolatinių įstatymų, kurie naująją kartą auklėtų pagal vieną žodžio „demokratija“ supratimą.
E. Uspenskis mano, jog „televizija rusus daugiau nei metus bandė įtikinti, kad Ukrainoje siautėja fašistai, Krymas seniai rusiškas, todėl jį reikia atsiimti, o Donbase rusakalbiams gyventojams taikomos įvairios represijos, uždrausta rusų kalba ir t. t. Televizija transliavo kadrus, bandydama įtikinti žiūrovus. Jei negalėjo įtikinti vyro, įtikindavo žmoną... O rusams sunku vieniems būti kolektyve, kur visi galvoja kitaip.“
„Parašiau knygą, kuri vadinasi „Oranžik“, ji apie apsigimusį opozicionierių, primenantį jauną Navalną. Suaugęs jis patenka į Suvorovo karo mokyklą, kurioje reikia duoti priesaiką. Jis skaito priesaiką: esu pasiryžęs ginti Tėvynę, naudoti ginklą... Toliau priesaikoje parašyta: „esu pasiryžęs atiduoti gyvybę“.
Ir jis sako: „O aš nepasiryžęs atiduoti gyvybės“. Jam sako: na, kaip tu taip, visi pasiryžę, o tu ne, mūsų tokia šalis, joje daug miškų, laukų ir upių... Ne, sako jis, nesu pasiryžęs, nes jei mane užmuš, kam tada man visi tie miškai, laukai ir upės. Ginti pasiryžęs, o mirti nepasiryžęs.“
Rašytojas įsitikinęs, kad turėtų būti daugiau tokių žmonių, kurie mąsto, o ne vien aklai pasirašinėja popierius.
Į klausimą ką jis, vaikų rašytojas, patartų vaikams, E. Uspenskis atsakė, kad pirmasis jo patarimas vaikams – „atsiplėškite nuo kompiuterių, palikite internetą ramybėje. Daugiau skaitykite. Jei daugiau skaitysite, ir jei jums bus paaiškintos kultūrinės vertybės, labai daug kas gali pasikeisti, ir nereikės niekur išvažiuoti (Iš Rusijos).“
„Anksčiau bandžiau vaikams sakyti, kad mūsų šalies santvarka labai bloga. O vienas puikus psichiatras man pasakė, kad nereikia šito vaikams sakyti. Kai tėvai grįžta namo ir sako: „Mūsų prezidentas siaubingas“, „siaubingai didelės kainos“, vaikui ima atrodyti, kad jis gyvena kažkokiomis siaubingomis sąlygomis. Vaikui reikia kurti geresnį gyvenimą, todėl aš savo knygas–pamokslus darau kaip šventę.“
Į globalų vieno iš penkių laidos vedėjų klausimą apie tai, kaip visuomenėje gali išaugti minimalus „protingųjų“ skaičius, ir ką reikėtų daryti, kad taip būtų, E. Uspenskis juokdamasis atsakė: „Dieve, jei žinočiau – nebūčiau atėjęs!“
Jo nuomone, „jei viskas taip vyks ir toliau, anksčiau ar vėliau įvyks sprogimas. Dabar visus vienija Krymo idėja – viskas pavyko, nafta parduodama, todėl visi ramiai sau kopia į kalną, o kalnas darosi vis statesnis. Ir kai taps taip statu, kad viskas ims ristis žemyn, atsiras žmonių, kurie pirmieji pasuks šalį kita kryptimi... Kol kas nėra nė vieno daigelio link to, kas bus geriau“.
„Aš ne išminčius, o jūs mane bandote išvesti į plotmę minčių, iki kurių aš nesubrendau, tarkim“, – pabrėžė E. Uspenskis.
Po to jam uždavė klausimą, ar jis, kaip vaikų rašytojas, jaučia Europos rašytojų agresiją peršant vakarietiškas vertybes.
„Dažnai sakoma, kad labai daug verstinių vaikiškų knygų, kuriose nagrinėjamos rimtos problemos. Kiek vakarietiška verstinė vaikų literatūra trukdo rusų rašytojų kūrybai ir ar tikrai ji gali turėti neigiamą poveikį rusakalbei auditorijai?“ – paklausė laidos vedėjas.
„Kalbant apie tai, kad Vakaruose yra „lengvai išsprendžiami“ lyčių klausimai – jie man nepatinka, – atsakė E. Uspenskis. – Ir man kelia pasišlykštėjimą tos knygos, kuriose keliami šie klausimai. Bet iš esmės, vakarietiškos vaikų knygos labai linksmos, labai geros. Visos vaikų literatūros šaknys glūdi anglų literatūroje... Nematau jokios ypatingos agresijos. Štai animacinius filmus rodo prastus, mano supratimu jie visiškai mechanizuoti, be emocijų... Bet tai vėlgi priklauso nuo mūsiškių, ką mūsiškiai perka...“
Kalbėdamas apie Rusijoje priimtą įstatymą dėl vaikų apsaugos nuo žalingos informacijos, o konkrečiau – apie draudimą skleisti informaciją apie vienos lyties asmenų meilę ir seksą, E. Uspenskis pasakė, kad palaiko šią priemonę.
„Nesmerkiu ir neniekinu netradicinės orientacijos žmonių, bet kuo daugiau ši tema nušviečiama, tuo tai labiau kenkia šaliai“, – sakė rašytojas.
Tačiau jis pabrėžė nesantis šios temos specialistas ir išsako tik savo asmeninę nuomonę, o nuodugniau šią temą reikėtų gvildenti su psichiatrais ir psichologais.