Viešai demonstruojamas gedulas susipina su nerimu dėl galimos kovos dėl valdžios – visiškai valdžią uzurpavęs Islamas Karimovas nepaliko aiškaus įpėdinio. Jei kovos Uzbekistano valdžios koridoriuose užsitęs, tokiu nestabilumu gali pasinaudoti islamistai iš kaimyninio Afganistano.
Kontrolė – saugumo rankose
„Svarbiausias darbas, kurį padarė I.Karimovas, buvo taikos išsaugojimas“, – BBC sakė vienas prisistatyti nenorėjęs uzbekas.
I. Karimovas iš tiesų aktyviai kovojo su bet kokias bandymais islamizuoti Uzbekistano gyvenimą ir politiką.
1999 m. islamistams Taškente susprogdinus šešis automobilius – pasikėsinus į prezidento gyvybę, jis sakė: „Aš esu pasiruošęs nuplėšti galvas dviem šimtams žmonių, paaukoti jų gyvybes dėl taikos ir ramybės šalyje. Jei mano vaikas pasirinks tokį kelią, aš pats nusuksiu jam sprandą.“
Tačiau greta šios kovos per daugelį metų valdžioje jis pažabojo bet kokią opoziciją ir lengva ranka įkalindavo arba nužudydavo visus, kurie suabejodavo jo autoritetu. I. Karimovas užgniaužė ir bet kokį laisvą žiniasklaidos žodį. Būtent dėl to žinios apie prezidento mirtį ilgą laiką buvo prieštaringos ir oficialiai nepatvirtintos. Tik užuojautą dėl lyderio mirties pareiškus keliems užsienio valstybių vadovams pagaliau buvo pripažinta, kad I. Karimovas mirė.
Per prezidento laidotuves labiausiai matomas buvo ministras pirmininkas Šavkatas Mirzijajevas, kuris įvardijamas kaip vienas pagrindinių kandidatų pakeisti I. Karimovą. Laidotuvėse dalyvavo juodai apsirengusios prezidento našlė Tatjana Karimova ir jaunesnioji duktė Lola Karimova-Tiljajeva. Į jas taip pat atvyko Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, Tadžikistano ir Turkmėnistano prezidentai. Tačiau jose nebuvo vyresniosios I. Karimovo dukters Gulnaros, kurį ilgą laiką laikyta realiausia kandidate tapti diktatoriaus įpėdine. Šiuo metu, kaip manoma, ji gyvena namų arešto sąlygomis.
Verslininkė, dizainerė ir dainininkė G. Karimova ne vienus metus mėgavosi spalvingu viešu gyvenimu, pramogavo su pasaulinėmis roko žvaigždėmis, tačiau vėliau buvo apkaltina kyšininkavimu, pinigų plovimu, fiziniu smurtu ir netgi raganavimu. Verslai buvo konfiskuoti, o jos veiklą tyrė Šveicarijos, Švedijos ir JAV teisėsauga. Vis dėlto turbūt didžiausia G. Karimovos klaida buvo viešai išsakytas tėvo palyginimas su Josifu Stalinu.
Pagrindinė galia Uzbekistane sutelkta KGB modeliu veikiančioje saugumo tarnyboje, o ilgametis jos vadovas Rustamas Inojatovas bus viena įtakingiausių figūrų, nulemsiančių būsimą valstybės vadovą. Būtent todėl tikimasi, kad valdžios perėmimas Uzbekistane nebus ilgas ir sudėtingas.
Tarp kitų įtakingųjų valstybėje įvardijama ir prezidento našlė Tatjana.
Nuo vaikų namų iki aukščiausios valdžios
I. Karimovas gimė 1938 m. sausio 30 d. Samarkande. Oficialioje biografijoje teigiama, kad jo tėvas buvo biuro darbuotojas. Kiti šaltiniai sako, kad jo tėvai, pavargę nuo gausios šeimos, iš pradžių laikinai, o vėliau visam laikui atidavė jį į vaikų namus. Būsimas prezidentas studijavo inžinerinę mechaniką ir ekonomiką, tapo inžinieriumi ir dirbo lėktuvų gamykloje. Šeštajame dešimtmetyje jis įstojo į Komunistų partiją.
1966-aisiais I. Karimovas pradėjo dirbti „Gosplane“ – Valstybiniame sovietinės ekonomikos planavimo komitete. Su žmonos šeimos ryšių pagalba jam sekėsi kilti karjeros laiptais ir 1983 m. jis tapo sovietinio Uzbekistano finansų ministru. Šį postą jis užėmė iki 1989-ųjų, kai Michailas Gorbačiovas paskyrė jį Uzbekistano komunistų vadovu. Po nesėkmingo Maskvos pučo Uzbekistanui tapus nepriklausomam, I. Karimovas netrukus lengvai susidorojo su visais politiniais oponentais ir įtvirtino savo valdžią.
