Pasak opozicinio politiko, V. Janukovyčius ne kartą įrodė, kad negali ir nenori atsiverti Europos Sąjungai (ES). Beveik tuo pat metu trys buvę Ukrainos prezidentai – Leonidas Kravčukas, Leonidas Kučma ir Viktoras Juščenka – išreiškė paramą protestams prieš vyriausybę dėl sprendimo nepasirašyti asociacijos sutarties su ES.
Tačiau nei tai, nei šimtai tūkstančių protestuojančių ukrainiečių nesutrukdė V. Janukovyčiui išvykti į Maskvą, kreiptis pagalbos į V. Putiną ir jos sulaukti. Todėl šioje situacijoje galima laikytis V. Klyčko versijos, esą V. Janukovyčius yra V. Putino marionetė, kuriai pažadėta Kremliaus parama prezidento rinkimuose. Tačiau galima prisiminti žurnalo „Valstybė“ redakcijos jau prieš penkerius metus išsakytą nuomonę, kad V. Janukovyčius yra marionetė, nes toks buvo nuo pat savo politinės karjeros pradžios.
Kaip augintinis, jis tiesiog privalėjo lemiamu momentu priimti tokį sprendimą, kokio reikia šeimininkui. O šeimininkui, tai yra V. Putinui, dabar visų pirma reikia išlošti laiko ir padidinti savo įtaką Ukrainai, daromą per paskolas, naujas sutartis, taip pat ir dėl dujų tiekimo (beje, dujomis ir vėl prekiaus tarpininkas)... Taigi, daryti viską, kad net jei visuomenės remiamai provakarietiškai opozicijai ir pavyktų nugalėti per kitus rinkimus bei įsitvirtinti valdžioje, Ukrainos europinimas vyktų labai skausmingai.
Niekada nesibaigiantis vaidinimas
Tačiau tai, ką provakarietiški politikai ir analitikai stengiasi pavaizduoti kaip Ukrainos interesų išdavystę, pats V. Janukovyčius ir jo aplinka stengiasi pavaizduoti kaip atstovavimą Ukrainos interesams ir toliau orientuojantis į ES, bet tik Ukrainai naudingomis sąlygomis. Būtent ši Ukrainai naudingų sąlygų legenda yra kertinė vaidinimo dalis. Ji gyvybiškai svarbi ir toliau telkiant Rytų Ukrainos visuomenę, kuri gyvena legenda, kad be bendradarbiavimo su Rusija ją ištiks apokalipsė.
Taigi, kaip ir kitose valstybėse, V. Putinas ne tik sugeba užsiauginti reikiamą skaičių lojalių oligarchų, kurių aktyvavimas lemiamu momentu padeda užkirsti kelią sisteminiams pokyčiams, galintiems labai sumažinti Rusijos įtaką, bet ir randa būdų, kaip skaldyti visuomenę, kad išlaikytų kritinę masę tų, kurie nusiteikę prieš provakarietiškus politikus. Oligarchai Ukrainoje lemiamu momentu suveikė prieš integravimąsi į ES, o Lietuvoje labai kokybiškai atidirbo nuteikdami prieš „Hitachi“ investicijas. Ukrainoje visuomenė gąsdinama pramonės žlugimu, o Lietuvoje – gėjų su Gražulio modelio kelnėmis invazija.
Beje, ironiška, kad V. Putinas savo finansinės įtakos šalims kaimynėms ne tik neslepia, bet net ja didžiuojasi. Demonstruodamas pasitikėjimą savo galiomis jis ne tik padrąsina šalininkus, bet ir pritildo priešininkus. Dienraštyje „The New York Times“ paskelbtame rusų laikraščio „Vedomosti“ redaktoriaus Maksimo Trudoliubovo straipsnyje „Imperinis V. Putino monospektaklis“ cituojamas pats Kremliaus šeimininkas: „Kas moka pinigus, tas ir užsako muziką.“
V. Janukovyčius ir V. Putinas – seni bendrakelioniai
Tik vienas – kaip kalinys, o kitas – kaip prižiūrėtojas. Galbūt kalėjimo mokykla yra ta grandis, nuo kurios reikėtų bandyti atsekti, kuo grįstas Ukrainos ir Rusijos vadovų abipusis pasitikėjimas. Beje, Ukrainos valdančiuosius persekioja keista lemtis – beveik visiems jiems yra tekę turėti nemalonių reikalų su Temide. Buvęs premjeras Jefimas Zviagilskis XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo teisėsaugos slapstėsi Izraelyje, kitas premjeras Pavlas Lazarenka dėl kaltinimų pinigų plovimu laukia teismo JAV, buvusi premjerė Julija Tymošenko ir šiandien kali.
