Prezidentas Irane – kaip premjeras Lietuvoje, tik turi mažiau galios
„Remiamas reformistų“, „nuosaikus dvasininkas“, „gera žinia Vakarams“, „viltis, galinti branduolinę nesantaiką užbaigti lygiosiomis“ - tokie apibūdinimai buvo regimi Vakarų spaudoje, paaiškėjus, kad naujuoju Irano prezidentu taps 64-erių metų dvasininkas H. Rouhani.
Tačiau E. Račius teigia, kad tokie vertinimai toli gražu nepagrįsti, nes aukščiausią valdžią šalyje vis tiek turi aukščiausias lyderis A. Khamenei, kuris dar vadinamas revoliucijos vadu.
Ajatola A. Khamenei yra vyriausiasis kariuomenės vadas, kontroliuoja karines ir saugumo operacijas, vienintelis gali paskelbti karą ar sudaryti taiką. Revoliucijos vadas taip pat skiria 6 iš 12 Sergėtojų tarybos narių, skiria į pareigas teisėsaugos institucijų vadovus, nuo jo priklauso Irano radijo ir televizijos vadovybės skyrimas.
Prezidentas pagal Irano Konstituciją yra antrasis asmuo po revoliucijos vado, jis vadovauja Vyriausybei.
„Oficialiai prezidentas yra Vyriausybės galva. Tai tiek, kiek turi įgaliojimų Vyriausybė, tiek turi ir prezidentas. Klausimas gal būtų kitas – kiek jis, kaip asmuo, yra subrendęs kaip politikas, kiek tai yra figūra? Mes žinome, kad žmonės gali užimti labai svarbius postus, bet patys nebūna subrendę tam. Kitas dalykas, tokie žmonės gali turėti užnugarį, apsistatyti žymiais veidais. Visi šie klausimai yra pakibę, nes neaišku, koks yra A. Khamenei požiūris į H. Rouhani. Ar tai reiškia, kad A. Kamenei yra juo labai patenkintas? Iš žiniasklaidos pranešimų mes lyg buvome susikūrę įspūdį, kad jo favoritas buvo Saeedas Jalili“, - sakė E. Račius.
VDU profesoriaus nuomone, jeigu naujojo prezidento nepalaikys A. Khamenei, tuomet abejotina, ar H. Rouhani sugebės esmiškai pakeisti Irano vidaus ar užsienio politiką.
„Kalbant konkrečiai apie branduolinę Irano programą, tai jis tikrai neprieštarauja tokios programos vystymui bent jau taikiais tikslais“, - sakė E. Račius.
Naujas prezidentas – žemiausio laiptelio dvasininkas
Musulmoniškų šalių tyrinėtojas teigia, kad šiuo metu aišku tik tiek, jog H. Rouhani retorika skirsis nuo Mahmoudo Ahmadinejado, nes pastarasis visų pirma buvo pasaulietis.
„M. Ahmadinejadas yra pasaulietis, o H. Rouhani yra hujjat al-Islam – tai yra nelabai aukšto titulo šiitų mokovas. Bet jis iš visiškai kitokios gildijos nei M. Ahmadinejadas. Jis visai kito sukirpimo asmuo, jų karjeros patirtys labai skirtingos. Religijos mokovai išsiskiria tuo, kad kiekvienas jų žodis yra pasvertas, nes jie užsiima teisiniais dalykais, todėl plepėti bet ką, svaidytis pareiškimais ar grasinimais, nėra būdinga. Tikėtina, kad jis niekam negrasins, neorganizuos keistų renginių, kaip antisemitizmo parodos ar ką nors panašaus, nukreipto prieš žydų valstybę ar Jungtines Valstijas. Žinoma, to nebebus, bet ar tai reiškia, kad jis eis į konstruktyvų prasmingą dialogą, nėra aišku“, - sakė politologas.
E. Račius primena, kad H. Rouhani 2003-2005 metais buvo vyriausiasis derybininkas dėl branduolinės Irano programos, tačiau dėl nesutarimų su M. Ahmadinejadu atsistatydino iš Aukščiausios nacionalinio saugumo tarybos vadovo posto, taigi prarado ir vyriausiojo derybininko pozicijas.
Kaip tik dėl derybininko talento ir klerikalinės praeities jis gavo „diplomatinio šeicho“ pravardę.
