Dėl gilaus susiskaidymo vis mažiau paisoma vertybių, kuriomis grįstas „dar glaudesnės Europos projektas“. 2015 m., kilus pabėgėlių krizei, daugelis komentatorių brėžė priešpriešą tarp Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vykdomos Willkommenskultur (svetingumo kultūros) ir Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano apsisprendimo siekti etninio tyrumo: tiltus tiesianti Vakarų Europa prieš sienomis atsitveriančią Rytų Europą.
Dvejopa praraja
Grėsmė Europos vienybei kyla ir iš atskirų šalių vidinės nesantaikos. Antai Vokietijoje derybos tarp centro kairės ir centro dešinės žlugo. Nyderlanduose po kovą įvykusių rinkimų praėjo net 208 dienos, kol ministrui pirmininkui Markui Rutte pavyko suformuoti naują vyriausybę. Jungtinės Karalystės valdantieji niekaip negali susitarti dėl „Brexit“. O Lenkijos sostinės Varšuvos gatves prieš porą savaičių tvindė masinės baltųjų nacionalistų ir neonacių eitynės.
Kurios prarajos gilesnės – tos, kurios tarp valstybių narių, ar tos, kurios jų viduje? Tai, kaip į šį klausimą bus atsakyta, pasak M. Leonardo, yra labai svarbu. Jei didžiausia Europos problema yra jos susiskaidymas palei valstybių sienas, tuomet liberalizmo krypties besilaikančios šalys, tokios kaip Prancūzija ir Vokietija, galėtų pamėginti pakeisti galios pusiausvyrą tose šalyse, kuriose liberaliosios jėgos pamažu praranda įtaką.
Kiekviena iš ES šalių, stodama į klubą, sutiko laikytis bendrų liberalizmo ir demokratijos standartų. Tačiau po kiek laiko Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės nusprendė, kad toliau žaisti pagal taisykles jos nebenori. Vienas iš galimų sprendimų – įsteigti mažesnės apimties klubą su didesnėmis perspektyvomis jo nariams. Kad galėtų prisijungti prie šio naujo privilegijuoto vidinio rato, atitinkamos valstybės turėtų įsipareigoti laikytis naujų, tiksliau – anų, senųjų, taisyklių. O toms šalims, kurios šių taisyklių nepaisytų, tektų likti nuošaly. Tai reiškia, kad už ES standartų laužymą pagaliau tektų susimokėti.
A. Merkel eksperimentas
Vis dėlto toks sumanymas galėtų būti veiksmingai įgyvendintas tik tuo atveju, jei didžiausia Europos problema yra susiskaidymas tarp valstybių narių, įsitikinęs M. Leonardas. Kalbant apie susiskaidymą šalių viduje, pasak jo, pirmiausia reikėtų pažvelgti į Vokietiją. Po praėjusį rugsėjį vykusių federalinių rinkimų A. Merkel ryžosi įdomiam eksperimentui: koaliciją ji pabandė suformuoti iš savo vadovaujamos centro dešinės Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), jai giminingos, tik labiau į nacionalizmą linkusios Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), į verslą orientuotos Laisvosios demokratų partijos (FDP) ir kairiajam sparnui atstovaujančių žaliųjų.
A. Merkel – talentinga derybininkė. Jai kur kas labiau negu kai kuriems kitiems (kurių dabar neminėsime) pritiktų rašyti apie „sandorio meną“. Ar jai pavyks sumažinti susiskaidymą savo pačios šalyje, parodys laikas.
Vokietijos žalieji teigia palaikysiantys Willkommenskultur, o štai Krikščionių socialinės sąjungos pozicija migracijos klausimu artimesnė Višegrado ketverto (jį sudaro Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija) pozicijai. M. Leonardas primena, kad 2015-aisiais, pačiame pabėgėlių krizės įkarštyje, Krikščionių socialinė sąjunga pakvietė V. Orbaną dalyvauti vienoje savo partijos konferencijų.
Norą išstoti iš Europos Sąjungos pareiškė 52 proc. britų. Dabar šalį jau baigia užlieti atsiskyrėliško provincializmo ir ksenofobijos banga, tačiau jos lyderiai ir toliau tikina visuomenę, esą Britanijai vienai bus geriau. Panašu, kad tiems, kurie tuo tiki, faktas, jog Jungtinė Karalystė praras balsą priimant ES sprendimus, kurie turi įtakos jos ekonominei aplinkai, neatrodo labai svarbus.
O Prancūzija turi naują, energingą, proeuropietišką prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris savo užduotimi laiko parengti Prancūziją ateičiai. Tačiau kosmopolitizmu Prancūzija pasižymi ne smarkiai labiau negu Anglija. Per pirmąjį prezidento rinkimų turą Marine Le Pen, Jeanas-Lucas Melenchonas ir Nicolas Dupontas-Aignanas bendrai surinko 46 procentus balsų, o tai yra beveik tiek pat, kiek britų referendume pasirinko „Brexit“.
Suprantama, teigia M. Leonardas, kad Europos Sąjunga – ir valstybių, ir piliečių sąjunga. Vadinasi, vidinis susiskaidymas yra tiek pat svarbus, kiek ir diplomatinio lygmens šalių skirtumai.
Visuomenė pasidalinusi perpus
Anksčiau šiais metais „Brookings Institution“ paskelbtoje ataskaitoje mėginama atsakyti į klausimą, ar Europa yra „optimali politinė zona“ (terminas sudarytas pagal analogiją su ekonomisto Roberto Mundello optimalių valiutos zonų teorija). Ataskaitoje daroma išvada, kad kultūriniai ir instituciniai ES šalių skirtumai per pastaruosius tris Europos integracijos dešimtmečius pernelyg nepakito. Tačiau kartu joje nurodoma, kad skirties tarp šalių esama kur kas mažesnės negu susiskaidymo šalių viduje. Kitaip tariant, poliarizacija tarp Londono ir centrinių Britanijos grafysčių yra didesnė negu, pavyzdžiui, tarp Jungtinės Karalystės ir Lenkijos.
Lanksčioje arba daugiapakopėje Europoje, kurioje konkrečioms užduotims atlikti būtų buriamos specialios darbo grupės, kai kurios trumpalaikės problemos gal ir išsispręstų. Tačiau gali kilti ir naujų pavojų. Šiaip ar taip, daugumoje Europos šalių, kad ir kuriai pakopai jos priklausytų, visuomenė vis tiek išliks pasidalinusi maždaug perpus. Žingsnį į vieną ar į kitą pusę nuo integracijos jose galės nulemti vieni vieninteliai rinkimai arba vienas vienintelis referendumas. Nederėtų atmesti, kad ateityje Prancūzijos prezidente gali tapti M. Le Pen arba kad į valdžią Italijoje ateis antieuropietiškas „Penkių žvaigždučių judėjimas“. Lygiai taip pat į valdžią Lenkijoje gali grįžti nuosaikesnių pažiūrų „Piliečių platforma“.
Įveikti visuomenės susiskaidymą, labai trukdantį sklandžiai įgyvendinti „Europos projektą“, lengva nebus, įsitikinęs M. Leonardas. Jo teigimu, tai yra gili, ne vieną dešimtmetį brendusi problema, kurios šaknys apraizgiusios ir nacionalinę tapatybę, ir istoriją, ir geografiją. Joks greitas institucinis „remontas“ tokio masto problemos neišspręs.