Hanibalas gimė karingoje aristokratų šeimoje. Tuomet, jau pasibaigus I Pūnų karui (264–241 m. pr. Kr.), Kartagina išgyveno ne pačias geriausias dienas. Šis karas tapo lūžio tašku: konflikte dėl Sicilijos ir prekybos kelių kontrolės Viduržemio jūroje, triumfavo sparčiai auganti ir stiprėjanti Romos Respublika, o Kartagina buvo parklupdyta ten, kur jautėsi stipriausia – jūroje. Tačiau pergalė ramybės romėnams dar toli gražu negarantavo: jaunasis Hanibalas buvo tik beprisiliečiąs prie karo meno, o Romos negandos laukė savo aušros.
Hanibalo žygis į Romą
Profesorius, karo istorikas Barry Straussas pažymi, kad būdamas vos 26 metų, Hanibalas jau vadovavo didžiulei samdinių kariuomenei, kurią subūrė jo tėvas Hamirkalas. Nors buvo jaunas, bet armijos vyrai matė jame nuožmų lyderio charakterį, ryžtą, stiprybę, nuostabų protą ir jautė pagarbų pasitikėjimą.
Labiausiai Hanibalą išgarsino jo žygis per Alpes ir triuškinanti pergalė Kanuose. Jis tarsi atominė bomba nuo Alpių viršūnių užgriuvo ant Romos žemės su visa kariuomenės smogiamąja jėga, o Kanų mūšyje Hanibalo vyrai ne tik kad nugalėjo romėnus, jie praktiškai išguldė ištisas kartas. Romos legionų didybė buvo sulyginta su žeme, garbė paminta, o per 60 tūkst. romėnų vos per vieną dieną atvirame lauke buvo palikti maitvanagiams. Tokios katastrofos Roma kaip gyva nebuvo patyrusi. Jokiam kitam generolui nepavyko taip pažeminti Romos atvirame mūšyje.
Hanibalo vardas istorijoje vainikuoja II Pūnų karą (218–201 m. pr. Kr.). Jo vienintelis tikslas – parklupdyti Romos Respubliką, reikalavo abipusių karo veiksmų, kuriuos Hanibalas išprovokavo Segunto apgultimi (pavaldus miestas Romai Ispanijos žemėse). Istorinių romanų rašytojas Ross Leckie, plačiai žinomas kaip trilogijos „Kartagina“ autorius, pastebi, kad Hanibalas puikiai žinojo, jog Roma nė už ką netoleruos tokio įžūlumo.
Remiantis dr. Eve MacDonald teigimu, Hanibalas numatė ir tai, kad romėnai puls dviem kryptimis: Ispaniją ir Kartaginą vienu metu, todėl likdamas Ispanijoje jis neišvengiamai būtų pralaimėjęs, nes Kartagina liktų pažeidžiama. Permesti savo pajėgas jūra būtų buvęs greičiausias kelias, bet priešas kontroliavo Viduržemio vandenis, todėl buvo pasirinktas žygis per Alpes, kurio romėnai kaip gyvi nesitikėjo.
Su didžiule kariuomene ir 37 karo drambliais, 218 m. pr. Kr., Hanibalas per Pirėnus leidosi į mirtinai pavojingą kelionę Alpių link. Romėnai net baisiausiam košmare nebūtų susapnavę, kad kažkoks barbaras išdrįstų kone myriop siųsti savo vyrus į kalnus. Tuo tarpu Hanibalas, suvokdamas kampanijos netikėtumo efektą, kurpė planus kaip nukariauti priešą jų pačių žemėje. Ko gero jis nuspėjo, kad vien jau žygis per Alpes jo vardą istorijos puslapiuose įrašys didžiosiomis raidėmis, todėl visiškai nestebina tai, jog daugelis mokslininkų ilgus metus ieško atsakymo, kaip ir kokiu keliu Hanibalas įveikė kalnus.
