Neseniai Omano įlankoje įvykęs dviejų naftos tanklaivių užpuolimas naudojant jūrines minas, dėl kurio JAV kaltę suvertė Iranui, yra savotiškas svarbus langas į Irano ir kaimyninių šalių planuojamas strategijas. Šis incidentas vertas dėmesio, nes kelių laivų puolimas minomis atrodo nesąmoningas, vertinant per tradicinių bauginamųjų veiksmų prizmę. Riboti išpuoliai paprastai yra mažai veiksmingi, siekiant priversti ryžtingą priešininką nusileisti, nationalinterest.org rašo apžvalgininkas Sidharthas Kaushalis.
Paprastai tokie veiksmai gali pasitarnauti kaip šalies ketinimo imtis kitų, rimtesnių veiksmų, pavyzdžiui, iš karto uždaryti Hormūzo sąsiaurį, demonstracija. Tačiau tokiu atveju grasinanti šalis turi būti pajėgi grasinimą įgyvendinti, o jos oponentai turi patikėti, kad šalis nebijo prisiimti su tokiais veiksmais susijusios rizikos. Deja, bet Iranas negalėtų ilgam uždaryti Hormūzo sąsiaurio net jei ir labai to norėtų. Šį faktą paminėjo ir prezidentas Donaldas Trumpas. Be to, Iranas vargu ar yra pasiruošęs prisiimti didžiulę riziką. Taigi, Irano priešininkai neturi jokios priežasties laikyti ribotų provokacijų rimtesnės grėsmės pranašu.
Ko siekia Iranas?
Jei Iranas negali uždaryti Hormūzo sąsiaurio arba įtikinti JAV ar jos regioninių sąjungininkių, pavyzdžiui, Saudo Arabijos, kad gali tai padaryti, tuomet reikia paklausti, kokia yra riboto masto bauginamųjų veiksmų nauda? Viena vertus, tokie veiksmai gali sutrikdyti naftos rinką ir pakelti juodojo aukso kainas, neatsižvelgiant į tai, ar Iranas gali, ar negali uždaryti Hormūzo sąsiaurio.
Kita vertus, neaišku, kaip tai padėtų įbauginti JAV ar Irano regioninius priešininkus. Pakėlus pasaulines naftos kainas, regiono šalims, kurios yra vienos pagrindinių naftos eksportuotojų, tikrai nebus pakenkta, o poveikis stambiai energetikos rinkos žaidėjai JAV bus, ko gero, nevienareikšmis. Jei ribotais išpuoliais Iranas nori parodyti, jog ketina visiškai uždaryti Hormūzo sąsiaurį, tokie veiksmai yra labai rizikingi, nes iki 90 proc. šio regiono šalių eksporto ir importo priklauso nuo galimybės naudotis sąsiauriu.
Kadangi Irano pajėgumai ilgai vykdyti tokią operaciją yra riboti, o Hormūzo sąsiaurio uždarymas yra neišvengiamai susijęs su nepriimtinai didele rizika. Neaišku, kodėl Teherane sprendimus priimantys asmenys tikisi, jog valdžios pareigūnai Rijade ar Vašingtone palaikys Irano grasinimus rimtais.
Net jei kitų šalių lyderiai nerimauja, kad galbūt apsiriko vertindami Teherano ketinimus, faktas, jog Iranas negali ilgam uždaryti Hormūzo sąsiaurio, niekur nedingsta. Kad šis grasinimas taptų svarus, Irano priešininkai turėtų patikėti, jog šalis rizikuotų susilaukti didelių atsakomųjų veiksmų, galbūt prarastų Islamo revoliucijos gvardijos jūrų pajėgų bazes Abu Musa ir Farsi salose ir turėtų sudaryti pokario susitarimą, kuris beveik be jokios abejonės būtų nenaudingas.
Grasindama pabloginti situaciją ir sukeldama pavojų kai kurių didesnių kaimynių interesams, mažesnė valstybė gali užsitikrinti didesniųjų partnerių paramą ir nuolaidžiavimą. Pavyzdžiui, keletas JAV Šaltojo karo partnerių išsaugojo galimybę pradėti gaminti branduolinį ginklą, nes jų keliama grėsmė JAV branduolinių ginklų neplatinimo planui garantavo nuolatinę Amerikos paramą. Taip buvo todėl, kad Amerikos politikos formuotojai paskaičiavo, jog nuolaidžiavimas sąjungininkėms saugumo atžvilgiu neleistų joms imtis radikalesnių veiksmų siekiant užtikrinti savo saugumą, pavyzdžiui, pradėti kurti branduolinį ginklą.
