Paauglės tėvai, atvykę į Prancūziją trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje – paties Didžiosios depresijos piko metu, norėdami susikurti geresnį gyvenimą – nusprendė susidėti daiktus ir išvykti.
Jie nusprendė kartu su Janina sugrįžti į gimtinę, sovietinį kaimą, kuris dabar yra Baltarusijos teritorijoje. Ji tapo vadinamosios Prancūzijos vaikų kartos atstove.
Tūkstančiai tokių vaikų gimė Prancūzijoje šeimose iš Lenkijos, Rusijos Imperijos ir net Austrijos-Vengrijos Imperijos teritorijų, kurios atvyko į Prancūziją trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose, ieškodamos geresnio gyvenimo.
Nusprendusieji sugrįžti į Sovietų Sąjungą buvo apgauti komunistinės propagandos ir kalbų apie darbininkų rojų, sakė dabar jau 86 metų Janinos sūnus Česlavas Staško. „99 proc. jų, jeigu būtų žinoję, kas iš tiesų ten vyko, tikrai nebūtų grįžę į Sovietų Sąjungą“, – Laisvosios Europos radijui sakė vyras.
Pabėgimas iš imperijos
Rusijos istoriko Viktoro Zemskovo turimais duomenimis, 1948 metų birželį iš Prancūzijos į Sovietų Sąjungą sugrįžo 6991 žmogus. Jie visi buvo emigravę iš Rusijos Imperijos, Austrijos-Vengrijos ir Lenkijos. Tarp jų buvo 1420 etninių rusų bei 5471 etninis ukrainietis arba baltarusis.
Trečiajame dešimtmetyje daugelis žmonių iš tarpukario Lenkijos, tokie kaip ir Janinos šeima, ieškodami darbo išvyko į Vakarus. Darbas buvo sunkus, bet gana gerai apmokamas ir leido šeimos išgyventi ir net susitaupyti šiek tiek pinigų.
Janinos tėvai Ivanas ir Stanislava Grincevičiai iš tuometinio Lenkijos Pastovių regiono, kas dabar yra Vakarinė Baltarusijos dalis, 1929 metais išvyko į Prancūziją. Šeima ūkininkavo, tačiau žemės turėjo nedaug ir nusprendė vykti į užsienį užsidirbti pinigų, o vėliau sugrįžti į Sovietų Sąjungą ir nusipirkti daugiau žemės.
Tuomet pasauliui išgyvenant rimtą krizę, angliakasiai visoje Prancūzijoje streikavo ir reikalavo didesnių atlyginimų, tad Ivanas nesunkiai gavo darbo kasykloje šiaurinėje Prancūzijos dalyje.
„Iš pradžių mano tėvai norėjo vykti į Jungtines Valstijas, tačiau nepraėjo medicininės komisijos– pasakojo laisvai baltarusiškai kalbanti Janina, pridūrusi, kad tėvai tikrai mėgino išvykti į Ameriką. – Jie įsileido mano mamą, tačiau ne tėvą, nes jis buvo trumparegis. Tada nusprendė vykti į Prancūziją.“
Prancūzijoje tėvas uždirbo pakankamai, kad Janinos mamai nereikėtų dirbti. Janina pasakojo, kad buvo gera mokinė ir eidavo į bažnyčią. Nors sekmadieniais lankydavo lenkišką mokyklą, visą kitą laiką ji buvo perėmusi prancūziškąją kultūrą ir papročius.
„Mes nevalgydavome juodos duonos, tik baltą. Išmokau ją valgyti tik čia, Baltarusijoje“, – pasakojo moteris.
Namuose – socialinė utopija?
Gyvendamas Prancūzijoje, I. Grincevičius rėmė vietinę Komunistų partiją ir skaitė sovietinę spaudą, įskaitant laikraščius „Pravda“ ir „Izvestija“, pasakojo jo anūkas Česlavas. Jo teigimu, būtent spaudos pranešimai įtikino Ivaną, kad Sovietų Sąjungoje yra kuriama socialinė utopija, todėl reikia grįžti namo.
„Man buvo 16 su puse, kai mes nusprendėme išvykti iš Prancūzijos. Aš nė kiek neprisidėjau prie šio sprendimo – sakė Janina. – Kai mano tėvas darbe pasakė, kad planuoja grįžti į Sovietų Sąjungą, kasyklos pareigūnai jo paklausė, kodėl jam nepatinka Prancūzijoje. Nori didesnio atlyginimo? Tik pasakyk. Mes mokėsime daugiau. Kam tau ten grįžti?“
Kai Ivanas vadovams pasakė, kad išvyksta, šie jį perspėjo: „Gerai apie tai pagalvok, nes kelio atgal nebebus“.