Beje, iš esmės ji kali už sprendimus, kuriais bandė pažaboti „Gazprom“ tarpininkų įtaką Ukrainos ekonomikai ir politikai. Tarpininkų, su kuriais labai glaudžiai buvo susijęs ir V. Janukovyčius. Tačiau šioje šachmatų partijoje V. Putinas apgudravo J. Tymošenko. Norėdama sumažinti prokremliškų grupių įtaką, ji pasirašė sutartį, ir tai, kaip teigiama, lėmė kainų augimą (ši versija melaginga, nes kainos augo ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje). Todėl prokremliško V. Janukovyčiaus ir jam padedančios V. Putino penktosios kolonos teisėtvarkos J. Tymošenko buvo įkalinta. O vienintelis kelis kartus dar sovietmečiu kalėjęs politinis lyderis V. Janukovyčius, remiamas tos pačios V. Putino penktosios kolonos teisėtvarkos, sėkmingai įsitvirtino prezidento poste.
Paleistas iš kalėjimo, būsimasis Ukrainos prezidentas grįžo į Donecko apskrityje esantį šachtininkų miestą Jenakijevą (V. Janukovyčius kilęs iš greta esančios Žukovkos gyvenvietės), įsidarbino dujininku vietos metalurgijos fabrike ir susipažino su būsima žmona Liudmila Nastenko.
Deja, vestuves teko atidėti, nes 1969-ųjų pabaigoje už bendro sumušimą buvo nuteistas porai metų kalėjimo. Kadangi dėl pirmo teistumo buvo pripažintas recidyvistu, atsėdėti teko visą terminą. Beje, pasak Ukrainos žiniasklaidos, už ką iš tiesų tada buvo nuteistas V. Janukovyčius, sužinoti tikriausiai nepavyks – baudžiamoji byla iš Donecko apskrities teismo archyvo paslaptingai dingo (veikiausiai tada, kai būsimasis šalies lyderis jau buvo tapęs Donecko gubernatoriumi).
Prie jauno žmogaus kriminalinės veiklos galėjo prisidėti ne per daug šviesi vaikystė: motina mirė, kai berniukui tebuvo dveji, tėvas, garvežio mašinistas, nevengė išgerti, su pamote santykiai nesusiklostė. Taigi būsimąjį politiką auklėjo šachtininkų miesto gatvė ir jos blatni papročiai. Vertinant jo veiklos šaknis reikia prisiminti ir šiuos žodžius: dingę dokumentai, įsidarbino dujininku, recidyvistas, bendradarbiavimas su kalėjimo administracija.
Valdžioje – doneckiečiai
Sunku pasakyti, kokios savybės ar, tiksliau, kieno užnugaris lėmė, kad V. Janukovyčiui teistumai visai nesutrukdė 20 metų eiti aukštas pareigas Donecko automobilių transporto įmonėse, kur jis dirbo baigęs vietos politechnikos institutą. Vėliau dar įgijo tarptautinės teisės magistro diplomą. 1996 m. buvo paskirtas Donecko apskrities administracijos pirmininko pirmuoju pavaduotoju, nuo kitų metų gegužės iki 2002-ųjų lapkričio jau buvo apskrities administracijos pirmininkas ir apskrities tarybos narys. Tikriausiai nereikia stebėtis, kad tapimas labiausiai nuo Rusijos priklausomo regiono administracijos vadovu tebuvo tramplinas. Dėl per tą laikotarpį sukurtos ekonomikos giniratoriaus legendos V. Janukovyčius buvo išsviestas į pagrindinį kovos lauką.
