„Manau, kad pavadinimo pakeitimas į europietišką Georgiją ar gruzinišką Sakartvelo geriau apibūdintų mūsų santykius, nes mes bendraujame vieni su kitais tiesiogiai, o ne per Rusijos vektorių“, – interviu Lietuvos žurnalistams Tbilisyje sakė prezidentas.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra išaiškinusi, kad pagrindo keisti Gruzijos pavadinimą lietuvių kalba nėra, nes dabartinė versija turi ilgą vartojimo istoriją ir savitą, prie lietuvių kalbos derančią formą, o autentiško pavadinimo Sakartvelo oficialiai nevartoja jokia Europos Sąjungos (ES) valstybė.
Gruzijos prezidentas teigė, kad jo šalis siekia užmegzti glaudesnius santykius su okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų gyventojais, bet tam trukdo Rusija.
BNS pateikia visą Gruzijos prezidento pokalbį su Lietuvos žurnalistais.
– Sveiki atvykę. Labai džiaugiuosi su jumis susitikdamas, nes jūsų šalis man labai brangi, ji parodė didžiulę paramą Gruzijai ir gruzinams. Mūsų santykiai ypač nuoširdūs.
Atskirai norėčiau pabrėžti jūsų prezidentės vaidmenį ir priminti pernai vykusį NATO viršūnių susitikimą. Nors jame Gruzijos nebuvo, bet žinojau, kad ji ten tarsi yra, nes jos ekscelencija kalbėjo ne tik Lietuvos, bet ir Gruzijos vardu. Tai mums labai svarbu.
– Kokia yra jūsų kaip Gruzijos prezidento politinė strategija?
– Svarbiausias vidaus ir užsienio politikos klausimas yra okupacija. Mūsų šalį okupavo karine prasme stiprus kaimynas, šiuo metu besielgiantis agresyviai. Rusijos Federacija agresyvią politiką pademonstravo ne tik Gruzijos, bet ir daugelio kitų šalių atžvilgiu, pirmiausia Ukrainoje ir Moldovoje.
Okupacija neįvyko 2008 metais – ji įvyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tai, kas vyko, dabar vadiname „hibridiniu karu“. Taip turėjome sumokėti už savo laisvę ir nepriklausomybę. Rusai mąstė, kad vykdydami okupaciją jie sustabdys Gruzijos vystymąsi. Okupacija ir Rusijos Federacijos politika sukūrė rimtas kliūtis mūsų vystymuisi. Pabėgėliais tapo 300 tūkst. žmonių, reikėjo pasirūpinti jais. Kaip kurti demokratiją ir stiprinti valstybę, nekontroliuojant teritorijos?
Tačiau turime vystyti šalį, nepriklausomai nuo okupacijos. O vystymasis reiškia tolesnę integraciją į Europą, demokratizaciją ir valstybės stiprinimą.
– Kokius matote Gruzijos ir Rusijos santykius ateityje?
– Tikime, kad ateis metas, kai galėsime kurti santykius, kurie atitiktų Rusijos ir Gruzijos žmonių interesus. Šiuo metu tai neįmanoma. Rusijos politika nesusijusi su Rusijos žmonių Samaroje, Maskvoje ar Peterburge interesais – ji paremta politine retorika, propaganda.
Kai tik ši akimirka ateis, taps akivaizdu, kad Gruzijos, Ukrainos regionų okupacija, problemos su Moldova yra išsprendžiamos, nes jų sprendimas atneš geresnę perspektyvą Rusijai ir jos žmonėms. Tuomet galėsime susėsti prie stalo ir planuoti geresnę ateitį gruzinams, moldavams, ukrainiečiams ir rusams. Deja, šiuo metu girdime retoriką apie NATO grėsmę, ES grėsmę, nepriklausomos Gruzijos grėsmę.
– Noriu paklausti apie Gruzijos ir ES bevizį režimą. Kas pasikeitė? Ar daug žmonių išvyko, ar emigracija yra Gruzijos problema?
– Bevizis režimas sustiprino mūsų ryšius su Europa. Bendradarbiaujame su Europa per vadinamąjį Bolonijos procesą švietimo srityje, turime asociacijos susitarimą, laisvą prekybą. Šias galimybes sustiprino bevizis režimas. Dabar verslininkai gali gali keliauti ir planuoti savo verslą, studentai ir dėstytojai tapo mobilesni. Sustiprėjo kultūrinis bendradarbiavimas, turizmas. Beviziu režimu pasinaudojo apie 160 tūkst. žmonių. Europa dabar mūsų didžiausia prekybos partnerė ir tai tik stiprės.
Nemanau, kad būtų problemų dėl emigracijos. Gruzija patyrė labai didelę emigraciją iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo – į kitas šalis išvyko apie milijonas žmonių. Patyrėme Rusijos blokadą, Gruzija patyrė didžiulių sunkumų. Tuometinių skaičių negalima lyginti su tuo, kas vyksta dabar. Gruzija yra turtingesnė, gruzinai gali vykti į Europą, plėtoti santykius.
– Ar Rusija stiprina rusifikaciją Abchazijoje ir Pietų Osetijoje?
– Abiejuose okupuotose regionuose gyvenančių žmonių teisės nėra apsaugotos. Bet kurios etninės grupės – nekalbu vien apie abchazus ar osetinus – ateitis okupuotose teritorijose yra neaiški, kol Gruzija nesugrąžins kontrolės. Jų ateitis, susijusi su identitetu, vieningoje Gruzijoje bus daug geriau apsaugota nei kokiose nors sąjungose su Rusijos Federacija. Okupuotose teritorijose gyvenančiųjų švietimas, gimtoji kalba labai ribojama, neveikia žmogaus teisių stebėjimo institucijos, tarptautinės institucijos, todėl nėra saugomos nei individualios, nei kolektyvinės teisės.
