Po trijų rimtų bylų nagrinėjimų XX a. devintajame dešimtmetyje (visus tris kartus jis buvo išteisintas) jam davė pravardę Tefloninis Donas. Tokia pavardė buvo sugalvota dėl J. J. Gotti gebėjimo išvengti kalėjimo, t. y. prie jo „nelipdavo“ jokie kaltinimai. Garsusis nusikaltėlis buvo išteisintas daug kartų, kol galiausiai vis dėlto atsidūrė už grotų, rašoma thelistlove.com.
J. J. Gotti buvo penktas vaikas 13 vaikų šeimoje, jo tėvai imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas iš Italijos. Būsimasis mafijos bosas gimė Pietų Bronkse 1940 m. spalio 27 d. Jo tėvas buvo padienis darbininkas. Remiantis americanmafiahistory.com, „J. J. Gotti pyko ant tėvo, kad šis nesugebėjo išlaikyti šeimos“. Ko gero, nuo gimimo supęs skurdas jį užgrūdino.
J. J. Gotti aktyviai dalyvavo Niujorko mafijos veikloje nuo 12-os metų amžiaus. Savo nusikaltėjo karjerą jis pradėjo nuo berniuko pasiuntinuko pareigų slaptame klube, kuris priklausė Gambino šeimos kapitonui Carmine’ui Fatico. Būdamas vos 14-os metų amžiaus, J. J. Gotti pamėgino iš statybų aikštelės pavogti betono maišyklę, tačiau jo planas neišdegė ir nuvirtusi maišyklė sutraiškė jam kojų pirštus. Po šio incidento J. J. Gotti pradėjo šlubuoti (vėliau ši negalia tapo jo skiriamuoju ženklu).
Būsimasis nusikaltėlis metė mokyklą sulaukęs 16-os metų amžiaus ir subūrė savo gaują Kvinse, kuri vadinosi „Fulton-Rockaway Boys“. Joje buvo ir Angelo Ruggiero, kuris vėliau tapo Gambino mafijos šeimos nariu. Federalinis tyrimų biuras (FTB) apkaltino J. J. Gotti ir A. Ruggiero trimis krovinių vagystėmis ir sunkvežimio užgrobimu netoli Johno F. Kennedy tarptautinio oro uosto. Jaunuoliai pripažino kaltę, ir J. J. Gotti bausmė buvo sumažinta iki trejų metų. Kai jis išėjo į laisvę, C. Fatico oficialiai patikėjo jam vadovauti savo komandai.
Prieš sulaukdamas 21-erių, J. J. Gotti buvo suimtas penkis kartus, tačiau kalėjime praleido labai nedaug laiko. „Fulton-Rockaway Boys“ vadeivos nusikaltimai buvo įvairūs: automobilio vagystė, muštynės gatvėje ir pasirodymas neblaiviam viešoje vietoje.
Ištirpino rūgštyje
1962 m. kovo 6 d. J. J. Gotti vedė 17-os metų amžiaus Victoria DiGorgio. Bendro gyvenimo pradžioje pora dažnai vaidijosi dėl J. J. Gotti „karjeros“. Santuokos ir vaikų vardan jis išbandė legalius darbus, pavyzdžiui, dirbo presuotoju kailių fabrike ir sunkvežimio vairuotojo padėjėju. Deja, jo doro gyvenimo laikotarpis truko neilgai, ir iki 1966 m. jis du kartus buvo atsidūręs už grotų.
Jauniausią J. J. Gotti sūnų Franką mirtinai pertrenkė automobilis, kai jis važinėjo motorizuotu minimotociklu. Automobilį vairavo Johnas Favara. Nors berniuko žūtis buvo laikoma nelaimingu atsitikimu, „The Telegraph“ pranešė, kad J. Favara sulaukė grasinimų mirtimi ir užpuldinėjimų, nes neva buvo „žudikas“.
