Aplinkui telkšojo kraujas – daug jo buvo pritvinkę po negyvu kūnu, didžiulis klanas plėtėsi virtuvės grindimis.
Rankoje mirusysis gniaužė virtuvinį peilį. Kitas, mažesnis, taip pat kruvinas peilis, voliojosi už kelių metrų esančioje kriauklėje.
Durtinės žaizdos buvo tokios siaubingos, kad policija iš karto ėmė svarstyti žmogžudystės versiją, primena britų naujienų portalas „Daily Mail“. Vienai procese dalyvavusiai tyrėjai atrodė suvis neįtikėtina, kad apskritai gali būti įmanoma šitaip susižaloti neprarandant sąmonės.
Taigi, į įvykio vietą atvykę policininkai stengėsi rasti kokių nors įsilaužimo požymių, priešinimosi peiliu ginkluotam užpuolikui įrodymų, apiplėšimo pėdsakų.
Tačiau jokių apie trečio asmens dalyvavimą bylojančių įrodymų rasti nepavyko, todėl tyrimo išvadose buvo įrašyta, kad M. Puncherio mirtis – savižudybės pasekmė.
Gal šis atvejis taip ir liktų užmirštas, jei ne Solsberyje įvykdytas bandymas nužudyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą, panaudojant paralyžiuojamąją nuodingąją medžiagą, priminęs pasauliui, kad prieš mirtį M. Puncheris atsitiktinai įsitraukė į vieną iš sudėtingiausių ir pavojingiausių kada nors Didžiajai Britanijai tekusių žmogžudysčių tyrimų.
Į jį, kaip siauroje srityje besispecializuojantį mokslininką, 2006 metais kreipėsi policija. Tai nutiko netikėtai sunegalavus vienam iš Rusijos pabėgusiam piliečiui. Pastarojo sveikatos būklė staiga tapo labai rimta – nustojo funkcionuoti vidaus organai, nuslinko plaukai.
Iš pradžių britų agentai manė, kad auka – buvęs Rusijos žvalgybos tarnautojas Alksandras Litvinenka – nusinuodijo.
Jo veiklą stebėję britai dar spėliojo, kad galbūt jis tyčia susisargdino, kad pasirodytų svarbesnis nei iš tiesų yra.
Tačiau kai A. Litvinenkos sveikatos būklė ir toliau blogėjo, buvo kreiptasi į specialistus, kad šie nustatytų paslaptingą medžiagą, galėjusią turėti tokį poveikį.
Vienas iš iškviestų specialistų ir buvo M. Puncheris – ekspertas spinduliuotės dozimetrijos srityje, kurio darbas, paprastai tariant, buvo matuoti radiacijos kiekį, galintį pakenkti žmogaus organizmui.
M. Puncheris buvo vedęs ir kartu su žmona augino du vaikus. Jis gyveno ramioje gatvelėje, atokioje vietoje esančiame raudonų plytų name Dreitono kaime, Oksfordšyro grafystėje.
Netoli nuo namų buvo ir jo darbo vieta – Atominės energijos tyrimų centras. Vakarais M. Puncheris noriai padėdavo sūnums ruošti namų darbus. Pasak mokslininko žmonos Kathryn, tai buvo vienas iš mėgstamiausių jo užsiėmimų.
Tačiau po iškvietimo ištirti mirštančio A. Litvinenkos organizmą ramus M. Puncherio gyvenimas pasibaigė: mokslininkas prieš savo valią pateko į grėsmingą žmogžudysčių ir tarptautinio šnipinėjimo pasaulį.
Mirštančio ruso organizmas, kaip rodė atliekami tyrimai, nebuvo paveiktas gama spindulių, ir šis faktas kėlė medikams didžiulę nuostabą.
Kai praėjus trims savaitėms nuo pirmųjų apsinuodijimo simptomų A. Litvinenka agonijoje mirė, M. Puncheris atliko tam tikrus testus, parodžiusius, kad prieš jį dirbę specialistai ieškojo ne to, ko iš tiesų reikėjo.
Kad ir keista, susidorojimo neišvengęs rusas buvo paveiktas ypač didele doze alfa spindulių. Toks atvejis labai retas, todėl niekas apie jį nė nesusimąstė.
M. Puncheris neužilgo nustatė užkrato šaltinį, o kiek vėliau pavyko atsekti ir lig šiol nerimą keliančių įvykių grandinę.
Kartu su kolega britų mokslininkas apskaičiavo A. Litvinenkos organizme aptikto polonio-210 kiekį. Paaiškėjo, kad jis daugiau nei dešimtkart viršijo nunuodyti būtiną dozę.
Po medžiagos išaiškinimo tyrėjų žvilgsniai nukrypo į vienintelę išpuolio kaltininkę – Maskvą.