„Juk būtent H. Rouhani pasiekė to, kad vykstant deryboms Iranas dar sparčiau vystė branduolinę programą. Todėl šia prasme Iranas laimėjo. Ir dabar – režimas yra labai sustiprintas. Jeigu po 2009 metų rinkimų nebuvo aišku, kad M. Ahmadinejadas buvo perrinktas, į gatves išėjo nepatenkinti žmonės, su kuriais buvo susidorota. Šįkart kalbama, kad žmonės išsirinko įsivaizduojamai nuosaikų prezidentą, žmonės išėjo džiūgaudami, švęsdami. Tai ko daugiau režimui reikia? Džiuguma“, - teigia E. Račius.
Jo teigimu, Iranas su H. Rouhani pergale išlošė, nes šalis atrodo demokratiška, jos piliečiai gatvėse džiaugiasi nauju prezidentu, Vakarai jau tikisi Irano retorikos švelnėjimo tarptautiniuose santykiuose.
E. Račius sako, kad vienintelė ryški naujovė būtų, jeigu H. Rouhani prezidentavimo laikotarpiu pasikeistų revoliucijos vadas A. Khamenei.
„Visai tikėtina, kad H. Rouhani prezidentavimo metu nutiks taip, kad Iranas turės atrasti naują dvasinį lyderį. Jis jau yra tikrai amžiuje ir, nors jo sveikata atrodo gera, niekad negali žinoti, kas gali nutikti“, - svarstė profesorius.
DELFI primena, kad Irano režimas yra apibūdinamas kaip teokratinė respublika su tam tikrais visuotinių rinkimų elementais. Tai vienintelė valstybė pasaulyje, kurios valstybinė religija yra šiitų islamo pakraipa. Irane prezidentas renkamas tiesioginiuose rinkimuose, tačiau kandidatus „filtruoja“ Sergėtojų taryba. Prezidentas vadovauja Vyriausybei, kurią turi patvirtinti Islamo konsultacinė asamblėja – Medžlisas.
Politinės partijos Irane yra uždraustos, parlamentarai į Medžlisą renkami kaip pavieniai kandidatai.
Faktinė valstybės galva yra aukščiausias dvasinis vadovas A. Khamenei, kuris šias pareigas eina nuo 1989 m. Prieš jį aukščiausiu dvasiniu lyderiu buvo Ruhollah Khomeini, kuris vadovavo ir 1979 m. Irano revoliucijai, pakeitusiai šalies politinį režimą iš JAV palankios konstitucinės monarchijos į teokratinę respubliką.
Aukščiausią dvasinį lyderį iki gyvos galvos parenka Ekspertų asamblėja. Dvasinio lyderio parinkimo procesas yra nevienalytis: nuomonę dėl savo įpėdinio išsako ir esamas dvasinis lyderis, tačiau tradicija nėra nusistovėjusi, nes dvasinį lyderį reikėjo keisti tik vieną kartą.
Buvo R. Khomeini šalininkas
H. Rouhani nuo pat Irano revoliucijos laikų visuomet užėmė gana svarbias pareigas. Pavyzdžiui, 1993 metais tapo Ekspertų asamblėjos, patariančios aukščiausias dvasiniam lyderiui, nariu, 1989-2005 metais ėjo Aukščiausio nacionalinės saugumo tarybos sekretoriaus pareigas. Naujasis prezidentas taip pat ėjo Medžliso vicepirmininko pareigas, buvo vyriausiasis derybininkas su Jungtine Karalyste, Prancūzija ir Vokietija dėl Irano branduolinės programos.
Tikrasis H. Rouhani vardas yra Hassanas Feridonas. Dabar naudojama pavardė „Rouhani“ reiškia „dvasingas“ arba „dvasininkas“. Teigiama, kad naujasis prezidentas kalba gimtąja persų, taip pat arabų, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų kalbomis.
Prieš Irano revoliuciją H. Rouhani buvo ajatolos Ruhollah Khomeini šalininkas, o vienoje viešoje kalboje 1977 metais ajatolą jis pavadino „imamu“. Nuo to laiko jis patyrė Nacionalinio saugumo ir žvalgybos organizacijos (SAVAK) persekiojimą, jam patarta išvykti iš šalies. Išvykęs jis studijavo Glazgo Kaledonijos universitete Škotijoje.
Pirmą kartą į Medžlisą išrinktas 1980 metais. 1989-1997 metais ir 2000-2005 metais H. Rouhani nacionalinio saugumo klausimais patarinėjo prezidentams Akbarui Hashemi Rafsanjani ir Mohammadui Khatami.