„Mes susiduriame su ankstyvuoju sistemingo Rusijos snaudžiančių kuopelių aktyvavimo visame pasaulyje etapu, – „Al Jazeera“ sakė Pakrantės Karolinos universiteto Žvalgybos ir nacionalinio saugumo studijų profesorius Josephas Fitsanakis. – Tai beprecedentis reiškinys Vakarų pokario istorijoje.“
Šį mėnesį laikraštis „The Financial Times“ citavo žvalgybos duomenis apie gresiančias Rusijos hibridines operacijas Vokietijoje, Švedijoje bei Jungtinėje Karalystėje, o Londone įsikūręs analitinis centras „Chatham House“ savo ataskaitoje aprašė Europoje įvykusius incidentus, „atitinkančius prognozes, ką Rusija bandytų daryti prieš atvirą konfliktą su NATO“.
Šios ataskaitos autorius „Al Jazeera“ sakė, kad Rusija gali siekti įvairiausių tikslų, įskaitant siekį sukelti problemų, kad pamatytų, kas nutiks.
„Rusija laikosi tokio požiūrio, jog viskas, ką ji darytų, siekdama mums pakenkti, yra jai naudinga, nes tai ją sustiprina, – sakė „Chatham House“ vyresnysis konsultantas Keiras Gilesas. – Tai jau savaime skatina regzti dalykus, kurie kažką sutrikdo.“
Balandžio pabaigoje du „Finnair“ lėktuvai buvo priversti grįžti namo, kai dėl GPS trikdžių jie negalėjo nusileisti antrame pagal dydį Estijos mieste Tartu. Oro linijų bendrovė mėnesiui sustabdė skrydžius, kad įdiegtų alternatyvią nusileidimo sistemą.
Suomijos transporto agentūra dėl to apkaltino Maskvą.
„Gali būti, kad šiuo metu stebimi aviacijos trukdžiai greičiausiai yra šalutinis Rusijos savigynos poveikis. Praktikoje savigynos trukdžiai naudojami siekiant apsisaugoti nuo dronų, kurie valdomi [pasaulinės navigacijos palydovų sistemomis] arba mobiliaisiais dažniais, – savo pranešime teigė ji. – Tačiau šie trukdžiai liko ne tik Rusijos sienų viduje, bet ir pasiekė Suomijos teritoriją.“
K. Gilesas paaiškino, kad GPS trikdžiai „galėjo prasidėti visiškai neturint blogų ketinimų sutrikdyti oro eismą Europoje... Tačiau paaiškėjus, kad šie trikdžiai yra gana stiprūs, ir kad Rusija nesulaukė už tai jokių neigiamų pasekmių, nelieka jokios priežasties, kodėl jie neturėtų plėstis“.
Galbūt tokia trikdymo prieiga neatrodo kelianti pavojų Europos saugumui, tačiau ji demonstruoja, kad Rusija nejaučia jokių suvaržymų kelti bet kokius nemalonumus, kurie yra jos galioje. O bandymai sutrikdyti gyvenimą gali gerokai pranokti nepatogumus.
Sovietų operatyvininkai ir jų įgaliotiniai paprastai taikydavosi į tokią tinklų pramonę kaip elektros kabeliai, elektrinės, vamzdynai, transportas ir telekomunikacijos, „Al Jazeera“ sakė Londono karališkojo koledžo Karo studijų departamento vyresnioji žvalgybos studijų dėstytoja Daniela Richterova. Anot pranešimų, būtent tokia infrastruktūra ir yra atakuojama.
„Mes matome, kad tai vyksta eskalacijos metu. Svarbi [sovietų] doktrinos dalis buvo ta, kad sabotažo operacijos, esant reikalui, turėtų būti rengiamos ir taikos metu, bet ypač vykstant karui. Jos turėjo susilpninti priešo ryžtą, galią ir karo pastangas“. Tai, kad tokioms operacijoms pasitelkiami įgaliotiniai, taip pat yra iškalbingas ženklas, sakė ji.
J. Fitsanakio teigimu, galutinis Rusijos tikslas yra įgyti karinį pranašumą: „Šiuo metu atrodo, kad Rusija savo diversijų kampanija pirmiausia siekia sutrikdyti karinio tiekimo grandinę iš Vakarų į Ukrainą.“
Tai reiškia, kad ji siekia sustabdyti ginklų srautus arba sunaikinti pačius ginklus, ir Rusijos bandymai tai padaryti tęsiasi jau dešimtmetį. Praėjusį mėnesį Čekijos policija pareiškė, kad 2014 metų spalį viename sandėlyje Vrbetice nugriaudėję sprogimai, kurių metų buvo sunaikintos 63 tonos Ukrainai skirtos amunicijos, buvo GRU darbas.
Akivaizdus pavojus kyla tokioms fronto linijos valstybėms kaip Lenkija ir Rumunija, iš kurių visa karinė technika patenka į Ukrainą, sakė J. Fitsanakis. Tačiau ne mažiau svarbios yra ir pradinės tiekimo grandinės stadijos. Tai apima Norvegijos logistikos objektus, JAV rytinės pakrantės uostus ir karinius instruktorius Australijos Darvino mieste.