Sekant Hanibalo žygio pėdsakais, labiausiai priimtina nuomonė buvo ta, kad generolas per Alpes kėlėsi Col du Clapier keliu, dar žinomu kaip senoviniu Heraklio keliu. Tačiau kaip teigia archeologė – istorikė Eve MacDonald, ji su komanda aptiko įrodymų, kad jis pasirinko kitą - Col de la Traversette kelią. Tai buvo statesnis ir daug pavojingesnis maršrutas, bet nepaisant visų rizikų, gerokai trumpesnis. Istorikės teigimu, šie faktai sutampa ir su ano meto graikų istoriko Polibijaus pasakojimais. Įrodymai, padėję mokslininkams atrasti galimą Hanibalo kelią, slypi Col de la Traversette dirvoje. Čia archeologų grupė aptiko gausų kiekį užsikonservavusių arklių išmatų ir gyvulių girdyklų, o bendram kontekste tai panėšėja į didžiulės kariuomenės poilsio vietą.
Istorikei talkina ir geomorfologas Bill Mahaney, iš Jorko universiteto Toronte, kuris šio maršruto paieškomis užsiima jau beveik du dešimtmečius. Jis pažymi, kad dar Polibijus ir Livijus rašė, jog Hanibalo kelią pastojo krentančios uolos ir dvi susidariusios nuošliaužos. Iš palydovinių nuotraukų, darytų 2004 m., B. Mahaney atskleidė, jog vienintelis Col de la Traversette, iš visų kitų siūlytų Hanibalo alternatyvių maršrutų, turi pakankamai nuošliaužų ir uolienų griūvėsių liekanų.
Svarbų darbą atliko ir B. Mahaney geologų bei biologų komanda. Jie cheminių tyrimų dėka, dirvos pavyzdžiuose aptiko didelį kiekį DNR liekanų, priklausančių bakterijai klostridija. Tokios bakterijos dažnai randamos arklių ir net žmonių žarnyne. Ne gana to, komandai talkinantys mikrobiologai, mano atradę kaspinuočių kiaušinėlius, būdingus arkliams. Pasak mokslininko Chris Allen iš Belfasto universiteto, yra didelė tikimybė aptikti ir dramblių kaspinuočių kiaušinėlių.
Kadangi Hanibalui Alpes reikėjo įveikti su didžiule kariuomene, kavalerija ir karo drambliais, neišvengiamai kyla klausimas: iš kur yra žinomi generolo armijos pajėgumai? Įvairiuose tekstuose skaičiai lanksčiai laviruoja nuo 30-ies iki 100 tūkst. kareivių, įskaitant kavaleriją ir dramblius. Tačiau labiausiai tikėtiną atsakymą pasak dr. Eve MacDonald, mums sufleruoja Polibijus. Remiantis šiuo amžininku, Hanibalas pats, jau gerokai vėliau po kovų su romėnais, savo žygius įamžino bronzinėje Juno šventyklos kolonoje, buvusioje netoli Lokri miesto dabartinėje Italijoje. Paskui karvedį sekė apytikriai 40 – 50 tūkst. vyrų kariauna, kavalerija ir 37 karo drambliai.
Daugelis istorikų sutaria, kad Hanibalas numatė, jog dalis vyrų ir karo dramblių Šiaurės Italijos nepasieks, o jei ir pasiektų – nebūtų tinkami karo lauke. Net ir pats Polibijus rašė, jog nepaisant fakto, kad Hanibalui pavyko kirsti kalnus su drambliais, pastarieji buvo apgailėtinos būklės. Todėl manytina, kad drambliai buvo kaip priemonė padaryti įspūdį priešiškoms Romai gentims, kuriomis Hanibalas ir numatė papildyti išretėjusias savo kariuomenės gretas.
Įkėlęs koją į Šiaurės Italiją, Hanibalas pasėjo tikrą sumaištį: beviltiškai sumušė romėnus Trebijos mūšyje ir prie Trazimeno ežero. Istorinės – dokumentinės kino juostos „Hannibal versus Rome“ filmo kūrėjai atskleidžia, jog Romos senatas siekdamas, kad scenarijus nepasikartotų, surinko didžiausią kada nors iki tol matytą romėnų kariuomenę: 8 legionai apytikriai iš 85 tūkst. vyrų turėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus perpus mažesnes Hanibalo pajėgas, tačiau romėnai vis dar nesuprato su kuo turi reikalą.
