G. Powerso problemos prasidėjo po keturių skrydžio valandų. Vykdydamas žvalgybos misiją, iš Pakistane veikusios amerikiečių oro operacijų bazės pakilusiu lėktuvu jis jau skrido virš centrinės Rusijos ir tikėjosi, kad didesniame nei 20 kilometrų aukštyje niekaip nepaklius nei į naikintuvų, nei į raketų skrydžio diapazoną.
Trisdešimtmetis CŽA pilotas, Korėjos karo veteranas, manė, kad incidentų neįvyks ir perskridęs Sovietų Sąjungą sėkmingai nusileis Norvegijoje esančioje karinėje bazėje.
Deja, nutiko tai, ko nebuvo galima įsivaizduoti. Skrendant virš Sverdlovsko žvalgybinį jo lėktuvą U-2 pavijo sovietų raketos.
„Iš pradžių pažvelgiau į viršų, tada atgal – viskas buvo nusidažę oranžine spalva, – prisiminė G. Powersas. – Nežinau, ar tai tebuvo atspindys kabinoje, ar visame danguje. Prisimenu, kaip pasakiau sau, kad dabar tai ir nutiko.“
Sprogimo bangoms supurčius lėktuvą nustojo veikti jo valdymo mechanizmai. Sparnas atitrūko ir G. Powersas suvokė lekiantis stačiai žemyn nekontroliuojamai besisukančiame lėktuve.
Kas nutiko vėliau, G. Powersas papasakojo savo sūnui, Gary jaunesniajam, – tuo metu dar nedideliam berniukui.
„Pirmiausia į galvą šovė mintis, kad turi katapultuotis. Tai pirmas dalykas, kurio išmokomi pilotai. Jie privalo pasišalinti iš sugedusio arba pamušto lėktuvo“, – pasakoja G. Powerso sūnus.
„Netrukus suvokia, kad bandydamas katapultuotis, gali netekti kojų. U-2 piloto kabina yra labai maža, labai ankšta ir kompaktiška. Norint katapultuotis, reikia būti idealioje padėtyje, kitaip neįveiksi lėktuvo karkaso“, – aiškina sūnus.
Supanikavęs pilotas desperatiškai bandė atsisėsti taip, kad būtų saugu katapultuotis. Laimei, po akimirkos G. Powersas prisiminė dar vieną išeitį – jis juk galėjo paprasčiausiai atidaryti kabinos viršų ir išlipti.
Tai buvo bene vienintelis šansas likti gyvam. Vis dėlto kai atidarė viršų, jis tuojau pat buvo ištrauktas pro angą ir iki pusės atsidūrė už lėktuvo borto.
1962 metais, stovėdamas priešais Senato komitetą, G. Powersas pasakė, kad būdamas tuometinėje padėtyje, t. y. iki pusės išlindęs iš uodega žemyn krentančio besisukančio lėktuvo, jis niekaip negalėjo pasiekti ant prietaisų skydo sumontuoto orlaivio sunaikinimo mechanizmo.
Kai pagaliau išsilaisvino ir išsigavo iš kabinos, pilotas ėmė laisvai kristi iki išsiskleidė parašiutas.
Truktelėtas parašiuto, G. Powersas tarsi atgavo gebėjimą mąstyti apie tai, kas vyksta.
Jis vis dar turėjo žemėlapius, tad juos tuojau pat sunaikino. Taip pat turėjo užnuodytą savižudybei skirtą smeigtuką, paslėptą sidabriniame doleryje. Supratęs, kad tuo atveju, jei jį sučiuptų, doleris paprasčiausiai būtų pavogtas, užnuodytą smeigtuką jis nutarė įsidėti į kostiumo kišenę, kuri galbūt nebus kruopščiai apieškota.
Artėdamas prie žemės jis pastebėjo iš apačios jį stebintį automobilį, taigi, kai nusileido, buvo tučtuojau suimtas Rusijos slaptosios tarnybos pareigūnų ir nugabentas į KGB būstinę.
