Kaip rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė EUobserver, renginys bus minimalistinis: rankos paspaudimas, keli žodžiai ir šlakelis alkoholio su Europos Vadovų Tarybos darbuotojais.
Jis labai skirsis nuo Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso atsisveikinimo: pastarasis paskutiniosiomis darbo savaitėmis sakė daug kalbų, davė interviu ir dalyvavo įvairiuose savireklamos renginiuose.
Belgijos politikas H.Van Rompuy, mažai težinomas už savo šalies ribų ir neturintis pasaulinių ambicijų, kartą pareiškęs, kad yra „pilkas peliukas“, lieka ištikimas savo įvaizdžiui: jokio tviskesio, jokios pompastikos arba iškilmingų atsisveikinimų.
67 metų lyderis, garsėjęs tuo, kad rašo japoniškus haiku, visiškai palieka politiką ir sieks daugiau laiko praleisti su savo anūkais. Jis taip pat dėstys kelis kursus Belgijos universitetuose, įskaitant Europos koledžą.
Tačiau jo palikimas nebus nereikšmingas. H.Van Rompuy kadencija apėmė euro zonos krizę, per kurią buvęs Belgijos premjeras pirmininkavo nesuskaičiuojamai daugybei susitikimų - jų metu ES lyderiai ginčijosi dėl finansinio gelbėjimo paketų, ar palikti Graikiją euro zonoje, ar pinigų spausdinimas gali tapti išeitimi, kai griežto taupymo našta tampa pernelyg sunki.
Tolesni įvykiai galbūt nebuvo aiški sėkmė: Graikijoje ir Ispanijoje nedarbas išlieka labai didelis, ekonomika vangi, o keliose Bendrijos šalyse laimi euroskepticizmas bei gąsdinimas nacionalistiniais baubais.
Vis dėlto euro zona išliko nesubyrėjusi, nors ir patyrė keletą žūtbūtinių momentų. Nuolatinis pagalbos fondas, kuris Vokietijai iš pradžių atrodė „nediskutuotina“ idėja, dabar jau egzistuoja. Buvo sukurta griežtesnė nacionalinių biudžetų priežiūros sistema, bet, kaip rodo naujausi pavyzdžiai Prancūzijoje ir Italijoje, taisyklės tebėra gana „lanksčios“, o dabar pagrindinis dėmesys krypsta į investicijas – nebe į taupymą.
Mažiau tuščių kalbų, daugiau įtakos
Kitaip negu J.M.Barroso, kuris buvo perrinktas vadovauti ES aukščiausiajai vykdomosios valdžios institucijai, H.Van Rompuy turėjo pradėtis darbą naujai įkurtose pareigose pagal Lisabonos sutartį, kuri įsigaliojo 2009 metų gruodžio 1-ąją.
Jis tik metus dirbo Belgijos premjeru, bet buvo laikomas gabiu derybininku, sugebėjusiu peržengti nesutarimus tarp flamandų ir valonų partijų. Duodamas interviu vienam Belgijos laikraščiui, H.Van Rompuy prisiminė, jog tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy įtikino jį imtis to darbo.
Praėjus trims mėnesiams, H.Van Rompuy jau pirmininkavo pirmajam viršūnių susitikimui – neformaliam posėdžiui vienoje Briuselio bibliotekoje, kurioje ES lyderiai pirmąkart tarėsi dėl idėjos suteikti finansinę pagalbą Graikijai.
„Jis buvo nepretenzingas – suinteresuotas, kad darbas būtų atliktas. Van Rompuy nesuko galvos dėl protokolo detalių: pavyzdžiui, kas turi pasisakyti pirmiau – jis ar Barroso“, – prisiminė vienas ES pareigūnas.
Vis dėlto būtent H.Van Rompuy, o ne J.M.Barroso labiau lėmė ES programą, užtikrindamas susitarimą dėl Bendrijos biudžeto po mėnesius trukusių ginčų tarp lyderių. Be to, jam buvo kelis kartus buvo pavesta parengti planus, kaip turėtų atrodyti euro zonos architektūra, kad vieningosios valiutos blokas išvengtų krizių ateityje.
Daugelis susitarimų, kuriems tarpininkavo H.Van Rompuy, pakrypo daugiau arba mažiau Vokietijos pageidaujama kryptimi, todėl H.Van Rompuy, mokantis vokiečių kalbą ir žinomas kaip uolus krikščionis, buvo kritikuojamas esantis pėstininkas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, vadovaujančios Krikščionių demokratų sąjungai, rankose.
„Jis dažnai buvo kaltinamas, kad bičiuliaujasi su Merkel ir besąlygiškai pritariantis viskam, kas sklinda iš Berlyno. Tai netiesa – buvo daug įtemptų momentų“, – vienas iš jo artimiausių padėjėjų sakė „EUobserver“.
Daugiausiai nesutarimų kurstė ekonomika, nors vokiečiai tai „visiškai neigia“, pridūrė šaltinis.
Vertinant bendrai, lyderiai gerbė H.Van Rompuy už jo diskretišką diplomatiją už uždarų durų.
Galbūt išskyrus naująjį Italijos premjerą Matteo Renzi, atėjusį į valdžią šiais metais ir viešai kaltinusį H.Van Rompuy, kad Europos Vadovų Tarybos pirmininkas „gaišino“ jo laiką ir „nepakankamai pasiruošė“ liepą vykusiam viršūnių susitikimui, kuriame lyderiai nepritarė jo pasiūlymui skirti naująja Bendrijos išorės politikos vadove Federicą Mogherini.
F.Mogherini tą darbą gavo dviem mėnesiais vėliau, bet priešiškumas tarp H.Van Rompuy ir M.Renzi išliko – taip pat dėl to, jog ES „prezidentas“ siekė užtikrinti konsensusą, kad jo įpėdiniu taptų Enrico Letta. M.Renzi tas pastangas laikė asmeniniu dūriu, nes jis tik keliais mėnesiais anksčiau buvo išvertęs E.Lettą iš vyriausybės vadovo posto.