216 m. pr. Kr., Kanuose dvi kariuomenės išsirikiavo atvirame lauke. Romėnai tvirtai pasitikėjo savo kiekybine persvara bei griežta disciplina, ir iš pirmo žvilgsnio ne be reikalo: 85 tūkst. romėnų prieš apytikriai 50 tūkst. Hanibalo vyrų. Tačiau kartaginietis buvo ramus. Jis puikiai išanalizavo priešo taktiką. Romos legionai buvo apmokyti kautis vieninteliu būdu, judėdami į priekį ir atgal. Didžiulis, bet ne manevringas karinis vienetas, o disciplina lyg kraujuojanti žaizda grasino atverti didžiausią legionų silpnybę. Dokumentinės juostos „Hannibal versus Rome“ kūrėjai, bei tyrėjų ir istorikų komanda, atskleidžia Kanų mūšio eigą.
Hanibalo pajėgos rikiavosi pusmėnulio forma: jos buvo judrios ir galėjo paslankiai judėti keičiantis situacijai mūšio eigoje. Kairiajame ir dešiniajame sparnuose – kavalerija, gerokai pranokstanti romėnus. Mūšio metu didžiausią puolimą atrėmė priešakinės Hanibalo linijos, kurios turėjo drausmingai trauktis atgal. Apgaulingas manevras suteikė romėnams fiktyvaus psichologinio pasitikėjimo ir sukūrė iliuziją, kad priešas ilgai neatsilaikys. Bet tuo metu, kartaginiečių pėstininkų kairiojo ir dešiniojo sparnų rikiuotės, keisdamos pusmėnulio formą apsupo romėnus iš trijų pusių, o prisijungusi kavalerija uždarė juos tarsi dėžutėje. Išsekinti ir apsupti romėnai buvo visiškai pasmerkti.
Po mūšio Hanibalas laukuose paliko gulėti per 60 tūkst. negyvų romėnų. Kaip teigia istorikas ir knygų autorius Adrian Goldsworthy, politinis ir karinis Romos elitas buvo sunaikintas, garbė sutrypta. Neveltui ši pergalė vadinama Hanibalo taktiniu šedevru, o pasak karo istoriko B. Strauss - „Kanų mūšis yra pati įspūdingiausia pasala visoje Senojo pasaulio istorijoje“.
Hanibalo tragedija
Hanibalą suformavo karo menas. Jis gimė karingoje šeimoje, augo karių apsuptyje, o galiausiai pats vadovavo didžiulei kariuomenei. Daugelis istorikų ir jo asmenybės tyrinėtojų, tokių kaip A. Goldsworthy, B. Strauss, R. Leckie, S. Lancel vieningai sutaria, kad Hanibalas buvo įkvepiantis lyderis. Sunku įsivaizduoti, koks stiprus, tvirtas ir nepalaužiamas turėjo būti vienas vyras, kad sugebėtų įtikinti tūkstančius sekti paskui jį į nežinomybėje skendinčius pražūtingus kalnus.
Tai nėra eilinė istorija apie neeilinę karinę kampaniją. Tai pasakojimas apie sunkiai suvokiamą valios stiprybę ir vieno žmogaus besąlygišką pasiaukojimą dėl savojo tikslo. Nepaisant to, kad Kartagina krito išlikimo kovoje, Hanibalas niekada nepasidavė Romai. Dukart išduotas Kartaginos Seniūnų, Zamos mūšyje (202 m. pr. Kr.) jis vistiek rizikavo savo paties galva ir dėl tų pačių išdavikų, ir dėl savo gimtosios žemės. Jis niekada nepamiršo dar vaikystėje duotos priesaikos, kovoti su Roma iki paskutinio kraujo lašo, todėl ne be pagrindo istorikų yra vertinamas kaip aršiausias Romos priešas.
Joks žmogus romėnams neįvarė tiek nerimo, baimės ir siaubo, kaip Hanibalas Barka. Jis tarsi mirties šauklys, tykojęs už Romos vartų, giliai įsirėžė romėnų sąmonėje ilgiems dešimtmečiams. Net jam palikus gimtąją Kartaginą, romėnai kaip įmanydami stengėsi jį susekti. Jiems pavyko tą padaryti Šiaurės Turkijoje, bet Hanibalas nieku gyvu nesiruošė suteikti priešui malonumo jį sučiupti ir nukirsdinti Romoje. 183 m. pr. Kr., nuodų taure, jis užgesino savo gyvybę.