J. Favara važiavo namo į Niujorko Kvinso rajone esančią Howard Beach dalį, kai 12-os metų amžiaus F. Gotti išniro priešas automobilį ant savo minimotociklo. Vairuotojas pasakojo policijos pareigūnams, kad kaip tik tą akimirką jį apakino saulės spinduliai ir jis nepamatė berniuko.
Kaip rašoma teismo dokumentuose, J. Favara buvo nušautas, o jo kūnas – ištirpdytas statinėje su rūgštimi.
Remiantis 44 lapų apimties įrodymų dokumentu, C. Fatico nušovė J. Favarą ir papasakojo informatoriui, kad rūgštis yra „geriausia priemonė atsikratyti lavono“.
J. Favara, 51-erių metų amžiaus baldų sandėlio darbuotojo, pradingusio be žinios praėjus penkiems mėnesiams nuo J. J. Gotti sūnaus žūties, likimas yra viena didžiausių iki šiol neišnarpliotų kruvinosios Tefloninio Dono karjeros paslapčių. Nusikaltėlis mirė kalėjime 2002 m.
J. J. Gotti prieš Paulą Castellano
1976 m. mirė Gambino šeimos galva Carlo Gambino. Mafijos šeimai ėmė vadovauti jo svainis Paulas Castellano. Deja, bet J. J. Gotti nemėgo naujojo boso. Akivaizdu, kad ir P. Castellano nemėgo Tefloninio Dono. Tačiau J. J. Gotti turėjo tai, ko trūko P. Castellano – gatvėse užsitarnautą vardą, todėl manė, jog svainis nevertas šių pareigų.
Jis nuolat nesilaikė P. Castellano nurodymų ir išplėtė Gambino šeimos veiklą pradėjęs prekiauti narkotikais. P. Castellano pagrasino jį pažeminti pareigose. Kai P. Castellano buvo suimtas ir įkalintas, jis buvo priverstas paaukštinti J. J. Gotti iki laikinojo boso. Šiomis pareigomis jis dalijosi kartu su P. Castellano mėgstamu vadeiva Thomasu Bilotti.
Kol P. Castellano sėdėjo kalėjime, J. J. Gotti susitarė su kitais nepatenkintais vadeivomis, pavyzdžiui, Josephu Armone, pravarde Joe Piney, ir Franku DeCicco, nuversti pagrindinį bosą. Manoma, kad J. Armone padarė didelę įtaką kurstydamas sąmokslą, nes daugiau kaip pusė amžiaus buvo gerbiamas Gambino šeimos narys.
Įtampa tarp vadeivos ir boso ėmė augti, kai P. Castellano neatvyko į Aniello Dellecroce’s, ilgalaikio J. J. Gotti mentoriaus, laidotuves. J. J. Gotti tai palaikė nepagarbos demonstravimu ir nusprendė nužudyti bosą. Po dviejų savaičių, 1985 m. gruodžio 16 d., P. Castellano ir kiti mafijos šeimos nariai buvo nušauti restorane „Sparks Steak House“. J. J. Gotti stebėjo žmogžudystes sėdėdamas savo automobilyje.
Galingiausia mafijos šeima
Po nužudymo, kol įvyks boso rinkimai, J. J. Gotti buvo paskirtas laikinuoju bosu. 1986 m. sausio 15 d. įvykusio 20 vadeivų susirinkimo metu jis buvo oficialiai paskelbtas naujuoju Gambino šeimos bosu. Nieko nelaukęs J. J. Gotti paskyrė F. DeCicco žemesniuoju bosu, o Josephą N. Gallo – savo patarėju.
1986 m. Gambino šeima tapo galingiausia mafijos šeima Amerikoje. Jos metinė apyvarta, teigiama, siekė 500 mln. JAV dolerių. Salvatore Gravano, pravarde Bulius Sammy, savo knygoje „Underboss“ apytikriai paskaičiavo, kad vien pirmaisiais vadovavimo šeimai metais J. J. Gotti turėjo uždirbti 10–12 mln. JAV dolerių.
J. J. Gotti suprato, kaip svarbu apsaugoti save teisiškai, todėl uždraudė visiems Gambino šeimos nariams pripažinti kaltę norint išvengti didesnės bausmės, jei tokiu atveju jie turėtų atskleisti informacijos apie organizaciją.