„Tipiškas pavyzdys – Aleksandrupolio uostas Graikijoje, kuris JAV gynybos departamentui suteikia „strateginę prieigą“ prie savo sąjungininkės Ukrainos, – teigė A. Fitsanakis. – Dar visai neseniai šio nedidelio Šiaurės Graikijos miesto uostas buvo toli nuo pasaulinės geopolitikos epicentro. Tačiau per kelias savaites teko drastiškai sustiprinti saugumą.“
Be karinių taikinių, J. Fitsanakis pridūrė, kad „jie tobulina savo įgūdžius, planuodami suintensyvinti operacijas, jei kiltų karas su NATO“. Tokiu atveju sabotažo operacijos apimtų visą gamą tinklų ir būtų nukreiptos į tai, kad per vieną naktį nutrauktų keliones, elektros energiją bei telekomunikacijas, sugrąžintų visuomenę į XIX amžių ir sukeltų politinį spaudimą vyriausybėms prašyti taikos – tai J. Fitsanakis vadina „masinio masto psichologiniais siekiais“.
Anksčiau šiais metais keletas NATO kariuomenių vadų viešai perspėjo, kad naujausi žvalgybiniai duomenys rodo, jog potencialiai per ateinančius penkerius–aštuonerius metus kilsiančio karo tarp Rusijos ir NATO tikimybė yra didesnė, nei skelbta anksčiau, todėl Europos šalių ginkluotosios pajėgos turi atitinkamai pasiruošti.
Europos Sąjungos (ES) valstybių narių vyriausybės nuo šių metų sausio mėnesio sudarinėja daugiau sutarčių su gynybos pramonės įmonėmis, tačiau užtikrinti didelės infrastruktūros saugumą yra sudėtingiau.
Puikus pavyzdys – Šiaurės jūra, teigia Kopenhagos universiteto jūrų saugumo studijų dėstytojas Christianas Buegeris.
„Šiandien Šiaurės jūra yra tiesiog tanki industrializuota infrastruktūra, turinti daug silpnųjų vietų“, – naujienų kanalui „Al Jazeera“ sakė jis.
Šios jūros dugne pilna ne tik įvairiausių vamzdynų, duomenų ir elektros kabelių, kuriems kyla atakų grėsmė. Štai praėjusių metų spalio mėnesį rusų valdomas Kinijos prekybinis laivas vilko inkarą jūros dugnu ir pažeidė dujotiekį „Balticconnector“ bei telekomunikacijų kabelius tarp Estijos ir Suomijos.
„Tai pat reikia paminėti naujai plėtojamą infrastruktūrą, – pridūrė jis. – Tiesą sakant, perėjimo prie žaliosios energijos ateitis priklauso nuo to, ko mums pavyks pasiekti Šiaurės jūroje.“
Dėstytojas turi omenyje jūroje įrengiamus vėjo jėgainių parkus, vandenilio vamzdynus ir nebeeksploatuojamus naftos telkinius, naudojamus anglies dioksidui saugoti.
„Dar net nepradėjome svarstyti, kokie gali būti anglies dioksido saugojimo padariniai“, – nurodė C. Buegeris.
Palyginus su apsauga, šios infrastruktūros naikinimas yra bauginančiai paprastas dalykas. „Nereikia net povandeninio laivo, – paaiškino C. Buegeris. – Daugeliu atveju paprasčiau įvykdyti sabotažą būnant ant vandens paviršiaus, nes galima pasislėpti tarp kitų laivų. Galima nusiųsti narų, tempti inkarą, taip pat tinka įvairūs povandeniniai aparatai ar autonominiai laivai.“
NATO įkūrė povandeninės infrastruktūros apsaugos centrą. Prancūzija ir Italija koordinuoja savo veiksmus jūrinių jutiklių kūrimo srityje. Karališkasis jūrų laivynas įsigijo povandeninį stebėjimo laivą. C. Buegeris dalyvauja kelete tarptautinių projektų, skirtų sukurti dalijimosi informacija protokolus, kuriais galėtų naudotis ES ir NATO valstybių narių kariuomenės, pakrančių apsaugos tarnybos, teisėsaugos institucijos ir laivininkystės pramonės įmonės. Jo teigimu, didžiausia problema yra susijusi su jurisdikcija.
„Vakarų lyderiai visiškai nesugebėjo paaiškinti savo elektoratui, kas pastatyta ant kortos, – sakė „Chatham House“ vyresnysis konsultantas K. Gilesas. – Panašu, kad daugelis žmonių pirmiausia pagalvoja, kokių kitų gynybos priemonių galime imtis? Visgi tokia taktika tik apsunkins europiečių gyvenimo sąlygas. Kalbama tik apie gynybą, apie reagavimą, tačiau nevyksta jokių diskusijų apie problemos pagrindinę priežastį, kuri slypi Maskvoje.“
Yra daugybė pačios Europos įvestų apribojimų, kurių atsisakius būtų galima rimčiau pasipriešinti Rusijai, rašo „Al Jazeera“. Pavyzdžiui, Ukraina prašo Vokietijos duoti tolimojo nuotolio raketų „Taurus“, kad galėtų jomis atakuoti Rusijos infrastruktūrą, tačiau vokiečiai nesutinka, nes bijo išprovokuoti branduolinį smūgį.
