M. Ahmadinejadas lydimas šalininkų atvyko į registracijos centrą Vidaus reikalų ministerijoje ir užpildė kandidatavimui reikalingus dokumentus.
Pastaraisiais metais M. Ahmadinejadas stengėsi kurti nuosaikesnio, labiau centristinių pažiūrų politiko įvaizdį, kritikuodamas vyriausybę dėl blogo valdymo.
Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei 2017 metais uždraudė Holokaustą neigiančiam M. Ahmadinejadui kandidatuoti į prezidento postą. Nors jis savo kandidatūrą užregistravo, konstituciją bei rinkimus šalyje prižiūrinti Sergėtojų taryba galiausiai jį visgi diskvalifikavo.
A. Khamenei tvirtina neprieštarausiantis jokiai kandidatūrai, tačiau rinkimų taryba visgi gali blokuoti M. Ahmadinejado kandidatūrą. Bet kokiu atveju eksprezidento populisto sugrįžimas į politinę areną gali suteikti impulsą griežtojo kurso šalininkams, reikalaujantiems laikytis griežtesnės pozicijos Vakarų, ypač Izraelio ir JAV, atžvilgiu.
Irane antradienį prasidėjo pretendentų į prezidento postą registracija, tvyrant nežiniai dėl ant plauko pakibusio branduolinio susitarimo su galingosiomis pasaulio valstybėmis ir tebesitęsiant didelei įtampai su Vakarais.
Prezidentas Hassanas Rouhani nebegali kandidatuoti dėl nustatyto kadencijų limito. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad likus vos mėnesiui iki rinkimų tarp potencialių pretendentų nėra aiškaus favorito, o visuomenė, sugniuždyta sankcijų ir koronaviruso pandemijos, nerodo didelio susidomėjimo būsimu balsavimu.
Visgi daugelis mano, kad kovą dėl valdžios laimės griežtojo kurso šalininkai, nors JAV prezidentas Joe Bidenas ieško galimybių vėl prisijungti prie branduolinio susitarimo.
Birželio 18-ąją daugiausiai balsų gavęs kandidatas prezidento poste pakeis dvi ketverių metų kadencijas dirbusį H. Rouhani – palyginti nuosaikių pažiūrų politiką, kuris valstybės vadovu tapo Iranui ir didžiosioms pasaulio valstybėms baigiant rengti branduolinį susitarimą. Jo prezidentavimui artėjant prie pabaigos, branduolinis susitarimas yra atsidūręs prie žlugimo slenksčio.
Ši svarbi sutartis pakibo ant plauko, kai 2018 metais iš jos vienašališkai pasitraukė Jungtinės Valstijos, prezidento pareigas einant Donaldui Trumpui.
Stovėdamas prie valstybės vairo M. Ahmadinejadas įstūmė savo šalį į atvirą konfrontaciją su Vakarais dėl jos branduolinės programos, o jo ginčijamas perrinkimas 2009 metų rinkimuose išprovokavo didžiausius masinius protestus nuo 1979-ųjų Islamo revoliucijos.
Vakarų akyse jis tapo šiitiškai respublikai priskiriamų blogiausių ypatybių, tokių kaip Holokausto neigimas, tvirtinimas, kad Irane nėra homoseksualių piliečių, o šalis turi pajėgumų pasigaminti branduolinę bombą, jei to panorėtų, simboliu.
Visgi šalies viduje buvęs Teherano meras populiarus tarp kaimo vietovių gyventojų, kurie su ilgesiu prisimena statybų augimą, grynųjų pinigų dalinimą ir aistringą M. Ahmadinejado retoriką jo valdymo metais.
Jo antrai kadencijai artėjant prie pabaigos ir jau palikęs prezidento postą M. Ahmadinejadas taip pat peržengė Irano teokratijos aiškią „raudoną liniją“, tiesiogiai kritikuodamas aukščiausiąjį lyderį ajatolą A. Khamenei, kuris taria paskutinį žodį visais svarbiais valstybės klausimais.
M. Ahmadinejadas prezidentu tapo 2005 metais, o šį postą paliko 2013-aisiais, kai buvo išrinktas H. Rouhani, vėliau pasirašęs branduolinį susitarimą su galingosiomis pasaulio valstybėmis. Netgi pasitraukęs iš pareigų jis nepraleisdavo progos viešai ir socialiniuose tinkluose priminti apie savo politinius laimėjimus.