Buvęs Vokietijos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir Jungtinėje Karalystėje (JK) bei ilgametis Miuncheno saugumo konferencijos, didžiausio pasaulyje renginio užsienio politikos klausimams aptarti, vadovas „POLITICO“ sakė, kad revoliucinis pasiūlymas ES išleisti tokio dydžio skolos vertybinių popierių bendrą emisiją ateinančiomis savaitėmis neabejotinai sulauks pasipriešinimo. Visgi jis pažymėjo, kad planas, jeigu jam pritars visos 27 ES valstybės narės, gali tapti radikalių pasikeitimų katalizatoriumi, įskaitant naują ES sutartį, kuria pabrėžiamas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel palikimas. Kanclerė nurodė, jog 2021 m. nesieks būti perrinkta.
„Dabartinio iššūkio, pandemijos iššūkio pavadinimas ES išlikimo klausimu nebuvo perdėjimas, – virtualaus interviu metu „POLITICO“ žurnalistui Florianui Ederiui, atsakingam už naujienlaiškį „Brussels Playbook“, sakė gerai tarptautiniuose santykiuose nusimanantis W. Ischingeris. – Manau, kad gegužės 18 d. įvykius galima pavadinti Emmanuelio Macrono ir A. Merkel pritarimu tvirtinimams, jog ši situacija yra rimta. Susidūrėme su egzistenciniu iššūkiu, o tokie iššūkiai reikalauja ypatingų priemonių, todėl ir buvo žengtas šis žingsnis. Tai – beprecedentis atvejis. Ko gero, pradėjome naują ES istorijos etapą.“
W. Ischingeris tikisi, kad pasiūlymas suteiks impulsą tolesniems pokyčiams, kuriuos būtų galima įgyvendinti Vokietijos pirmininkavimo ES Tarybai metu, t. y. nuo liepos 1 d., ir leis Berlynui svariai prisidėti prie kol kas tik gražią svajonę primenančių Prancūzijos prezidento ambicijų iš pagrindų pakeisti ES veikimo principą.
„Gegužės 18 d. kanclerė A. Merkel padarė užuominą, kad šie veiksmai – tik pradžia, kad planų yra daugiau. Ji net paminėjo galimybę arba perspektyvą pakeisti ES sutartį. Atvirai kalbant, manau, jog ES reikia eiti pokyčiu keliu. Nesvarbu, ar bus pakeista sutartis, turime pertvarkyti ES, iš naujo nustatyti jos prioritetus“, – tvirtino Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas.
Jis pateikė pavyzdį: ES turi pereiti prie balsų daugumos sistemos sprendžiant užsienio politikos klausimus Taryboje, kad taptų tikra pasauline jėga.
„Mums reikia gebėjimo kalbėti vienu balsu ne tik prekybos ir žemės ūkio, bet ir užsienio politikos bei saugumo politikos klausimais. Norint įgyvendinti šį tikslą, Europos Vadovų Taryba neišvengiamai turės pradėti diskusiją apie balsų daugumos sistemos taikymą balsuojant dėl užsienio politikos klausimų, – teigė W. Ischingeris. – Tai – tikra revoliucija.“
Vokietijos diplomatas pažymėjo, kad A. Merkel reitingai šovė į viršų siaučiant koronaviruso krizei, todėl ji gavo progą įtvirtinti savo palikimą per likusius paskutinės kadencijos pusantrų metų dėdama dideles pastangas ES reikalų srityje.
„Jos galimybės užtikrinti reikšmingą Vokietijos pirmininkavimą ES Tarybai antroje šių metų pusėje ir paruošti ES ateičiai, bendradarbiaujant su Prancūzija ir tikėkimės nemažai kitų progresyvių valstybių narių, smarkiai išaugo, – samprotavo W. Ischingeris. – Manau, kad kanclerė A. Merkel gerai supranta, jog kiekviena krizė yra ir proga, kurios negalima praleisti. Reikia daryti viską, kas įmanoma krizės sąlygomis ir kas nebūtų įmanoma esant įprastoms aplinkybėms, ypač turint omenyje Bundestago narių skepticizmą biudžeto išlaidų atžvilgiu.“
Interviu metu buvo aptarta daug kitų klausimų, įskaitant ES santykius su Kinija ir JAV, kurie darosi įtempti dėl įvairių priežasčių.