Šiandien Iranas laikosi įsikandęs įdomios strategijos Europos šalių atžvilgiu. Tam tikra prasme šios šalys yra Irano partnerės, bent jau kalbant apie norą užtikrinti Bendro visapusiško veiksmų plano (BVVP) laikymąsi. Strategija vykdoma dviem frontais: tvyranti grėsmė, kad Iranas nebesilaikys BVVP taikomų apribojimų branduolinei programai, ir kampanija, skirta pabrėžti Irano gebėjimą daryti įtaką naftos kainoms. Pastaroji strategijos dalis paveiktų 28 Europos Sąjungos valstybes nares kur kas labiau, nei JAV ar Irano regioninius priešininkus. Taigi, nenuostabu, kad Irano provokacijų paūmėjimas sutapo su tebevykstančiomis derybomis su partneriais Europoje dėl JAV sankcijų apėjimo, pavyzdžiui, naudojant mokėjimo mechanizmą INSTEX, skirtą ES įmonėms atsiskaityti su Iranu kita valiuta (ne JAV doleriais).
Ribota rizika, kad Iranas ryžtūsi uždaryti sąsiaurį
Nors Irano karinis jūrų laivynas ir Islamo revoliucijos gvardijos jūrų pajėgos teoriškai gali gerokai suardyti tranzitą Hormūzo sąsiauriu, konkretaus scenarijaus analizė rodo, kad Irano galimybės yra pernelyg išpūstos. Panagrinėkime keletą faktų. Iranas turi apie 5 000 jūrinių minų. Kad uždarytų Hormūzo sąsiaurį, iraniečiai turėtų padėti mažiausiai 1 000 minų 25 km ilgio sąsiaurio atkarpoje niekam nematant. Irano karinio jūrų laivyno „Kilo“ klasės povandeniniams laivams, kurių grimzlė yra 25 metrai, sunkiai sektųsi plaukioti palyginti negiliame sąsiauryje.
Taip pat Iranas galėtų kliautis Islamo revoliucijos gvardijos jūrų pajėgų nedidelių laivų flotile arba rekvizuotais civilių laivais šiai plano daliai įvykdyti, tačiau dislokavus tiek daug laivų būtų sunku išvengti nepageidaujamo dėmesio ir tai padaryti nepastebėtiems.
Be to, atsižvelgiant į tą faktą, kad laivybai tinkamų kanalų dalis sudaro tik maždaug 20 proc. sąsiaurio pločio, viename kanale atsidurtų maždaug 200 minų. JAV ir jos partneriams užtektų atidaryti vieną ar daugiau laivybos kanalų, o ne pašalinti visas Irano minas.
Iranas galėtų mėginti sukliudyti atlikti minų naikinimo operacijas naudodamas priešlaivines raketas, tokias kaip kinų C-802, paleidžiamas nuo kranto, arba Islamo revoliucijos gvardijos jūrų pajėgų laivus su valdomųjų raketų paleidimo sistemomis.
Kita vertus, norint paleisti raketas, reikia duomenų apie taikinį iš pažeidžiamų ant kranto įrengtų radarų. Konflikto atveju radarai, ko gero, būtų apšaudyti pirmiausia. Be to, dėl Omano ir Persijos įlankų ypatumų raketų salvės nėra geras taktinis pasirinkimas. Sparnuotosios raketos, valdomos šilumos ir infraraudonųjų spindulių sistemomis, kurių veikimas paremtas objekto skleidžiamos šilumos ir aplinkos temperatūros skirtumu, būtų neveiksmingos dėl įlankų klimato sąlygų ir sunkiai pasiektų taikinius, nepasižyminčius išskirtiniu šilumos pėdsaku, pavyzdžiui, minas šalinančius laivus ar civilių laivus.
Radarais valdomos raketos taip pat prarastų veiksmingumą įvairiausių natūralių ir dirbtinių kliūčių, tokių kaip salelės ir naftos bokštai, pilnose įlankose ir sunkiau pasiektų numatytą taikinį. JAV daugiafunkcių laivų kinetinės ir ne kinetinės priešraketinės gynybos sistemos, kurias sudaro radarų trikdžių įranga, raketų klaidinimo prietaisai ir ginklai, skirti numušti raketų salves, dar labiau sumažintų sparnuotųjų raketų veiksmingumą.
Taip pat verta paminėti, kad salos, kur laikomi Islamo revoliucijos gvardijos jūrų pajėgų greitieji atakos kateriai, būtų nuolat apšaudomos iš oro ir gal net užimtos. Pavyzdžiui, operacijos „Earnest Will“ metu JAV karinis jūrų laivynas svarstė galimybę subombarduoti ir užimti Abu Musa ir Farsi salas, kad Islamo revoliucijos gvardijos jūrų pajėgos negalėtų panaudoti greitųjų atakos katerių. Taigi, potencialiai neveiksmingų sparnuotųjų raketų salvių nauda yra abejotina, o rizika – didžiulė.