Anot Ukrainos savaitraščio „Zerkalo nedeli“, visa V. Janukovyčiaus aplinka griežtai monoregioninė ir atstovauja rytuose esančiai Donecko apskričiai. Kai susigrąžino prezidento postą 2010 m., V. Janukovyčius ėmė konsoliduoti valdžią ir į svarbiausius valstybės postus skyrė ištikimus, „patikrintus“ žmones. Galop susiformavo valdančioji struktūra, kai didelė dalis įtakos buvo perkelta į griežtai kontroliuojamų struktūrų rankas.
Opozicinis politikas Tarasas Černovilas interviu radijui „Svoboda“ įtakingiausiomis aplinkos grupuotėmis yra įvardijęs verslininko Sergejaus Levočkino klaną („nariai“: vicepremjeras Jurijus Boiko, buvęs pirmasis vicepremjeras, žiniasklaidos grupės „Inter“ savininkas Valerijus Choroškovskis ir verslo oligarchas, pagrindinis „RosUkrEnergo“ akcininkas Dmitras Firtašas).
Kadaise ši grupė buvo gavusi Dujinių Sukčių pravardę. Pasak T. Černovilo, šio klano „misija“ – maksimaliai išnaudoti administracinius išteklius verslo oligarcho D. Firtašo naudai. Politikas mano, kad šis vienas turtingiausių šalies žmonių gali būti suinteresuotas Ukrainos izoliacija. D. Firtašas savo reputaciją yra suteršęs ryšiais su tarptautiniu nusikaltėliu Seva Mogilevičiumi, taigi supranta, kad užsiimti verslu už Ukrainos ribų neverta, bet kokie grasinimai (nesvarbu, iš kur) sankcijomis jam net naudingi.
Anot T. Černovilo, dar galima paminėti žemės ūkio verslo magnato Juros Jenakijevskio klaną, irgi ne per daug suinteresuotą integravimusi į Vakarų struktūras, nes ukrainietiški grūdai ir žemė bus paklausūs bet kokiomis sąlygomis. Taip pat generalinio prokuroro, be abejo, irgi doneckiečio, Viktoro Pšonkos vadovaujamą įstaigą, kuri gali nuleisti ant žemės bet kurį konkuruojantį politinį ar kitokį klaną.
Valdančioji šeima
Na, ir, be abejo, vyresnysis Ukrainos prezidento sūnus, 38 metų Oleksandras Janukovyčius. Pagal išsilavinimą – stomatologas, tačiau juo nedirbo nė dienos ir kol kas specializuojasi bankų, finansų, prekybos ir statybos sektoriuose. Donecke stato biurų pastatus ir viešbučius. Pasak Ukrainos žiniasklaidos, jam priklausančio Ukrainos plėtros banko pelnas per metus išaugo 20 kartų. Gal ir nekeista, nes jo artimu draugu laikomas šalies centrinio banko valdytojas Sergejus Arbuzovas (kurio motina tebepirmininkauja Ukrainos plėtros banko valdybai).
Todėl Ukrainos viešojoje erdvėje vis dažniau skamba žodis šeima. Kadangi realios politinės konkurencijos nėra, kapitalo tekėjimui (kuris prasidėjo prieš dvidešimtmetį) į labai riboto rato pašvęstųjų rankas galo nematyti. Pasak vokiečių „Der Spiegel“, Janukovyčių klanas vadovauja visam bendrovių tinklui, prezidentas gyvena prašmatnioje rezidencijoje (palydovų nuotraukose galima matyti jachtų prieplauką, baseiną ir prašmatnius rūmus), kurios įsigijimo istorija labai miglota. Sovietmečiu ji priklausė valstybei, 1991 m. paskelbus nepriklausomybę ją valdė Ukraina, kol po mįslingų daugiapakopių operacijų per bendroves Vienoje ir Londone rezidencija buvo privatizuota.
Vokiečių žurnalistas Benjaminas Bidderis Kijeve susitiko su kolegomis iš dienraščio „Ukrainskaja pravda“. Šie atskleidė, kad šiuo metu nominali prezidento rezidencijos savininkė yra Donecko bendrovė „Tantal“, o šios 99,97 proc. akcijų valdo austrų „Euro East Beteiligungs GmbH“, šios akcininkai – „Euro Invest Bank“ (65 proc. akcijų) ir britų „Blythe (Europe) Ltd“ (35 proc.). Kokios asmenybės stovi už šios schemos – niekas nežino. „Ukrainskaja pravda“ žurnalistai mano, kad paini schema tam ir pasirinkta, kad niekas nieko konkretaus nesužinotų.