Ronaldas Goldstockas, Niujorko kovos su organizuotu nusikalstamumu darbo grupės vadovas, kuris metų metus slapta klausėsi J. J. Gotti ir jo pakalikų pokalbių, sakė: „Įsivaizduokite, kad daugeliui žmonių J. J. Gotti yra didvyris. Visi kiti bosai buvo įkalinti po vadinamosios picerijų bylos ir Komisijos bylos nagrinėjimų (federaliniai prokurorai siekė suparalyžiuoti nusikaltėlių pasaulio vadovybę). Organizacijoje viešpatavo chaosas. Valstybė laimi. Bent jau susidaro toks įspūdis. Tačiau tik J. J. Gotti atrodė kaip nugalėtojas. Visi silpnesni mafijozai laikėsi įsikabinę į jį, kad tik neprapultų, rašoma people.com.
Jei jis iš tiesų laikė mafiją ant savo pečių, J. J. Gotti neatrodo pavargęs nuo naštos. Jis buvo paskutinis iš seno kirpimo nusikaltėlių – išdidus mafijos bosas, valdantis daugiamilijoninį pelną per metus duodančią nelegalią imperiją, paremtą prostitucija, turto prievartavimu, lošimais, vagystėmis ir narkotikais. J. J. Gotti asmeninis gyvenimas yra spalvingas kaip Al Capone’ės. Be to, kaip ir Al Capone, jį gaubė romantiškumo ir nepažeidžiamumo aureolė, savotiškas imunitetas paprastus mirtinguosius kontroliuojantiems įstatymams.
Tačiau jis nebuvo nepažeidžiamas. Sausio mėnesį išėjęs iš „Ravenite Social Club“ italų kvartale, J. J. Gotti pateko į pasalą. Dešimtys detektyvų ir specialiųjų agentų laukė mafijozo tarpduriuose ir parduotuvėse Žemutinio Manhatano rajone, vadinamame So Ho. Teisėsaugos pareigūnai apsimetė gatvės narkotikų prekeiviais ir dešrainių pardavėjais, tačiau po maskuojančiais rūbais vilkėjo neperšaunamas liemenes. Kažkas į raciją sušnibždėjo „Dabar!“, ir FTB agentai bei kovos su nusikalstamumu būrio pareigūnai išsitraukė ginklus, prirėmė J. J. Gotti prie sienos ir priminė jam jo teises. „Kas nutiko, vyručiai?“ – nustebo Tefloninis Donas, kai įstatymų vykdytojai uždarė gatvę. Pareigūnai nieko neatsakė, tik apieškojo jo brangų rudą dvieilį kostiumą ir geltonos spalvos apykaklę.
Tokio dramatiško policijos jėgos demonstravimo J. J. Gotti susilaukė dėl neva 1986 m. duoto įsakymo nušauti profesinės sąjungos vadovą, pareikalavusį dėkingumo mokesčio iš rangovų, dirbančių mafijai priklausančiame restorane. „Įdėkite raketą į jo kišenę“ – tokius nurodymus, anot federalinių šaltinių, pavaldiniams davė bosas. Praleidęs naktį Rikerio salos kalėjime („Kaip paprastas nusikaltėlis“, – skundėsi jo advokatas Bruce’as Cutleris), J. J. Gotti neprisipažino kaltu ir buvo paleistas į laisvę už 100 000 JAV dolerių užstatą. Išėjęs iš teismo rūmų, mafijos bosas išdidžiai pareiškė: „Laimėsiu šią bylą. Lažinuosi santykiu 3 :1, kad laimėsiu.“
„Žiūrėkit, tai vaikščiojantis lavonas“
Garsusis nusikaltėlis visą gyvenimą stengdavosi išsisukti iš jam akivaizdžiai nepalankių situacijų ir, regis, mėgavosi iššūkiu. Atsidūrus mafijos hierarchijos viršūnėje, pavojai buvo rimtesni nei kada nors anksčiau. Vos paleistas į laisvę išgyveno pasikėsinimą nužudyti. Užminuotas automobilis sprogo, tačiau J. J. Gotti jame nebuvo – šis atšaukė susitikimą ir taip išvengė bombos.