Po šio proveržio policijai pavyko aptikti polonio pėdsakų Londono „Millennium“ viešbutyje, kuriame iš Rusijos pabėgusiam A. Litvinenkai buvo pakištas apnuodytas puodelis arbatos. Šio cheminio elemento buvo rasta ir lėktuve, kuriuo į Rusiją parskrido du sėkmingai patikėtą užduotį įvykdę ir atitinkamo įvertinimo sulaukę asmenys.
Iš pažiūros neginčijamais įrodymais pagrįstos išvados paskatino diplomatinį konfliktą tarp Rusijos ir Didžiosios Britanijos. 2016 metais oficialiai inicijuotas tyrimas, kurį atliekant buvo naudojamasi M. Puncherio ir jo vadovaujamos komandos surinktais duomenimis, davė pagrindo manyti, kad nurodymas nužudyti veikiausiai buvo gautas tiesiai iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino.
Tad ar gali būti, kad M. Puncherio pateiktos išvados, padėjusios atskleisti, kaip Rusijos užsakymu buvo nužudytas A. Litvinenka, galėjo kainuoti mokslininkui gyvybę?
Šokiruojančios M. Puncherio mirties aplinkybės – tai, kad šis draugiškas, malonaus būdo pilietis mirtinai save užbadė pasičiupęs du virtuvinius peilius, – dabar vėl svarstomos Didžiosios Britanijos saugumo tarnybų, tiriančių ne vieną ypač mįslingą incidentą.
Kai po Solsberyje įvykdyto išpuolio diplomatinių Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykių krizė dar pagilėjo, Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministrė Amber Rudd pareiškė, kad būtina persvarstyti M. Puncherio ir dar trylikos kokių nors sąsajų su Rusija turėjusių asmenų mirčių tyrimų išvadas.
Tos mirtys, kaip buvo skelbta naujienų portale „BuzzFeed“, keleto Jungtinių Valstijų žvalgybos pareigūnų manymu, yra Rusijos iniciatyva padaryti nusikaltimai.
Iš Rusijos grįžo pasikeitęs
Vargu ar verta stebėtis, kad M. Puncherio mirties aplinkybės ypač suglumino mokslininko draugus ir artimai jį pažinojusius kolegas.
Profesorius Philas Bloweris, branduolinės medicinos specialistas iš Londono karališkojo koledžo, maždaug prieš 24 metus padėjo M. Puncheriui parašyti daktaro disertaciją. Tada užsimezgusi mokslininkų bičiulystė nenutrūko iki pat M. Puncherio mirties.
„Labai keista, kad ta mirtis nesulaukė didesnio tyrėjų dėmesio, – stebėjosi profesorius. – Tikrai gerai, kad dabar nutarta vėl ją prisiminti. Tai išties labai keistas incidentas.“
Kaip nurodoma vienoje iš portalo „BuzzFeed“ publikacijų, gluminanti ir kraupi mokslininko savižudybė, Jungtinių Valstijų žvalgybininkų nuomone, buvo ne kas kita kaip profesionaliai įvykdyta žmogžudystė.
Ypač daug įtarimų, kaip paaiškėjo, kėlė tai, kad likus keliems mėnesiams iki tariamos savižudybės 2016 metų gegužę iš komandiruotės Rusijoje grįžęs mokslininkas atrodė tiesiog neatpažįstamai pasikeitęs.
2014 metais vykdant su Jungtinių Valstijų vyriausybe sudarytą sutartį M. Puncheriui buvo pavesta matuoti radiacijos lygį Uralo kalnuose, Rusijoje, įkurdintoje slaptoje branduolinėje bazėje.
Vieta, į kurią mokslininkui teko vykti, – tai branduolinės energetikos objektas „Majak“. Jis tiek įslaptintas, kad net žemėlapyje buvo pažymėtas tik visiškai neseniai.
Uralo miškų tankmėje esančius korpusus pustrečio šimto kilometrų spinduliu supa pašaliniams užginta zona. Šioje vietoje saugomos didžiausios su Rusijos branduoliniais projektais susijusios paslaptys.
Sovietmečiu čia buvo subrandinta atominės bombos idėja. Šioje vietoje yra įvykusi ne viena avarija, apie kurią ištisus dešimtmečius – iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo – nebuvo skleidžiama jokios informacijos.
Tai labiausiai pasaulyje užteršta vieta, kartais net vadinama Žemės kapinėmis.
Į Rusiją M. Puncheriui teko vykti paskutinėmis A. Litvinenkos mirties tyrimo savaitėmis. Jam buvo patikėta ypač delikati užduotis – projektas, kodiniu pavadinimu „Project 2.4“, – ištirti stoties „Majak“ darbuotojams tenkančios radiacijos poveikį.