Žinoma, galima ginčytis, kad Iranui nereikia visiškai sustabdyti naftos eksporto Omano ir Persijos įlankose. Juk užtektų paskandinti pakankamai laivų, kad komercinės įmonės vengtų sąsiaurio arba draudimo įmonės padidintų draudimo įmokas tiek, kad komercinėms įmonėms susidarytų nepalankios sąlygos verslui.
Tiesa, prisiminus precedentus iš istorijos, net nuolatinis komercinių įmonių alinimas gali nepadėti pasiekti tikslo. Pavyzdžiui, vadinamojo Irano ir Irako „tanklaivių karo“ metu laivyba Omano ir Persijos įlankose nebuvo visiškai nutrūkusi, nes dideles draudimo įmokas atsvėrė dėl rizikos išaugusios naftos kainos. Abi šalys galėjo ilgam gerokai padidinti viena kitos laivybos išlaidas, tačiau vargu ar taip nutiktų šiandien, jei Iranas pamėgintų uždaryti Hormūzo sąsiaurį.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, galima padaryti išvadą, kad jėgos demonstravimas sąsiauryje yra mažai naudingas Iranui, bandant pasipriešinti tiek JAV, tiek kitoms Omano ir Persijos įlankų šalims. Riboti bauginamieji veiksmai paprastai yra naudingi tik kaip signalas, įspėjantis apie rimtesnių veiksmų galimybę. Kadangi Irano padėtis yra toli gražu ne pati geriausia, kalbant apie grasinimų įgyvendinimą, neaišku, kokia yra tokių išpuolių paskirtis.
Taikinys – Europa
Pastaraisiais mėnesiais Prancūzija, Vokietija ir Italija patikino Iraną, kad jo teisėti ekonominiai interesai bus apsaugoti nuo JAV sankcijų, jei šalis laikysis BVVP. Šį procesą vainikavo Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio neseniai įvykęs vizitas į Teheraną derėtis dėl mokėjimo mechanizmo INSTEX įgyvendinimo. Esminis šios strategijos trūkumas yra tas, kad labai nedaug įmonių iškeistų prekybą su JAV į prekybą su Iranu, be to, Europos valstybių vyriausybės negali jų priversti prekiauti Irane.
Irano vadovai ir įstatymų leidėjai yra nusivylę stringančiais veiksmais šioje srityje. Ajatola Ali Khamenei net pavadino iniciatyvą „kandžiu juokeliu“. Regis, Iranas vykdė dvikryptę strategiją, skirtą paskatinti Europos Sąjungą pateikti geresnį pasiūlymą.
Straipsnyje apžvelgtas metodas tam tikra prasme yra racionaliausias mažos ir vidutinės galios kariuomenių naudojimo būdas, susidūrus su priešiškai nusiteikusia supervalstybe. Maža tikimybė ją pralenkti jėga esant tiesioginiam konfliktui (net riboto masto) reiškia, kad tiesiogiai grasinti supervalstybei dažniausiai yra bergždžias reikalas. Kita vertus, net mažos ir vidutinės galios kariuomenės gali pasitarnauti įgyvendinant politinius tikslus. Pavyzdžiui, netiesioginis spaudimas trečiosioms šalims gali padėti suvienyti politinę ir strateginę opoziciją prieš supervalstybę.
Politikos formuotojai privalo atsižvelgti į tai, kad įvykiai Hormūzo sąsiauryje atspindi platesnę problemą, t. y. politikos atskirtį tarp JAV ir jos partnerių. Tik atsižvelgiant į esminius abiejų konfliktuojančių šalių politikos skirtumus galima suvokti Irano keistosios strategijos prasmę. Irano manymas, kad gali gauti Europos paramą kovoje su JAV, atspindi abiejų šalių skirtumus.
Tiesioginis atsakas į konkrečias grėsmes, pavyzdžiui, tanklaivių užpuolimo riziką, yra būtinas, tačiau jo nepakanka. Daug svarbesnė problema – strateginė galimybė, kurią silpnesnės šalys matys tol, ko manys, kad gali priversti didžiąsias valstybes konkuruoti tarpusavyje savo naudai. Pastangos pabrėžti tokius skirtumus veikiausiai taps dažnesnės daugiapolėje eroje ir gali būti įvairių rūšių, įskaitant branduolinių ginklų gamybą ar grasinimus uždaryti tam tikras teritorijas. Tiesa, tokiais atvejais taktika neretai prasilenkia su strategija. Taigi, riboti bauginamieji išpuoliai Hormūzo sąsiauryje, greičiausiai (nors ir neakivaizdžiai) nukreipti prieš Europą, yra simptomas, ne priežastis.