Suimtas sausio mėnesį dėl profesinės sąjungos vadovo nužudymo, J. J. Gotti buvo paleistas į laisvę mažiau nei po 14 val. Jam grėsė 25-erių metų laisvės atėmimo bausmė. Akivaizdu, kad teismo salėje jis vėl pademonstravo jam būdingą dramatišką elgesį, kuris apžavėjo visuomenę reketavimo bylos nagrinėjimo metu prieš dvejus metus.
Tiesa, tai nebuvo neapgalvota avantiūra. J. J. Gotti žinojo, jog kaltintojams reikės liudininko, viešai patvirtinsiančio įrašų teisingumą. Taip pat jis geriau nei kas kitas žinojo, kad praktiškai neįmanoma rasti žmonių, sutinkančių liudyti prieš mafijos bosą.
Nusikaltėlių pasaulyje, kur vyrai vienas kitam patiki informaciją apie juodžiausius darbelius, už kuriuos ilgam tektų atsidurti už grotų, policijos informatoriams taikomos griežtos taisyklės – negali būti nė kalbos apie pasigailėjimą. Taigi, kai prokurorė Diane Giacalone teisme atskleidė, kad Wilfredas Johnsonas, pravarde Berniukas Willie’is, beveik 20 metų buvo policijos informatoriumi, žinomu slapyvardžiu Wahoo, kilo neapykantos banga. Willie’is buvo Gambino šeimos kareivis. Pasirodo, policijos pareigūnams jis įdavė nemažai žemesnio rango nusikaltėlių, tačiau nė karto neįskundė rimtesnių mafijozų. Tačiau šis faktas turėjo mažai reikšmės. Kaip ir jo atsisakymas liudyti prieš J. J. Gotti. Kažkas į jį parodė pirštu po teismo (J. J. Gotti ir šeši jo bendražygiai buvo išteisinti) ir pasakė: „Žiūrėkit, tai vaikščiojantis lavonas.“
Rugpjūčio 29 d., 6.20 val., informatorius Berniukas Willie’is Johnsonas išėjo iš savo namų Bruklino rajono dalyje, vadinamoje Flatlands. Tą akimirką iš vogto automobilio išlipo trys vyrai, išsitraukė savo automatinius ginklus ir ėmė šaudyti. Informatoriaus kūne policija aptiko 14 šautinių žaizdų.
Buvęs žemesnysis bosas Salvatore Gravano, pravarde Bulius Sammy, dažnai įvardijamas kaip asmuo, padėjęs FTB sėkmingai nuteisti J. J. Gotti. Nusivylęs mafija ir suvokdamas, kad šios bylos gali ir nelaimėti (jis, J. J. Gotti ir Frankas Locascio buvo suimti 1990 m. gruodžio 11 d.), 1991 m. lapkričio 13 d. S. Gravano sutiko duoti oficialius parodymus.
S. Gravano sprendimas nulėmė J. J. Gotti likimą. Teisme jis patvirtino, kad J. J. Gotti yra Gambino šeimos galva, ir smulkiai papasakojo Tefloninio Dono sąmokslą nuversti ir nužudyti P. Castellano.
Supykęs J. J. Gotti pavadino S. Gravano narkomanu. Jungtinių Amerikos Valstijų apygardos teisėjas I. Leo Glasseris pagrasino išvesdinti mafijos bosą iš teismo salės.
Po 14 valandų trukusių svarstymų prisiekusieji pripažino J. J. Gotti kaltu pagal visus kaltinimus, oficialiai pateiktus 1992 m. balandžio 2 d. F. Locascio buvo pripažintas kaltu pagal visus, išskyrus vieną, kaltinimus. Abu vyrai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos be teisės anksčiau išeiti į laisvę bei 250 000 JAV dolerių bauda.