1989 metais Europoje žlugus komunistiniam režimui, atsisveikinta ir su jo žymiausiu ideologu Karlu Marxu. Dabar, kaip matyti, jis grįžta Vokietijon įvairiais keliais: didžiuliais jo veikalo „Kapitalas“ tiražais, simpoziumais ir mokslinėmis studijomis, specialiomis laidomis per radiją bei televiziją, pagaliau – ir paminklu.
„Susidaro įspūdis, tarsi Marxas būtų naujas mūsų tautos šventasis“, – dienraštyje „Die Welt“ replikuoja žurnalistas Robinas Alexanderis. Tai, pasak jo, esanti tikra marksomanija.
Tiek pagarbos K. Marxas jau seniai nebuvo patyręs, tik praėjusiame amžiuje komunistinio bloko šalyse, kai, anot rytų vokiečių anekdoto, K. Marxo paveldas abiems Vokietijoms buvo nelygiai padalintas: Vakarams atiteko „Kapitalas“, o Rytams – „Komunizmo manifestas“.
„Stasi“ aukų memorialo Berlyne direktorius Hubertus Knabe K. Marxo aukštinimą laiko skandalu: „Daugybei komunizmo aukų tiesiog nepakeliama, kad dabar Vakarų Vokietijos mieste statomas toks paminklas.“ Prieš naująjį „Marxo stabą“ Tryre protestavo tarptautinė žmonių teisių organizacija, o „Alternatyvos Vokietijai“ partija demonstravo su šūkiu „Nukelti Marxą nuo pjedestalo“.
Iš laiškų atsiskleidžia visiškai kitoks Marxas
Atsvarą proginėms liaupsėms sudarė publikacijos, atskleidžiančios ganėtinai tamsią marksizmo klasiko asmenybę. Jos priminė, jog K. Marxas buvo kitų sąskaita gyvenęs išlaidautojas. Jog buvo arogantiškas tipas, niekinęs ne tik darbininkus, bet ir savo politinius bendražygius. Ypač sukrečia ciniški jo pasisakymai apie artimiausius šeimos žmones, beširdis elgesys su jais.
Tokie charakterio bruožai ryškėja pirmiausia iš K. Marxo laiškų, kuriais remdamasis jau ne vienas tyrinėtojas yra griovęs kairiųjų „šventojo“ legendą.
Pereitais metais laiškų ėmėsi broliai Björnas ir Simonas Akstinatai. Plačiajai publikai jie parengė knygą „Marxas ir Engelsas iš arti: Stebinantys dalykai iš necenzūruotos Karlo Marxo ir Friedricho Engelso korespondencijos“ (Marx&Engels intim: Erstaunliches aus dem unzensierten Briefwechsel von Karl Marx und Friedrich Engels).
Laiškais paremta ir šįmet pasirodžiusi literatūrinė biografija „Karlas Marxas pas kirpėją“ (Karl Marx beim Barbier). Jos autorius, literatūrologas Uwe Wittstockas, sakėsi norėjęs aprašyti ne paminklą, o žmogų, – „didelį žmogų su didelėmis ydomis“.
„Jis buvo antisemitas, nors tarp jo protėvių būta nemaža rabinų. Su savo tarnaite sugyveno nesantuokinį sūnų, kuriuo nė sekundės nesirūpino. Londone su savo šeima gyveno pasibaisėtiname skurde, trys vaikai mirė, tačiau jis net nebandė šalia savo mokslinių studijų imtis pastovaus darbo. Savo žentą Paulą Lafargue‘ą, kurio motina buvo kubietė kreolė, jis vadino „gorilos palikuonimi“. Žinia, Marxas nebuvo rasistinis siaubūnas, o tik savo meto kūdikis, tačiau nebuvo ir šventasis, nors dažnai tokiu vaizduojamas,“ – sakė U. Wittstockas interviu dienraščiui „Berliner Zeitung“.
