Susijaudinę Irano žiūrovai prisiminė ir daugiau istorijų apie tai, kaip Albionas mėgino klasta įveikti jų tautą! Tik kad vaizdo įrašuose užfiksuotas laivas – anaiptol ne galingasis „HMS Duncan“, iki dantų ginkluotas raketomis ir šautuvais, bet viso labo „Stena Impero“, nedidukas naftos tanklaivis su menka 23 civilių įgula – ir tarp jų netgi nė vieno, kuris turėtų britišką pasą.
Kadangi visa įgula buvo sudaryta iš Indijos, Rusijos, Filipinų ir Latvijos piliečių, IRGC neturėjo galimybės pasipuikuoti pergalinga nuotrauka: Karališkojo jūrų laivyno jūreiviai suklupę ant kelių, paklusniai sunėrę rankas už galvos. Deja, jiems nepavyko atkartoti 2016 m. amerikiečių jūreivių, atsidūrusių tokioje padėtyje, nuotraukų, kurias iraniečiai džiaugsmingai atkūrė šiemet per savo Revoliucijos dienos paradą.
Ką padarysi. IRGC neabejotinai ras išradingą būdą kitaip atšvęsti šį naują pasiekimą. Tuo tarpu generolai gali karksėti apie „Irano gynybinę ir puolamąją galią“ bei įspėti apie jos „stebinančius ir nenuspėjamus aspektus“.
Tik kad „Stena Impero“ užpuolimas ne tiek stebinantis ir nenuspėjamas, kiek juokingas. (Somalio piratai su menkais laiveliais ir mažais šautuvėliais yra užgrobę kelis kartus didesnius laivus.) Jeigu ką, iraniečiams teks susitaikyti su mintimi, kad jų jūrinis avantiūrizmas pasaulį veikiau sunervino, nei įbaugino.
Po daugybės išpuolių prieš naftos tanklaivius Omano įlankoje ir aplink ją, „Stena Impero“ užėmimas – didžiausias koziris, kurį Islamo Respublika galėjo išmesti prieš Vakarus, vengdama tiesioginės konfrontacijos su kariniu laivynu. Išmetusi kozirį IRGC lieka be nieko.
Kito civilinio laivo užgrobimas sumažintų propagandos poveikį. „HMS Duncan“ arba JAV karinio laivyno užpuolimas iššauktų kinetinį pasipriešinimą, kurio iraniečiai rūpestingai stengiasi išvengti.
Ko gero, jiems taip pat nepatiktų, jei pasaulis nuspręstų patikrinti grasinimą, esą jie gali užtverti Hormūzo sąsiaurį – pagrasinę jie tučtuojau priduria, kad „gali, bet nenori“. Uždarius vandens kelią, per kurį eina ketvirtadalis pasaulio naftos prekybos srautų, tai ne tik pakenktų pasaulio ekonomikai ir išeitų į naudą regiono konkurentams, kaip antai Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, bet ir sukeltų didelių nepatogumų Irano draugams ir simpatizuotojams, kurių ir taip liko nebedaug.
Kinija ir Indija neapsidžiaugtų, jei jų energijos poreikiai liktų nepatenkinti. Irakas ir Kataras kentėtų nuo sumažėjusio eksporto. Galiausiai sąsiaurio užblokavimas, kaip įžūlus nosies nupjovimo ir spjovimo į veidą aktas, paragintų Donaldo Trumpo administraciją sumažinti Irano naftos eksportą iki nulio.
Taigi, kas dabar laukia „Stena Impero“ operacijos didvyrių ir genialių jų generolų? Greičiausiai Persijos įlankoje padaugės Vakarų karinių laivų, kurie gins civilinę laivybą. Didžioji Britanija ragina sukurti Europos aljansą, kuris saugotų tanklaivius nuo Irano agresijos. Jis būtų atskiras nuo Amerikos aljanso, tačiau iraniečiams tai neturėtų jokio skirtumo – o dar vienas išpuolis prieš tanklaivį nuplėštų ir tą figos lapą.
Tuo tarpu praėjusią savaitę Didžiosios Britanijos valdžios institucijos konfiskavo Irano tanklaivį, bandžiusį gabenti naftą į Siriją. Teisinis ginčas dėl „Grace 1“ bus ilgas ir sunkus. Jei Irano režimui pasiseks, galbūt laivas bus paleistas laiku, kad suspėtų į kitų metų Revoliucijos dienos paradą – pademonstruoti dar vieną tuščią triumfo aktą.