Antradienį paskelbti apklausos rezultatai parodė, kad Vokietijos gyventojų nuomonė abiejų šalių atžvilgiu nuolat kinta. Paklausti, kas yra svarbiau – Vokietijos santykiai su Kinija ar su JAV, 37 proc. respondentų atsakė, jog su Amerika, 36 proc. – jog su Kinija. Apklausą Vokietijos organizacijos „Körber-Stiftung“ užsakymu atliko „Pew Research Center“ ir „Kantar Public“.
W. Ischingeris įvardijo JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimą nebesilaikyti Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos ir Irano branduolinio susitarimo bei neseniai pareikštus grasinimus nutraukti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) finansavimą kaip priežastis, kodėl Amerikos reputacija smuko Vokietijos piliečių akyse.
„Kadangi dabar D. Trumpo administracija grasina apskritai pasitraukti iš PSO tokią akimirką, kai pasaulio bendruomenei ši organizacija yra reikalingesnė nei kada nors anksčiau, manau, kad tai neduoda ramybės vokiečiams ir jiems kyla abejonių dėl dabartinės JAV administracijos patikimumo“, – pareiškė W. Ischingeris. Taip pat jis pabrėžė, kad svarbu nepamiršti, jog JAV išlieka demokratiška šalimi, besilaikančia tų pačių vertybių, kurios ES yra laikomos pagrindinėmis, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Kinijos įvaizdis Vokietijoje pagerėjo.
„Užtikrinti, kad žmonės suprastų, jog demokratiška šalis, mūsų partnerė, šiuo metu susiduria su tam tikrais sunkumais (turiu omenyje JAV), yra viena, – kalbėjo jis. – Bet turėti reikalų su augančia supervalstybe, tokia kaip Kinija, kuri nėra demokratiška, kurią valdo Kinijos komunistų partija, yra visai kas kita.“
W. Ischingeris taip pat sakė, kad vieną vasario mėnesio savaitgalį viešbutyje „Bayerischer Hof“ vykstančią Miuncheno saugumo konferenciją, kurioje dalyvauja pasaulio lyderiai, vyriausybių pareigūnai, diplomatai ir iki politikos ekspertai, kitais metais gali tekti pakoreguoti arba „išretinti“, atsižvelgiant į grėsmę sveikatai. Jis pridūrė laikantis sukryžiavęs pirštus, jog renginys įvyktų.
„Tikiuosi, kad kitais metais surengsime eilinę Miuncheno saugumo konferenciją, – vylėsi W. Ischingeris. – Dėsime visas pastangas šiam tikslui pasiekti.“
Naujas Vokietijos-Prancūzijos „variklis“
Kalbos apie naująjį Vokeitijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo etapą pasklido pirmadienį, kuomet šalių lyderiai pristatė ekonomikos gaivinimo programą.
E. Macronas ir A. Merkel, kurių santykius temdė nesutarimai keliais svarbiais klausimais, atidėjo į šalį nuomonių skirtumus ir pirmadienį drauge pasiūlė įsteigti 500 mlrd. eurų fondą koronaviruso pandemijos paralyžiuotai ekonomikai gaivinti.
Šis planas yra svarbus žingsnis abiem šalims, rodantis, kad Vokietija sutiko su prancūzų požiūriu, jog reikia didesnio lankstumo siekiant užtikrinti, kad visa Europa, o ne tik turtingosios Senojo žemyno valstybės, atsigautų po krizės.
Pagal planą, lėšos šiam fondui bus pritraukiamos skolinantis rinkoje visos Europos Sąjungos vardu, o pinigų nereikės grąžinti.
„Meilė pagaliau grįžo, – rašė Vokietijos laikraštis „Die Zeit“. – Prancūzų ir vokiečių variklis vėl veikia.“
Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ priduria: „Nauja prancūzų ir vokiečių pradžia Europai.“
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas televizijai LCI sakė: „Tai tikras elektros šokas, rodantis, kad Europa šiuo krizės laikotarpiu žino, kaip save pranokti.