– Kokios reformos dabar svarbiausios Gruzijoje?
– Dabar vyksta Vyriausybės reforma, mažinamas ministerijų skaičius, aš šią iniciatyvą sveikinu.
Konstitucinę reformą vertinu kritiškai. Aš vetavau naują Konstituciją, bet parlamentas vis tiek ją priėmė. Taip pat nelabai sėkminga saugumo tarybos reforma. Taigi yra ir pozityvių, ir abejotinų klausimų.
– Norėčiau paklausti apie jūsų pirmtaką. Kai kurie Lietuvos politikai siūlo suteikti Lietuvos pilietybę Michailui Saakašviliui. Kokia jūsų nuomonė apie jį?
– Buvusius prezidentus geriausia vertinti istorikams. Manau, kad M. Saakašvilis turėjo ir pakilimų, ir nuopolių. Kalbant apie pilietybę – kritikavau, kai jis atsisakė Gruzijos pilietybės dėl Ukrainos pilietybės. Jei dukart buvai šalies prezidentu, nesvarbu, kokia tavo politika kitoje šalyje, turėtum gerbti pilietybę ir ją išsaugoti. Neketinu detaliai vertinti M. Saakašvilio, jis turi ir rėmėjų, ir griežtų kritikų.
– Gruzijos valdžia nori, kad jų šalis Lietuvoje būtų vadinama ne Gruzija, bet Sakartvelo. Kodėl?
– Kaip sena valstybė, turime daugybę vardų – armėniškai Vratsan, Grucistan kitomis rytų kalbomis, esame vadinami Georgija, Gruzija, patys vadiname Sakartvelo.
Šalies vardas apibrėžia, per kurią šalį siejame vieni su kitais. Gruzijos vardo naudojimas apibrėžia, kad santykiai eina per Rusijos kryptį. Manau, kad pavadinimo pakeitimas į europietišką Georgiją ar gruzinišką Sakartvelo geriau apibūdintų mūsų santykius, nes mes bendraujame vieni su kitais tiesiogiai, o ne per Rusijos vektorių.
– Paskutiniu metu daug kalbama apie okupuotas Ukrainos teritorijas ir krizę Ukrainoje, bet Gruzijos okupacija nesulaukia tiek dėmesio. Ką apie tai manote?
– Manau, tai buvo didžiulė klaida, kuri paskatino Rusijos agresyvumą. Kaip minėjau, okupacija prasidėjo anksčiau nei 2008 metais, tuomet nebuvo kalbama nei apie NATO, nei apie ES darbotvarkę. Jei mūsų partneriai būtų tam skyrę reikiamą dėmesį, jei pasaulis būtų tinkamai reagavęs, regionas ir visas pasaulis dabar būtų saugesnis.
Gruzijos klausimo įtraukimas į santykius su Rusija stiprina ne tik Gruzijos, bet viso regiono saugumą. Jei dešimtajame dešimtmetyje ir 2008 metais būtume privertę Rusiją sumokėti už karinių pajėgų įvedimą į taikią kaimyninę šalį ir mūsų šalies dalies okupaciją, Ukrainos krizę būtų buvę lengviau prognozuoti ir užkirsti jai kelią. Rusija išmoko pamokas, kaip veikti greitai ir geriau organizuotai.
Su rusais turime būti labai atviri. Rusai apie savo užsienio politiką kalba atvirai, jie deklaruoja privilegijuotų interesų sferų doktriną, atvirai kalba apie Rusijos Federacijos teisę daryti įtaką savo kaimynams. Visos šalys, gerbiančios tarptautinę teisę, turi atvirai į tai atsakyti.
2020 metais Rusija baigia savo kariuomenės modernizaciją. Ar išaugus Rusijos Federacijos kariniams pajėgumams ir toliau tęsime miglotą dialogą?
– Kaip Gruzija gali pagerinti santykius su abchazais?
– Labai geras klausimas, jis yra mūsų užsienio ir vidaus politikos darbotvarkėje.
Kaip minėjau, Rusijos atžvilgiu laikomės strateginės kantrybės politikos – sudėtingu laikotarpiu norime išvengti aukų, nepasiduoti provokacijoms ir užkirsti kelią bet kokioms komplikacijoms.
Norime užtikrinti savo šalies vystymąsi, nepaisant to, kad dalis šalies yra okupuota. Labai svarbu šiuo metu stiprinti nuo karo nukentėjusią visuomenę. Su gyventojais okupuotose teritorijose stengiamės dalytis privalumais, kuriuos turi Gruzijos piliečiai – sveikatos apsaugos projektais, galimybėmis verslui Europoje, galimybėmis laisvai keliauti. Stengiamės būti kiek įmanoma atviri. O Rusija kuria kliūtis žmonių ryšiams, pažeisdama Jungtinių Tautų, ESBO, Helsinkio akto principus. Ties okupacine Abchazijos riba anksčiau buvo šeši perėjimo punktai, dabar beliko vienas. Ties Osetijos okupacine riba įrengtos tvoros su viela. Jie grobia žmones iš okupuotų regionų. Taigi Rusijos Federacija bando kliudyti žmogiškiesiems ryšiams ir susitaikymo dvasiai.