Sūnus – susijungimo direktorius
Pasak opozicinio politiko Aleksandro Kuželio, V. Janukovyčius visada gaudavo pinigų iš kitų ir visada kam nors tarnaudavo, paskui užsinorėjo tapti turtingesnis už kitus, kad nebūtų priklausomas ir neprivalėtų klausyti kitų įsakymų. Vyresnysis jo sūnus tapo savotišku susijungimo ir įsigijimo direktoriumi, jis ne tik stato, užsiima bankininkyste, bet ir kontroliuoja mokesčius renkančias institucijas, muitinę, saugumo tarnybas. Be to, jo tėvas labai gerai prisimena, kokį svarbų vaidmenį per Oranžinę revoliuciją atliko verslo oligarchų koalicija, todėl daro viską, kad išlaikytų sąjungą su pramonės magnatais, tokiais kaip Dmitras Firtašas ir Rinatas Achmetovas.
Pasak V. Fesenkos, vieta partijų sąraše per 2007-ųjų parlamento rinkimus kainavo iki 5 mln. JAV dolerių. Deputatu tapęs rėmėjas gaudavo ne tik parlamentinę neliečiamybę, bet ir priėjimą prie pelningų užsakymų. Turtingiausieji netruko pasukti į parlamento rinkimus laimėjusią V. Janukovyčiaus Regionų partiją, kitą darbą atliko spaudimas iš teisėsaugos ir korupcija, 2011 m. 77 anksčiau opozicijai priklausę deputatai tapo „nepriklausomi“. Pasak politologo, Regionų partiją galima vadinti akcine bendrove, kurios pagrindinis akcininkas yra irgi išeivis iš Donecko – verslo oligarchas R. Achmetovas.
Kaip yra teigęs austrų dienraščio „Die Presse“ apžvalgininkas Eduardas Steineris, jei kur nors pasaulyje esama oligarchijos, neabejotinai tai Ukraina, mat joje suformuota valdymo sistema ribojasi su monarchija tiek politiniu, tiek ekonominiu lygmeniu. Beje, pasak austrų apžvalgininko, ręsti oligarchinę struktūrą V. Janukovyčiui pavyko daug greičiau nei Rusijos prezidentui V. Putinui.
Deja, austrų apžvalgininkas daro vieną klaidą, lygindamas padėtį Ukrainoje ir Rusijoje, mat neįvertina to, kad tokios oligarchinės struktūros, kokią kuria Ukrainoje, V. Putinas Rusijoje turėti nesiruošia. Rusijoje jam reikia aiškios piramidės, o Ukrainoje – kiek lankstesnės oligarchinės struktūros, kuri leistų geriau kontroliuoti visuomenę, nes tuo metu, kai vieni oligarchai valdo, kiti jau gali ruoštis daryti įtaką opozicijai. Tai svarbu, nes bent kol kas tikimybė, kad V. Putinas išdrįs iš V. Janukovyčiaus pasigaminti antrą Aleksandrą Lukašenką, yra mažesnė nei tikimybė, kad artimiausią dešimtmetį jis darys viską, kad sutrukdytų Ukrainai negrįžtamai integruotis į Vakarų struktūras. Todėl pastangos apraizgyti Ukrainos ekonomiką įvairiais įsipareigojimais ir didinti jos priklausomybę nuo Rusijos bei pasiruošimas skaldyti opoziciją bus pagrindiniai prioritetai.
Vakarietiškai Ukrainai spendžiami spąstai
Vokiečių dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ 2013 m. gruodžio 3 d. straipsnyje „Brangus Maskvos vasalas“ nurodoma, kad atsisakydamas pasirašyti asocijuotos narystės ES sutartį Ukrainos prezidentas galų gale pasirinko scenarijų, kuris bent artimiausioje ateityje leis jam nenusisukti sprando. Griebdamasis Maskvos šiaudo jis pasielgė kaip šalies, stovinčios ant bankroto slenksčio, vadovas.