Gyveno ne pagal galimybes ir dar – kitų sąskaita
Marxo gyvenseną jo biografas Elisas Pilgrimas vadina pirmavaizdžiu, „kuriuo sekdami vėliau gyveno visi komunizmo bonzos: komunistiškai kalbėti, o kapitalistiškai elgtis.“
Ypač dažna tema K. Marxo privačiuose laiškuose – pinigai, – nurodo B. Akstinatas. Minčių apie tai, kad visi turėtų gyventi gerovėje arba kad reikėtų padėti vargstantiems, juose nerasime. Užtat matyti, kad Marxas gyveno labai išlaidžiai, ne pagal galimybes, todėl „nuolatos turėjo ieškoti šaltinių, iš kurių galėtų gauti tokiam gyvenimui reikalingų lėšų“.
„Sukūriau užtikrintą planą, kaip iš Tavo senio išspausti pinigo“, – rašo K. Marxas viename laiške bičiuliui F. Engelsui, kurio tėvas buvo turtingas fabrikantas. Nors F. Engelsas, kaip žinia, finansiškai jau ir taip aprūpindavo filosofą, Londono egzilyje 15 metų rašiusį „Kapitalą“.
K. Marxo biografo Franciso Wheeno paskaičiavimu, tos paramos būtų pakakę visai padoriai pragyventi.
Tačiau K. Marxo reikalavimai buvo aukštesni: „Kad ir kokios tuščios buvo jo kišenės, jis nesiruošė susitaikyti su „subproletariniu“ gyvenimo būdu. Kas kitiems emigrantams atrodė kaip prabanga, jam buvo – „absoliuti būtinybė“, – aiškina biografas.
Stygiaus spaudžiamas, nesidrovėjo kaulyti paramos ir iš savo našlaujančios motinos, laiškuose neretai pavadinamos tiesiog „sene“. Motina sūnų ragino „daryti kapitalą“, užuot apie kapitalą rašius. Jos atsakymus į prašymą paremti finansiškai K. Marxas pagiežingai komentuoja: „Nieko kito, vien tik „švelnūs“ žodžiai, but no cash (bet ne grynieji pinigai)“.
Arba vėl – K. Marxas negali sulaukti, kada mirs dėdė, kad gautų dalį jo palikimo: „Jei tas šuo dabar mirtų, kaip nors išsikapstyčiau iš balos“. Pagaliau gavęs pranešimą apie dėdės mirtį, rašė, jog tai esanti laimingiausia diena jo gyvenime.
Kapitalizmo kritikas spekuliavo biržoje
K. Marxo šeimos biudžetą ne sykį papildė stambios pinigų sumos, gautos kaip palikimas iš jo paties ar jo aristokratės žmonos, Jenny von Westphalen, giminaičių. 1856 metais žmonos gautas palikimas leido jiems išsinuomoti nedidelį namuką Londono šiaurėje.
Po septynerių metų, su gausėjančia šeima ir tarnaite praleistų dviejų kambarių bute, skurdžiame Londono kvartale, tai buvo tikra prabanga. O po naujos palikimo sumos 1864 metais K. Marxo šeima persikėlė gyventi į vilą su dideliu sodu.
Tačiau išlaidžiai gyvenant, pinigai tirpte tirpo. Įklimpęs į skolas, kaip šiaudo griebėsi spekuliacijų biržoje. Turtingam dėdei Lionui Philipsui 1864 metais rašytame laiške jis džiaugėsi tokiu būdu laimėjęs 400 „amerikoniškų svarų“ (banko direktoriaus metų atlyginimas anuomet buvo 300–350 svarų).
„Šioms operacijoms nereikia daug laiko, be to, verta imtis šiokios tokios rizikos, norint iš savo priešo atimti pinigus“, – pasitelkęs klasių kovos argumentą, savo elegesį teisina kapitalizmo kritikas dėdei.