Toliau laukė gana didelio masto tarptautinis skandalas, per kurį amerikiečiai iš pat pradžių neigė, kad G. Powersas skrido vykdydamas žvalgybinę misiją.
Jungtinės Valstijos pateikė išgalvotą versiją: tvirtino, kad G. Powersas NASA pavedimu tyrinėjo oro sąlygas ir paprasčiausiai nukrypo nuo kurso. Kad ši istorija atrodytų kuo įtaigesnė, Jungtinių Valstijų žiniasklaidos kanalais buvo parodytas U-2 lėktuvas su išpieštais NASA logotipais ir netikru serijos numeriu.
Meluoti pasidarė beprasmiška, kai sovietai prasitarė, kad ne tik sučiupo G. Powersą, bet ir rado tai, kas liko iš jo lėktuvo, todėl nesunkiai išsiaiškino, kad skrydis virš Sovietų Sąjungos buvo planuotas.
Šis incidentas galutinai sužlugdė visas viltis, kurios Šaltojo karo metais buvo dedamos į taikų viršūnių susitikimą: po jo buvo atšauktas JAV prezidentui Dwightui Eisenhoweriui įteiktas kvietimas apsilankyti Maskvoje.
G. Powersas buvo patrauktas į teismą dėl šnipinėjimo.
Septintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje BBC korespondentas Ianas McDougallas aprašė vieną iš Maskvoje vykusių piloto teismo posėdžių.
„Tas ežiuku apsikirpęs, nuolankus, labai paprastas ir mandagus vyras stovėjo apsuptas visus sovietinius įstatymus įgalinančio aparato narių ir labai gerai žinojo, kad sukėlė galybę problemų. Tai buvo stebinančiai naivus, bet vis dėlto žavingas žmogus, išgąsčio apimtas, prie sienos priremtas asmuo, netikėtai tapęs priežastimi, dėl kurios jo šalies prezidentas negali atvykti į Rusiją“, – dėstė savo įspūdžius korespondentas.
Vėliau žurnalistas užsiminė, kad teismui tęsiantis požiūris į G. Powersą Rusijoje ėmė keistis.
„Prieš prasidedant teismui buvo manoma, kad jis buvo ne tik šnipas, bet ir savo tėvynės išdavikas, kadangi atskleidė labai daug informacijos, tačiau teismui einant į pabaigą ši nuostata gerokai pasikeitė. Kaip sakė teismo procesą stebėję žmonės, jis akivaizdžiai tebuvo įrankis ir anaiptol ne niekšas“, – teigė I. McDougallas.
Matyt, dėl savo nuolaidumo sučiuptas pilotas užsitarnavo vis didesnes simpatijas. Visgi Jungtinėse Valstijose ši atgailaujančiojo poza, padėjusi pelnyti prielankumą Maskvoje, buvo įvertinta visiškai priešingai ir aršiai sukritikuota.
„Jau žinote visas su atveju susijusias aplinkybes ir dabar turite nuspręsti, kokią bausmę man skirti, – teisme sakė G. Powersas. – Padariau rimtą nusikaltimą, todėl suvokiu, kad turiu būti nubaustas.“
Teisėjų nuomonės sutapo. G. Powersui buvo skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. 7 iš jų jis turėjo praleisti prie sunkiųjų darbų.
G. Powersas buvo pasodintas į centrinį Vladimiro kalėjimą, esantį už 160 kilometrų į rytus nuo Maskvos. Čia jis turėjo praleisti trejetą metų, o tada vykti į darbo stovyklą.
Vis dėlto taip nenutiko. 1962 metais teisėjas, kurį S. Spielbergo filme suvaidino Tomas Hanksas, susitarė dėl mainų. Už G. Powersą į Sovietų Sąjungą buvo sugrąžintas žvalgybos agentas Viljamas Fišeris, dar žinomas kaip Rudolfas Abelis, – 30 metų kalėjimui už šnipinėjimą prieš Jungtines Valstijas nuteistas asmuo.
Mainai įvyko ant garsiojo Glienicke tilto Berlyne. Apie jį užsimenama filmo pavadinime.
Tačiau ar Jungtinėse Valstijose G. Powersas buvo laukiamas? Tikrai ne per labiausiai.
„Grįžusį namo tėvą šokiravo publikacijų, pasirodžiusių, kol jis sėdėjo kalėjime, turinys. Amerikiečių ir britų spauda išvien tvirtino, kad jis – dezertyras“, – pasakoja G. Powersas jaunesnysis.
„Buvo rašoma, kad lėktuvą jam pavyko nutupdyti saugiai, kad vėliau jis išpasakojo sovietams viską, ką žinojo, arba kad nepakluso nurodymams ir nenusižudė. Visa viešinama informacija buvo tik dalis tiesos, netiesa arba įžūlus melas ir interpretacijos“, – teigia sūnus.
Kodėl G. Powersas nenusižudė? Kodėl prieš katapultuodamasis nesunaikino orlaivio? Kodėl taip nuolankiai pakluso rusų teisėjų nurodymams?
Šie Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje iškelti klausimai ir jų pagrindu virusios diskusijos piešė itin nepatrauklų G. Powerso paveikslą.
Visgi tiesa ta, kad nors G. Powersui ir buvo įteiktas užnuodytas smeigtukas, jokių nurodymų nusižudyti jis negavo. Tokį smeigtuką pilotai laisvai galėdavo panaudoti savo nuožiūra, o labiausiai tikėtina priežastimi galėjo būti nepakeliama kančia.
Be to, kaip ir kitiems U-2 pilotams, G. Powersui CŽA vadovybė nurodė, kad tikrai nėra būtina slėpti informacijos apie misiją, patekus į sovietų rankas.
„Jis neįvykdė savo užduoties, nepasižymėjo ypač didele drąsa, labai paklusniai vykdė Rusijos skirto gynybos advokato patarimus, – vardija I. McDougallas, – tačiau kaip tik todėl jis turi būti laikomas doru ir nuoširdžiu asmeniu, patekusiu tarp jėgų, kurios jo pečiams buvo per stiprios.“
Per 1962 metais vykusį Senato komiteto posėdį G. Powersas turėjo galimybę reabilituotis visuomenės akyse. Šitai jam pavyko šimtu procentų – už Rusijoje praleistą įkalinimo laiką jis net gavo 50 tūkst. JAV dolerių kompensaciją.
CŽA, nors paprastai to nedaro, taip pat paskelbė G. Powerso elgesio įvertinimą ir nurodė, kad piloto veiksmai buvo garbingi ir jis nė kiek nenusižengė duotoms instrukcijoms.
Kad ir kaip būtų, visiškai atsikratyti nepelnytai užsitraukto neprielankumo G. Powersui nepavyko. 1970 metais jis buvo atleistas iš lakūno bandytojo pareigų korporacijoje „Lockheed“. Tokio sprendimo priežastis veikiausiai buvo negatyvus CŽA pavaizdavimas tais pačiais metais pasirodžiusioje jo knygoje.
Kai taip nutiko, G. Powersas ėmėsi piloto darbo viename televizijos naujienų kanale. Jis mirė 1977 metais, sudužus po reportažo apie miškų gaisrus Santa Barbaroje grįžtančiam sraigtasparniui.
G. Powersas palaidotas nacionalinėse kapinėse Arlingtone. Ant jo antkapio esantis užrašas byloja: „Francisas Gary Powersas, JAV oro pajėgų kapitonas, Korėja, 1929 m. rugpjūčio 17 d.–1977 m. rugpjūčio 1 d.“
Toliau įrašyti du po mirties jam skirti apdovanojimai: Kryžius už piloto nuopelnus ir Karo belaisvio medalis.