Kai šeima ketino išplaukti iš Marselio uosto, Grincevičiai pamatė sovietinį laivą, kuris buvo prikrautas grūdų. „Mano tėvas pagalvojo: „Kokia didinga valstybė. Išgyveno karą ir vis tiek gali eksportuoti grūdų“, – pasakojo Janina.
Žiauri sovietinė realybė
Atplaukę į Odesą, jie pamatė visai kitokį vaizdą. Alkani žmonės ėjo prie jų sudėję rankas, prašydami duonos kriaukšlės.
Tuo pačiu laivu į istorinę tėvynę parplaukė dar maždaug 2800 žmonių. Tokių laivų buvo keli.
„Mes keliavome kaip darbininkų klasės atstovai. Tačiau buvo ir tokių, kurie pabėgo į užsienį po revoliucijos. Ir ko jie grįžo? Jie iš karto buvo patupdyti už grotų, o jų turtas konfiskuotas“, – prisimena Janina.
Laive buvo ir turtingesnių žmonių. Kai kurie net atsiplukdė savo automobilius. Tačiau be šiek tiek pinigų, Grincevičiai turėjo tik „Singer“ siuvimo mašiną. Veikiausiai jų kuklus turtelis juos ir išgelbėjo.
Atplaukusiuosius Odesoje pasveikino NKVD agentai. Daugelis turtingesnių keleivių buvo atskirti, suvaryti į vagonus ir išvežti į Sibirą.
NKVD agentai patikrino Grincevičių dokumentus ir pasakė: jie sovietinei valdžiai esą nieko neskolingi, tad gali eiti.
Šeima iš pradžių gyveno pas Ivano seserį Supranentų miestelyje, Astravo rajone. Vėliau jie pasistatė namą ir ūkininkavo, kol buvo priversti prisijungti prie vietinio kolūkio.
„Niekas nenorėjo jungtis prie kolūkio, tačiau buvo priversti, – pasakojo Janina. – Mes turėjome grūdų, turėjome duonos. Gyvenimas buvo sunkus, tačiau po karo jis buvo sunkus visiems.“
Janina pasakojo, kad jos tėvas prisidarė sau bėdų kalbėdamas per vieną iš kolūkio susirinkimų, kuriame dalyvavo ir vietinių aukšto rango partijos narių bei NKVD pareigūnas. Vyras pareigūnams papriekaištavo, kad jie, užuot dirbę, švaisto laiką kalbėdami nesąmones.
Už „kenkimą kolektyvizacijai ir kolektyvinei ūkininkavimo sistemai“ Ivanas gavo metus kalėjimo ir už grotų praleido 10 mėnesių. Vėliau jis laikė liežuvį už dantų, supratęs, kad Sovietų Sąjunga – ne Prancūzija.
Pritapti buvo sunku
Kadangi Janina kalbėjo tik lenkiškai ir prancūziškai ir nemokėjo rusiškai ar baltarusiškai, ji nebegalėjo mokytis. Be to, jautėsi vieniša, nes visos draugės buvo Prancūzijoje. Vietos vaikai dažnai iš jos ir jos brolio tyčiojosi.
„Ten jie buvo rusai, nes atvyko iš buvusios Rusijos Imperijos, o čia juos vadino prancūzais“, – sakė Janinos sūnus Česlavas.
Vėliau Janina ištekėjo už Michailo Staško, elektriko iš vietinio kolūkio, ir susilaukė dviejų vaikų – Česlavo ir Hanos.
Savo kukliuose namuose Baltarusijoje Janina saugo nuotraukas iš vaikystės Prancūzijoje bei to meto knygas ir žurnalus. Moteris mėgino palaikyti ryšius su draugais Prancūzijoje ir susirašinėti, tačiau pastangos buvo bevaisės.
Prancūzijos ambasada Baltarusijoje neseniai susirado Janiną ir kitus Prancūzijos vaikus, kurie gyvena Baltarusijoje, ir pasiūlė jiems aplankyti savo buvusią gimtinę. Tačiau dėl amžiaus ir silpnos sveikatos Janina negalėjo vykti, nors labai norėjo.
Jos sūnus Česlavas sako, kad dabar jau vėlu kalbėti apie grįžimą į šalį, kurios jo motina nematė septynis dešimtmečius. Be to, jos vaikai nejaučia ryšio su Prancūzija.
„Man gerai Baltarusijoje, čia mano tėvynė. Nekeisčiau jos dėl ekonominių ar kitokių priežasčių, – sakė Česlavas. – Tikimės, kad kada nors baltarusiai gyvens taip pat gerai, kaip ir prancūzai. Galbūt sulauksiu to meto.“