Taigi, ateityje galimybių, kad sisteminės Ukrainos ekonomikos problemos sumažės, nėra, o Rytų Ukrainos gyventojams įtikinti, kad, pasirinkus bendradarbiavimą su ES ir šąlant santykiams su Rusija, vėl brangs dujos, kad reikės sugrąžinti dosnią V. Putino paskolą ir sužlugs gamyba, laiko bus gana daug. Todėl kuo ilgiau tęsis V. Janukovyčiaus vertimo procesas, tuo daugiau laiko turės Kremlius sau palankiam elektoratui telkti.
Taigi, Ukrainos ateitis priklausys nuo to, kokia vieninga bus provakarietiška visuomenės dalis. Ar oligarchinėms grupėms po rinkimų nepavyks jos suskaldyti? Ar ES ir kitos Vakarų valstybės iš tiesų bus pasiruošusios investuoti dešimtis milijardų ir gana greitai į Ukrainos ekonomiką, kad visuomenė pajustų suartėjimo su Vakarais naudą?
Šie procesai parodys, ar suveiks šiuo metu spendžiami spąstai provakarietiškai Ukrainai. Jei taip, provakarietiškų jėgų pergalė tik padidins Ukrainos problemas ir sudarys puikų placdarmą naujai revoliucijai, per kurią į Kijevą ir vėl važiuos ukrainiečiai, tačiau ne iš Vakarų, o iš Rytų Ukrainos. Tuo metu, kai V. Janukovyčius pasmailinęs liežuvį seka pasakas apie tai, kaip jis ir toliau siekia bendradarbiauti su ES, nes taip bando sumažinti provakarietiškų jėgų susitelkimą, provakarietiškos jėgos turi ruoštis ne tik ilgalaikei batalijai, bet ir labai ryžtingiems veiksmams, jei vis dėlto kiti rinkimai vyks demokratiškai ir juos pavyks laimėti.
Gerųjų oligarchų ilgesys ir Sąjūdžio dvasia
Apibendrinant Ukrainoje susidariusią situaciją, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pastaruoju metu akivaizdžiai sureikšminamas teigiamas Ukrainos oligarchų vaidmuo vykstančiuose procesuose. Galbūt tai susiję su tuo, kad didelė dalis Lietuvoje veikiančių žurnalistų ar politologų vienaip ar kitaip susiję su nomenklatūra ar vietos oligarchinėmis grupėmis, todėl norisi tikėti jų teigiamu potencialu.
Vis dėlto nereikėtų nuvertinti „atsivertimo“ galimybės. Būtent tokia galimybe ir yra grįstas Vakarų valstybių veikimas Ukrainoje, stengiantis ir V. Janukovyčiui, nepaisant jo akivaizdžios priklausomybės nuo V. Putino, palikti atviras duris. Nes gyvenimas sudėtingas ir, susiklosčius tam tikrai situacijai bei Vakarams palankia linkme keičiantis Ukrainos visuomenės nuostatoms, gali susidaryti tokia padėtis, kai jis tiesiog bus priverstas bendradarbiauti. Tačiau tai būtų visuomenės spaudimo, o ne geros valios padarinys, nes tokių oligarchų kaip Michailas Chodorkovskis, kurie sutiktų aukotis ir kalėti dėl aukštesnių idealų, ypač po to, kaip ši kova baigėsi, tikrai nėra daug. O tų, kurie stengiasi kaupti kapitalą ir įsitvirtinti, nors prūdą tvenk.
Kai kalbame apie Lietuvą, turime suvokti, kad joje laisvę iškovojo Sąjūdis ir tokie lyderiai kaip Vytautas Landsbergis, o ne nomenklatūra ar pirmieji verslininkai. Taip ir Ukrainoje laisvę iškovoti gali tik piliečiai ir tokie lyderiai kaip V. Klyčko. Remdamiesi Vakarų vertybėmis, jie turi pakeisti oligarchinę Ukrainos santvarką. Tam tikrų oligarchų vaidmenį, Ukrainai stengiantis išsivaduoti iš Rusijos įtakos, bus galima įvertinti jau greitai – tereikės išanalizuoti informaciją apie tai, kokią poziciją užima jų žiniasklaidos priemonės Ukrainos integravimosi į ES ir suartėjimo su Rusija klausimais, taip pat tai, kaip jie palaiko opoziciją: ją telkdami ar skaldydami.