Savo raštuose K. Marxas smerkia kapitalistams būdingą pinigų godulį. Tačiau privačiame gyvenime komunizmo tėvas pats nesėkmingai vaikėsi „niekingos mamonos“, – pastebi Jenny Marx biografė, istorikė Marlene Ambrosi.
Save pervertintini linkęs K. Marxas manėsi perpratęs kapitalizmą bei biržos mechanizmus ir toliau spekuliavo. Darė tai slapčia, – galbūt bijodamas, kad nesėkmės atveju tektų teisintis bičiuliui F. Engelsui, jog pragyvenimui jo duotus pinigus prarado spekuliuodamas, – svarsto M. Ambrosi.
Ir išties, sėkmė K. Marxą lydėjo tik iš pradžių. Remdamiesi laiškais, tyrinėtojai spėja, kad biržoje jis prarado didžiules pinigų sumas, mažiausiai – 1000 svarų.
Darbininkų klasės gynėjas niekino darbininkus
Sąmonėje įsitvirtinęs K. Marxo, kovotojo prieš buržuaziją ir už darbininkų klasės interesus, vaizdas. Tačiau proletarų prakaitas jam buvo žinomas tik iš teorinės distancijos. Jis niekada nėra matęs fabriko iš vidaus.
Apie darbą žinojo iš verpyklos fabrikanto Henry Ermanno ir savo bičiulio F. Engelso pasakojimų. 1848 metais, artėjant Visuotiniam Vokietijos darbininkų suvažiavimui, jis prisipažino: „Nejaučiu jokio noro rodytis vokiečių darbininkams...“
Taip, K. Marxas išties norėjo išlaisvinti darbininkus iš kapitalistinio jungo, jis „daug postringavo apie blogas darbo sąlygas, tačiau pačių darbininkų jis nemėgo, laikė juos labai kvailais žmonėmis“, – aiškina korespondencijos rinkinio „Marxas ir Engelsas iš arti“ sudarytojas B. Akstinatas.
„Didesnių asilų kaip darbininkai turbūt nėra“, – sakė K. Marxas apie žmones, turėjusius įgyvendinti jo revoliuciją.
K. Marxas apskritai pasižymėjo didžiule arogancija.
Pasak biografo F. Wheeno, retą žmogų jis pripažino ir gerbė. Apie daugumą amžininkų savo ironiškuose tekstuose atsiliepė su panieka. O amžininkai į K. Marxą žvelgė su baiminga pagarba – matė jame „demokratinio diktatoriaus provaizdį“, „intelektualų sadistą“.
Būdinga ta prasme Carlo Schurzo, anuomet studento, pateikta „tirono“ K. Marxo charakteristika: „Tada jam buvo trisdešimt metų ir jis jau buvo pripažintas socialistinės mokyklos vadas... Tačiau aš niekad anksčiau nebuvau sutikęs tokio nepakeliamai arogantiško, įžeidžiančio elgesio žmogaus. Jis nesiteikė pagarbiai apsvarstyti kito nuomonės, jei ši nesutapo su jo požiūriu. Su veik neslepiama panieka žvelgė į kiekvieną, drįsusį jam prieštarauti“.
K. Marxo charakteris sudarė visas prielaidas jam tapti diktatoriumi – įsitikinęs B. Akstinatas: „Dauguma komunistų teigia norį kovoti prieš pasaulio galinguosius ar galios monopolį. Tačiau gavę valdžią, dažnai jie patys tampa diktatoriais. Vienas iš Karlo Marxo pažįstamų taip ir manė – jei šis kada galėtų daryti didelę įtaką, veikiausiai taptų despotu. Viename laiške jis jau vadino Marxą būsimu Vokietijos diktatoriumi.“
Galbūt tai išvis būdinga komunistiškai mąstantiems: tvirtinti, kad jie rūpinasi kitų gerove tik tam, kad patys paimtų valdžią į savo rankas? Tokį klausimą kelia skeptikai, susipažinę su kairiųjų „šventuoju“ iš arčiau.