Buvo žinoma, kad dėl branduolinės kilmės teršalų gretimų regionų gyventojai susidurdavo su tokiomis problemomis kaip ligos, mutacijos, vėžiniai susirgimai, apsinuodijimas radiacija, todėl objekto vadovybė nutarė neatsisakyti amerikiečių pagalbos ir pamėginti pagerinti saugos lygį.
M. Puncheriui buvo patikėta pagal federalinę sutartį su Jungtinėmis Valstijomis Anglijos visuomenės sveikatos agentūrai (vyriausybės organizacijai, besirūpinančiai Didžiosios Britanijos visuomenės apsauga nuo sveikatai pavojingų veiksnių, įskaitant cheminius ir branduolinius teršalus) pavesta užduotis.
M. Puncheris ir jo vadovaujama komanda turėjo sukurti programinę įrangą, kurią naudojant pavyktų nustatyti radiacinės apšvietos riziką branduoliniame objekte „Majak“.
Kaip pasakoja M. Puncherį per šias išvykas lydėjęs jo kolega Alanas Birchallas, atsidūrę Rusijoje jie buvo akylai stebimi vietinių šnipų. Darbas prie šio projekto, pasak jo, buvo vienas iš nemaloniausių.
Po vienos iš tokių komandiruočių M. Puncheris, esą, prasitarė kolegoms, kad jo smegenys neva neveikia kaip turėtų.
Mokslininkas, esą, taip pat prisipažino išgyvenantis kažką panašaus į psichikos pakrikimą, sakė, kad jį lanko savižudiškos mintys.
16 metų kartu praleidusi jo sutuoktinė patikino, kad po kelionės į Rusiją prieš pat 2015-ųjų Kalėdas jos vyro nuotaika iš esmės persimainė.
„Šiaip jau jis buvo optimistiškos prigimties, jautri asmenybė, tiesiog pavyzdingai elgėsi su vaikais. Pats buvo labai išsimokslinęs, tad ir jiems stengėsi suteikti kuo daugiau pagalbos atliekant namų darbus“, – pasakojo moteris savižudybės bylą tyrusiems pareigūnams.
Tačiau Kalėdų laikotarpiu, pasak moters, jos vyro nuotaika pastebimai pablogėjo. Susidarė įspūdis, kad jis prarado bet kokį suinteresuotumą. Žmona turėjo raginti jį atlikti net elementariausius veiksmus – apsirengti, pavalgyti, nusiprausti ir kt., kurie šiaip jau nereikalaudavo jokių pastangų.
„Atrodė, tarsi visiškai viskas jam būtų tapę vis vien“, – sakė moteris.
M. Puncherį veikiausiai ėmė persekioti kaltė dėl dirbant Rusijoje į skaičiavimus įsivėlusios klaidos, kuri, nors ir ištaisyta prie parengtos ataskaitos pridėtame priede, galėjo nepataisomai sugadinti jo, kaip mokslininko, reputaciją.
Kaip portalą „BuzzFeed News“ informavo buvęs Skotland Jardo kovos su terorizmu skyriaus vadovas, staigaus M. Puncherio būdo pasikeitimo policija nelaikė pakankama ir savaime suprantama savižudybės priežastimi.
„[Rusijoje] gali visiškai susijaukti smegenys. Ten galimos kuo įvairiausios manipuliacijos. Ten veikia mokslo laboratorijos, moksliniai centrai. Esama įvairių rūšių medikamentų, kurių pavartojus automatiškai apima depresija“, – sakė buvęs pareigūnas.
Įtartini sutapimai
Jis įsitikinęs, kad M. Puncherio būdo permainų ir kelionių į Rusiją sutapimas yra labai įtartinas, todėl būtina nuodugniai ištirti, ar tarp šių faktų nėra kokio nors ryšio.
Pareigūnas pridūrė, kad vietiniame policijos skyriuje, deja, nebuvo reikiamų priemonių tokiam tyrimui atlikti.
Tačiau Skotland Jardo kovos su terorizmu skyriui, pasak pareigūno, tokia užduotis būtų buvusi įveikiama, nes jame dirbantiems pareigūnams suteikti patikimumo pažymėjimai, suteikiantys teisę, prireikus, kreiptis į Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūras.
2016 metų lapkritį, kai M. Puncherio mirties atvejis dar nebuvo laikytas ištirtu, Oksfordšyro koroneris Nicholasas Grahamas buvo informuotas, kad, prasidėjus etatų mažinimui Anglijos visuomenės sveikatos agentūroje ir šios įstaigos restruktūrizavimui, mokslininkui teko tvarkytis su ypač dideliu darbo krūviu, be to, jis nuolat nerimavo dėl ataskaitoje padarytos klaidos.
