Traukinys dunda vis greičiau, ir vaizdas pro langą virsta nė pradžios nė galo neturinčiu pilkai žaliu masyvu. Visai nesvarbu, iš kur pajudėjo šis traukinys, ir kur paskutinė jo stotis.
Nėra geresnio būdo pamatyti tikrąją šalį nei nusipirkti traukinio bilietą paprastame miegamajame vagone ir, įsitaisius prie lango, smalsiai stebėti aplinką.
Traukinys važiuoja jau labai ilgai, tačiau peizažas praktiškai nesikeičia – nesibaigianti miško siena. Žemi medžiai, aukšti medžiai, gulintys medžiai – pakirsti žaibo ar tiesiog neatlaikę laiko naštos. Kai kur miškas apsemtas vandens, vietomis – paniręs net kelis metrus. Vandenyje įmanoma įžiūrėti sugriuvusių ar sugriautų namų liekanas, kai kur iš vandens kyšo smailios tvorų viršūnių ietys.
Panašu, kad kadaise čia būta nedidelio kaimelio. Net ir kaimeliu nepavadinsi – vos keletas kažkokių trobų. Palei geležinkelio bėgius traukinius stebi šimtai tokių kaimelių vos iš kelių namų. Nesuprantama, kas ir kodėl ten gyvena, ir ar dar gyvena.
Traukinys lėtina tempą. Už lango pasirodo namų vaiduoklių – juose jau labai seniai niekas negyvena. Šioje girios tankmėje jų niekam nereikia – net už dyką. Tiesiog stovi ir tuščiomis langų akiduobėmis gailiai lydi pravažiuojančius traukinius. Kiemuose riogso aprūdiję sovietinių automobilių skeletai – faktas: jie jau niekur ir niekada nebevažiuos. Panašu, kad šiame užkampyje geriausiu atveju likę vos keli namai, kuriuose dar liko gyvybės. Ant suolelio prie vieno iš jų sėdi senučiukė, ryši baltą skarelę. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Ji tarsi vaiduoklis, saugantis šį Dievo pamirštą pasaulio kampelį.
Nuo traukinio lango sunku atplėšti akis. Savotiška meditacija – nė pradžios nė galo neturintys monotoniški vaizdai tarsi didžiulė kempinė geria visas nereikalingas mintis.
O traukinyje gyvenimas virte verda. Koridoriuje zuja žmonės, pilstoma arbata. Vagonuose oras jau spėjo prisigerti neskalbtų kojinių, virtų kiaušinių, pomidorų, rūkytos vištos ir greitai paruošiamų makaronų aromatų. Šis kvapas nepakartojamas, su niekuo nesulyginamas ir nepamirštamas – kartą užuodus, jau niekada nebepamirši.
Dėl nesuprantamų priežasčių į kelionę žmonės ima būtent tokį maisto davinį – nerašyta taisyklė, iš kartos į kartą perduodamas kultūrinis standartas, tradicija. Prasidėjus antrai kelionės valandai, pirmasis praalkęs keleivis pradeda energingai raustis maišelyje ir netrukus į stalviršį jau energingai daužo kietai virtą kiaušinį. Po pusvalandžio alkanųjų – jau visa armija. Visi godžiai doroja aromatingą maišelių turinį.
Paprastas miegamasis vagonas – unikalus reiškinys. Čia nėra jokių pertvarų ir durų, jokios asmeninės erdvės. Visi kaip ant delno. Tarsi itin nepatogus komunalinis butas, kuriame glaudžiasi 54 žmonės. Vieta tokiame vagone kainuoja žymiai pigiau nei kupė. Tai pagrindinė priežastis, kodėl paprasti miegamieji vagonai tokie populiarūs – nemažai keleivių juose važiuoja toli gražu ne tik iki kaimyninio miesto.
Nuo Vladivostoko iki Maskvos traukinys rieda mažiausiai savaitę, o bilietus į paprastą miegamąjį vagoną reikia įsigyti iš anksto – gali ir nebelikti. Beveik septynios dienos nepažįstamų žmonių kompanijoje, dažniausiai be dušo ir normalaus maisto (jo galima gauti tik vagone restorane), vos pora kištukinių lizdų visiems, sausakimša ir prastai vėdinama patalpa.
Žmonės persirenginėja „naminiais drabužiais“: sportiniais kostiumais, marškinėliais, šortais. Vieni tai daro vagono gale esančiame tualete, kiti bando slėptis po paklodėmis, treti aprėdus keičia be kokių kompleksų, visiems matant – ten, kur patogu.
Keleivių aprangos stilius atpalaiduoja ir padeda lengviau užmegzti pokalbį. Kelionės pabaigoje nemažai žmonių iš traukinio lipa tapę artimais bičiuliais. Jeigu kelionė trunka ilgiau nei parą, nori nenori tenka pažindintis, klausytis svetimų pokalbių, atsakinėti į pačius įvairiausius klausimus.
Kaimynai vienas kitą kviečia supliekti vieną ar kitą partiją kortomis, padėti sprendžiant kryžiažodį ar tiesiog išgerti.
Tam tam tam. Traukinys lėtina tempą. Stotis. Žmonės vikriai velkasi striukes ir skuba pamankštinti kojų ar paskubomis sutraukti cigaretę. Perone sukiojasi pardavėjai, jiems ant pečių – didžiuliai sunkūs krepšiai. Pardavinėja vandenį, ledus, pyragėlius, saulėgrąžas, sumuštinius, sūdytą žuvį.
Po suaugusiųjų kojomis painiojasi vaikai, tvyro nemenkas chaosas. Po kelių minučių visi sutartinai patraukia atgal į traukinį. Kaimynas iš kairės nusipirko didžiulį pakelį saulėgrąžų ir dabar entuziastingai imasi darbo – iš lukštų stropiai dėlioja piramidę.
Prie gretimo stalelio rymantis dėdė Pėtia vaišina alumi – atsisakius įsižeidžia. Artėjant vakarui, alų keičia degtinė. Net ir nenorint žinoti, ką vartoja bendrakeleivis, apie ką kalba ir kokiu ritmu kvėpuoja, kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra – čia viskas bendra: garsai, kvapai, erdvė, net mintys.
Ji, kaip ir visi keleiviai, jau persirengė sportine apranga, avi šlepetėmis, puoštomis didelėmis pūkuotomis juodai baltomis gėlėmis. Moters oda neatrodo sveika, ponia sunkiai kvėpuoja. Jau trečią valandą iš eilės be atvangos kalba telefonu.
Ignoruoti paprasčiausiai neįmanoma – ji tiesiogine to žodžio prasme šaukia, nes miške mobilusis ryšis tiesiog tragiškas. Visas vagonas priverstas klausytis, kiek ji turi butų, automobilių ir sąskaitose Šveicarijos banke „50 tūkst.? Tyčiojies iš manęs? Kas čia per atlyginimas? Kaip pragyventi? Kažkokia nesąmonė“, – piktinasi brunetė.
Iš nuogirdų galima daryti išvadą, kad jai 50 tūkst. rublių – juokingi pinigai. Kitam pašnekovui moteris pasakoja, kad dirba mechanike gamykloje viename nedideliame miestelyje šalies šiaurėje. Ką turėtų gaminti regioninės svarbos gamykla prie Poliarinio rato, jeigu jos darbuotojams 50 tūkst. rublių (796 Eur) alga atrodo apgailėtina???
Iš rankų nepaleisdama telefono, brunetė rausiasi rankinėje ir susiranda antrą aparatą – taip pat toli gražu ne patį pigiausią, tačiau akivaizdžiai senesnį. Pokalbis nenutrūksta – tik pasikeičia pašnekovas. Moteris detaliai perpasakoja ne tik paskutinį pokalbį. Ima kalbėti apie savo šunis.
„Šunis palikau prieglaudoje. Gali ir nepriminti... Šiandien net filmuką žiūrėjau. Mano Chaisiukas, auuuuu... Ilgisi manęs, labai blogai. Šiais metais kartą laikinai jau buvau palikusi prieglaudoje, paskui niekaip negalėjau prisikviesti. Aš jam: „Chaisiuk, mažiuk!“. O jis tik akis varto – visai išprotėjo. Aš į ašaras. Atidaviau... O mes juk net prausiamės kartu. Aš į vonią – jis iš paskos. Kartą tiesiai į vonią įšoko, idiotas. Žiūrėjo, žiūrėjo į mane, bjaurybė, o tada pliukšt! Nevidonas! Ką čia man pasakoji apie guliašą iš šunienos?!“ – brunetė isteriškai juokiasi.
Kalba jau ilgiau nei tris valandas. Apie tai, kaip sesuo už tris milijonus nusipirko butą, kur norėtų atostogauti, kur buvo, apie tai, kad greičiausiai ją atleis iš darbo, bet ji jau turi planą B – vyks kažkur į Jungtinius Arabų Emyratus. Tada iš rankinės išsitraukia TREČIĄ telefoną ir vėl kažkam skambina.
Perpasakoja pastaruosius du pokalbius ir domisi, ar bus, kas ją paima iš stoties. Visa tai atrodo labai komiškai – ji kalba apie kažkokias dideles sumas ir neįtikėtinas keliones, tačiau pati sėdi paprastame pigiame miegamajame vagone ir avi juokingas šlepetes.
Netgi ne kupė, kur važiuoja labiau pasiturintys žmonės. Panašu, kad reguliariai keičia išmaniuosius telefonus, tačiau gaili pinigų sveikatai. Visa informacija, susijusi su pinigais ir turtingu gyvenimu, sakoma garsiai, akcentuojant kiekvieną žodį (ir SKAIČIŲ), tarsi visiems aplinkui sėdintiems ji norėtų pasiaiškinti čia patekusi per klaidą ar nelaimingą atsitiktinumą.
Nieko čia keisto – noras kaimynų akyse pasirodyti svarbiu ir sėkmės lydimu žmogumi (kad ir prieš kelioms dienoms artimiausiais žmonėmis tapusius to paties vagono keleivius) labai žmogiškas. Juk tai gyvybiškai svarbu. Jau geriau išsimokėtinai nusipirkti šeštą „iPhone“ nei rodytis su senutėliu samsungu.
Tam-tamtam-tam. Traukinys stoja. Žmonės rikiuojasi į ilgą eilę – visi nori pirmieji išeiti į gatvę. Mūsų balsingosios kaimynės niekas nepasitiko. Ji viena iriasi pro žmones perone – vienoje rankoje sunkus krepšys, o kitoje – telefonas. Pokalbis nenutrūksta nė sekundei.