„Tai daugiau nei išskirtinis atvejis, tai neturi precedento. Paryžius ir Berlynas sutarė dėl klausimo, kuris dar prieš kelias savaites vokiečiams buvo nediskutuotinas“, – sakė Europos užsienio santykių tarybos Paryžiaus biuro vadovė Tara Varma.
Tikra partnerystė
Visgi Paryžiaus ir Berlyno sėkmės randant kompromisą gali nepakakti, nes planui turi pritarti visos 27 Bendrijos narės.
Opių klausimų kelia Nyderlandų pozicija, nes ši šalis itin rimtai žiūri į fiskalinę drausmę. Tuo tarpu Austrija leido suprasti, kad jos netenkina, jog ši iniciatyva paremta dotacijomis, o ne paskolomis, kurias reikėtų grąžinti.
T. Varma sakė, kad Prancūzijai ir Vokietijai reikėjo rasti kompromisą, kuris tiktų visai ES.
„Negalime atsidurti situacijoje, kai būtų sakoma: „Yra Prancūzijos ir Vokietijos tandemas, o kitos šalys paliktos jų užnugaryje“, – kalbėjo ji.
E. Macrono aplinkos žmogus, pageidavęs likti neįvardytas, sakė, kad Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė pasireiškia geriausiai, kai dirbama nuoširdžiai, o ne dėl savirodos.
„Turime atsižvelgti į mūsų nuomonių skirtumus“, – sakė šaltinis.
Santykiai tarp Prancūzijos, kuri pradiniame Antrojo pasaulinio karo etape buvo sutriuškinta Hitlerio, ir pokarinės Vokietijos apibrėžė šiuolaikinės Europos istoriją.
Vokietijos kancleriai ir Prancūzijos vadovai ne vieną dešimtmetį dirbo tandemu. Tarp tokio bendradarbiavimo pavyzdžių galėtų būti istoriškai simboliški pokario lyderių Charles'o de Gaulle'o ir Konrado Adenauerio santykiai, taip pat jų įpėdinių Georges Pompidou ir Willy Brandto ryšiai.
Vieningu tandemu žlungant komunizmui dirbo ir Francois Mitterrand'as bei Helmutas Kohlis, o A. Merkel ir Nicolas Sarkozy dėl savo labai glaudžių ryšių žiniasklaidos buvo vadinami tiesiog „Merkozy“.
Tačiau E. Macrono ir A. Merkel santykiai ne visada buvo sklandūs.
E. Macronas nė nebandė slėpti, kad ji erzina Vokietijos pasipriešinimas didesniam biudžeto lankstumui, o Berlynas buvo nepatenkintas Prancūzijos lyderio parodomuoju dominavimu Europos politinėje scenoje.
„Nepabaigtas reikalas“
Netgi dabar analitikai įspėja, jog dar per anksti laikyti šį planą istorine pergale.
Prancūzijos Europos reikalų ministrė Amelie de Montchalin antradienį užsiminė, kad priešaky dar gali iškilti sunkumų. Anot jos, aštuonios ES šalys jau išreiškė palaikymą planui, tačiau likusias galbūt reikės įtikinti jam pritarti.
„Tikimės, kad taupiausios šalys įveiks egoizmą, kuriam nėra vietos tokiu metu, kai susiklosčiusi ekstremali situacija rodo, kad niekas iš mūsų negali judėti pirmyn vienas“, – sakė ji.
Ekonomistas Remi Bourge iš Prancūzijos tarptautinių ir strateginių santykių instituto (IRIS) sakė, kad nauja darna tarp Paryžiaus ir Berlyno nėra „nereikšminga“, bet išlieka trapi.
„Nėra daugelio svarbių detalių... ir Vokietijos vyriausybė visuomet gali pasitelkti Šiaurės Europos valstybių pasipriešinimą“, – sakė jis.
„Le Monde“ savo vedamajame įspėjo: „Tai dar nepabaigtas reikalas... Prancūzų ir vokiečių „lokomotyvui“ reikės daugiau energijos šiaurinių Europos valstybių neigiamam nusiteikimui įveikti.“