M. Puncherio bendradarbis George‘as Etheringtonas užsiminė, kad kolega nuolat nerimavo, esą, klaidingas radiacijos poveikio darbuotojams apskaičiavimas gali būti pakankama priežastis jį nuteisti, skiriant laisvės atėmimo bausmę.
„2016 metų vasarį M. Puncheris dalyvavo susitikime Rusijoje, o kai grįžo, buvo ypač nekalbus ir atrodė labai susirūpinęs. Iš pašalinių sužinojau, kad per tą susitikimą ir paaiškėjo matematinėje analizėje įsivėlusios klaidos“, – nurodė G. Etheringtonas duodamas parodymus.
„Balandžio 27 d. aiškiai mačiau, kad M. Puncheris patiria stresą. Jis prisipažino padaręs klaidą ir todėl manąs, kad gali būti nuteistas dėl sutarties nuostatų nevykdymo“, – toliau dėstė M. Puncherio kolega.
Remiantis jo pateiktais parodymais, M. Puncheris buvo užsiminęs apie neigiamą tokios nuotaikos poveikį šeimai. „Nors ir pasidžiaugė, kad žmona geba viską suprasti, prasitarė kartais galvojantis apie savižudybę. Aš pasakiau, kad jo baimė visiškai nepagrįsta ir kad vėliau, ją prisimindamas, jis tikrai stebėsis, kodėl taip nerimavo“, – konstatavo G. Etheringtonas.
Atsižvelgdamas į visus gautus liudijimus, koroneris priėjo išvadą, kad M. Puncherio mirties priežastis – savižudybė.
Įtarimų kelia ne tik ypač kraupios M. Puncherio mirties aplinkybės, bet ir dar viena visos šios istorijos detalė: patologas, atlikęs M. Puncherio palaikų autopsiją ir konstatavęs, kad peilio dūriai buvo atlikti mėginant nusižudyti, buvo ne kas kitas kaip Nicholasas Huntas.
Tai tas pats patologas, kuris konstatavo, kad mokslininkas Davidas Kelly, vyriausybei atskaitingas cheminių operacijų ekspertas ir buvęs JT branduolinių ginklų inspektorius, 2003 metais taip pat nusižudė.
Kiek vėliau paaiškėjo, kad D. Kelly suteikė informacijos BBC žurnalistui Andrew Gilliganui, parengusiam publikaciją, kurioje teigiama, kad Tony Blairo vadovaujama vyriausybė žinojo, jog tvirtinimas, esą, Saddamas Husseinas raketas galėtų parengti per 45 minutes, nėra pagrįstas. D. Kelly kūnas buvo rastas 2003 metų liepą miškingoje Harrowdown kalvos teritorijoje – vos per 16 kilometrų nuo tos vietos, kurioje buvo aptiktas kruvinas M. Puncherio kūnas.
D. Kelly neva buvo pavartojęs skausmą malšinančių vaistų ir genėjimo peiliu bandęs persipjauti kairįjį riešą. Tačiau jokio atsisveikinimo raštelio jis nepaliko, be to, tą pačią dieną buvo taręsis susitikti su dukterimi.
D. Kelly iš pradžių buvo palaidotas vietinėse kapinėse, tačiau 2017 metais jo palaikai buvo iškasti. Tokie veiksmai pakurstė įtarimus, kad kūnas buvo sudegintas siekiant išvengti vėlesnių tyrimų.
D. Kelly kolegos, panašiai kaip M. Puncherį pažinoję asmenys, savižudybės versiją laiko abejotina. Jie net ėmėsi teisinių veiksmų, siekdami išsireikalauti išsamesnio mirties aplinkybių ištyrimo. Savo reikalavimus jie grindė prielaida, kad D. Kelly negalėjo nusižudyti naudodamas tokį mažą peilį, su kuriuo buvo įmanoma minimaliai pažeisti arterijas.
Šiuo metu visų žvilgsniai nukreipti į Solsberyje apnuodytus iš Rusijos atvykusius tėvą ir dukterį Skripalius.
Galbūt M. Puncherio atvejis ir kitų keistomis aplinkybėmis Didžiojoje Britanijoje mirusių asmenų likimai galėtų padėti atskleisti Rusijos šnipų šioje šalyje vykdomas machinacijas.
Tik ką tektų daryti, jei pavyktų įrodyti, kad Rusija kaip nors prisidėjo prie M. Puncherio mirties? Anot vieno žvalgybos specialisto, tai visiškai nieko nekeistų. „Negi pradėtume III pasaulinį karą?“ – kandžiai paklausė jis.