Uzbekistano vadovas daug kartų buvo kritikuojamas dėl nuolatinių didelių žmogaus teisių pažeidimų. Kruviniausias režimo nusikaltimas – 2005-aisias Andižano mieste įvykusios demonstrantų žudynės. Tąkart 23 verslininkai buvo sulaikyti dėl tariamo islamizmo. Jų palaikyti susirinko gausi minia žmonių, tarp jų ir moterys su vaikais. Po kurio laiko minia buvo išvaikyta automatų šūviais. Oficialusis Taškentas teigia, kad tąkart žuvo 187 žmonės, tačiau manoma, kad tikrasis skaičius kelis kartus didesnis.
Buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Uzbekistane Craigas Murray kaltino I. Karimovo saugumo tarnybas nužudžius du disidentus itin žiauriu būdu – išverdant juos gyvus. Kai kurie analitikai žiaurius I.Karimovo veiklos metodus sieja su jo vaikystės išgyvenimais sovietiniuose vaikų namuose.
Nepaisant to, I. Karimovas išlaikė gerus santykius su svarbiausiomis didžiosiomis jėgomis šiame regione – Rusija, JAV ir Kinija. Uzbekistane gyvena maždaug vienas milijonas rusų. Po Rugsėjo 11-osios įvykių Uzbekistanas dėl savo strateginės padėties tapo itin svarbus JAV.
Tiesa, po 2005-ųjų įvykių santykiai su Vakarais pašlijo. Atsakydamas į tai, I.Karimovas išvarė amerikiečius iš Karši Chanabado karinės bazės, naudotos kovoje su talibais Afganistane. Tačiau jau 2008 m. bendradarbiavimas vėl buvo atnaujintas, JAV netgi atidavė kai kurią Afganistane naudotą savo ginkluotę.
Pigios darbo jėgos eksportuotojas
Uzbekistanas kartu su kaimyniniu Tadžikistanu yra pagrindiniai pigios darbo jėgos eksportuotojai į buvusią Sovietų Sąjungą. Nors uzbekai tradiciškai vertinami kaip bene mažiausiai migruojantys žmonės Centrinėje Azijoje, šiandien milijonai jų dirba užsienyje dėl tėvynėje sparčiai didėjančio žmonių skaičiaus ir šlubuojančios valstybės ekonomikos. Atsargiais skaičiavimas, vienas iš devynių uzbekų dirba užsienyje.
Didžioji dalis jų vyksta į Rusiją. 2013-aisiais vienas iš keturių migrantų Rusijoje buvo uzbekas. Rusijos federalinės migracijos tarnybos duomenimis, iš viso šalyje yra 2,3 mln. uzbekų, bet manoma, kad tikrasis jų skaičius maždaug dvigubai didesnis. Uzbekai taip pat vyksta dirbti į Kazachstaną, Turkiją, Pietų Korėją, Jungtinius Arabų Emyratus ir kitas valstybes.
Ilgą laiką oficialusis Taškentas apie šią tendenciją tylėjo, tačiau pastaraisiais metais I.Karimovas kelis kartus išreiškė pasipiktinimą dėl tokio tėvynainių elgesio, esą kodėl jie šluoja gatves Maskvoje, jei galėtų sėkmingai kurti savo gyvenimą tėvynėje.
Vis dėlto šiandien emigrantų indėlis į Uzbekistano gerovę didžiulis. 2012-aisiais uzbekai vien per Rusijos bankus pervedė 6 mlrd. JAV dolerių – tąkart tai sudarė 12 proc. valstybės bendrojo vidaus produkto. O bendra namo persiųstų ar parvežtų pinigų suma yra kur kas didesnė.
Uzbekistanas garsėja ir priverstiniais darbais nuimant medvilnės derlių – tai priverstinai daro ir gydytojai, ir mokytojai. 32 mln. gyventojų turinti valstybė yra penkta didžiausia medvilnės eksportuotoja pasaulyje, o dėl gyventojų pertekliaus šie metodai puikiai veikia – valstybei visiškai nebūtina investuoti į šio sektoriaus modernizavimą. 16 proc. valstybės gyventojų šiuo metu gyvena žemiau skurdo ribos ir tenkinasi mažiau nei 1,25 JAV dolerio pajamomis per dieną.
Ir nesvarbu, kas galios viršūnėje pakeis I.Karimovą, – tikėtis didesnių permainų didžiausioje Vidurinės Azijos valstybėje kol kas neverta.
www.veidas.lt taip pat skaitykite: