Apie melo demaskavimo metodus sukurta nemažai mitų. Pavyzdžiui, bene populiariausias įsitikinimas, jog melagis kalbėdamas nevalingai suka akis į šalį, vengia tiesioginio akių kontakto. Taip pat tikima, kad meluojantys žmonės nervingai judina koją ar liečia nosį (vadinamasis Pinokio efektas).
Vienas tyrimas po kito atskleidė, jog net ir patys tikrieji savo srities profesionalai, pavyzdžiui, policijos pareigūnai lygiai taip pat kaip eiliniai žmonės gali nepastebėti akivaizdaus melo. Todėl nieko keisto, jog daugelį metų mokslininkai išsijuosę dirbo kurdami vadinamuosius tiesos serumus – medikamentus, priversiančius atsiverti ir tardytojui papasakoti viską, ką žinote.
Vienas iš seniausių ir geriausiai žinomų tokių tiesos serumų – natrio tiopentalis. Nors šis vaistas sukurtas dar XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, net ir šiandien jis naudojamas įvairiose srityje: yra šalių, kur šį tiesos serumą naudoja policijos pareigūnai ir net kariuomenė.
M. Mosley tvirtina, jog tiesos serumo poveikis jį labai intrigavęs, tačiau tuo pačiu jis skeptiškai vertinęs teiginius, esą natrio tiopentalis, sukurtas kaip paprasčiausias anestetikas, gali priversti žmones atverti burnas ir širdis (net jeigu jie to ir nenori). Todėl ir nusprendė vaistą išbandyti pats.
Natrio tiopentalis priklauso vadinamiesiems barbitūratams – miego kokybę gerinusių vaistų grupei, aukso amžių išgyvenusiai XX amžiaus 6 ir 7 dešimtmečiais. Šiandien minėtieji medikamentai šiam tikslui nebenaudojami, nes sukelia priklausomybę, jų vartojimas kartais gali baigtis mirtimi – Marilyn Monroe, kaip spėjama, mirė perdozavusi barbitūratų.
M. Mosley nusprendė išbandyti nedidelę natrio tiopentalio dozę – procesą prižiūrėjo medikai. Eksperimento metu žurnalisto būklę stebėjo anesteziologas Austinas Leachas. Barbitūratai sulėtina signalų perdavimą tarp galvos smegenų ir stuburo. Kuo didesnė vaisto dozė, tuo cheminiams signalams sunkiau įveikti neuronus skiriančius atstumus.
Tai reiškia, jog mąstymo procesas lėtėja ir lėtėja, kol žmogus paprasčiausiai įminga. Natrio tiopentalio atveju tai nutinka gana greitai.
Buvo nuspręsta, jog natrio tiopentalis taps tardymą palengvinančios strategijos – tiesos serumo – pagrindu. Tačiau ar jis iš tikrųjų veiksmingas?
M. Mosley apsisprendė, jog eksperimento metu jis bus ne savimi – ne Michaelas Mosley, mokslo skilties žurnalistas, bet Michaelas Mosley, garsus kardiochirurgas. Bandymas prasidėjo nuo labai mažos dozės. Žurnalistas teigia akimirksniu pajutęs galvos palengvėjimą, lengvą apsvaigimą. Tačiau ar tokia būsena verčia sakyti tiesą?
Visi žino posakį in vino veritas (vyne tiesa). Alkoholis taip pat veikia kaip anestetikas, slopinantis tam tikras smegenų sritis, pavyzdžiui, didžiųjų smegenų žievę, kur vyksta minčių apdorojimo procesai. Nors, pavartojus alkoholio, liežuvis ir atsiriša, sulėtėja mąstymo procesas, todėl aiškiai reikšti mintis tampa sunkiau. Romos istorikas Tacitas tvirtina, jog germanų gentys į tarybą rinkdavosi tik apsvaigę nuo alkoholio – manydavo, jog tokios būklės sunkiau meluoti.
Viena iš teorijų, susijusių su natrio tiopentaliu, skelbia, jog šis vaistas veikia panašiu principu. Meluoti – daug sunkiau ir sudėtingiau nei sakyti tiesą. Taigi, sulėtėjus smegenų žievės veikai, tikimybė, jog kalbėsite netiesą, sumenksta – sakyti tiesą tampa paprasčiau.
M. Mosley tvirtina nesąs tikras, ar, veikiamas nedidelės natrio tiopentalio dozės, sugebėjo meluoti įtikinamai, tačiau pastebėjo, jog meluoti vis tiek gali.
„Aš kardiochirurgas – cha cha cha – kardiochirurgas, pasaulyje garsus kardiochirurgas“, - A. Leacho paklausas, ką veikia gyvenime, atsakė žurnalistas.
„Papasakokite apie paskutinę savo darytą operaciją“, - mandagiai paprašė gydytojas.
„Tai buvo šuntavimas. Pacientas išgyveno, o taip, pasirodžiau puikiai“, - atsakė tiesos serumo veikiamas žurnalistas.
Gal ir nelabai įtikinamai, tačiau žurnalistui pavyko laikytis savo pasirinkto scenarijaus. Tačiau kas nutiktų gavus didesnę vaisto dozę?
Žurnalistas sako, jog apėmė nerimas. Buvo nemenka rizika, jog gali pasakyti ką nors, ko tikrai nenorėjo leisti pasauliui sužinoti, tačiau neprarado pasitikėjimo savimi, jog meluoti pavyks. Eksperimentas vyko toliau.
M. Mosley gavo didesnę natrio tiopentalio dozę, tvirtina pasijutęs blaivesnis, galintis geriau kontroliuoti savo mintis ir žodžius. Todėl tai, kas vyko toliau, nemenkai nustebino.
A. Leachas žurnalisto vėl paklausė, koks jo vardas ir profesija. Šį kartą abejonių nebuvo.
„Dirbu prodiuseriu televizijoje. Na, vykdomuoju prodiuseriu, na, vedu ir laidas – trys viename“, - atsakė M. Mosley.
„Taigi neturite nieko bendro su kardiochirurgija?“, - maloniai paklausė gydytojas.
„Nieko panašaus. Nieko panašaus“, - nedvejodamas išrėžė M. Mosley.
Žurnalistas vis dar negali patikėti tuo, kas nutiko, nes vienas iš minėtojo vaisto požymių – trumpalaikės atminties sutrikdymas. M. Mosley įsitikinęs: priežastis, kodėl šiuo atveju jis sakė tiesą, buvo ta, jog mintis apie melą paprasčiausiai nekilo.
Taigi ar tiesos serumas iš tikrųjų veikia? Žurnalistas sako, jog, pasitaręs su specialistais ir savo kailiu išbandęs vaistą, priėjo tokią išvadą: vaistas tikrai atriša liežuvį, tačiau žmogus pradeda lengviau pasiduoti kitų įtakai. Tai reiškia, jog gana didelė rizika, kad kalbėsite tai, ką tardytojas nori girdėti, o ne tiesą.
Tiesa ta, kad patikimo tiesos serumo mokslininkai dar nesukūrė. O jeigu toks ir yra, apie jį niekas nekalba.