Moters akyse atsispindi liūdesys, ji sunkiai atsidūsta. „Tai galėjo būti mano sūnus. Man labai sunku kalbėti apie tokius dalykus, nes kaupiasi ašaros. Jau geriau būčiau leidusi mus abu nužudyti, nei matyčiau, kaip jis virsta žudiku, nenorėjau, kad jis atitektų tiems pabaisoms“, – sunkiai žodžius renka S. Kasiki.
Pabaisomis moteris vadina „Islamo valstybės“ teroristus. Sophie apdairiai renka žodžius – ji puikiai supranta, kad ketverių metų sūnų į pavojų buvo įstūmusi pati, kai nusivežė jį į Siriją.
S. Kasiki – viena iš nedaugelio moterų iš Vakarų, kurios buvo „Islamo valstybės“ paskelbto kalifato sostinėje Rakoje, tačiau sugebėjo iš ten ištrūkti ir dabar pasakoja savo istoriją. Moteris teigia, kad jos išgyventa patirtis buvo tarsi kelionė į pragarą, iš kurio kelio atgal nėra.
„Jaučiausi kalta. Vis klausdavau, kaip toliau galėsiu gyventi su tuo, ką padariau – juk aš priėmiau sprendimą sūnų išsivežti į Siriją. Visa širdimi nekenčiu tų, kurie taip sumaniai manimi manipuliavo, naudojosi mano naivumu, mano silpnumu, nesaugumu. Nežinau, ar kada nors sugebėsiu sau atleisti“, – „The Observer“ pasakoja moteris.
Skaičiuojama, kad Irake ir Sirijoje „Islamo valstybei“ gali talkinti apie 220 prancūzių, bent jau tokius duomenis turi šalies žvalgyba. Prieš dvejus metus tik 10 proc. iš Prancūzijos pas teroristus vykstančių asmenų buvo moterys. Šiandien šis skaičius siekia 35 proc. Net trečdalis tokių moterų – atsivertusios į islamą, kaip ir S. Kasiki. Jos gyvenimo istorija „Dans la Nuit de Daech“ („Islamo valstybės“ tamsybėse) primena ne ką kitą, o trilerį.
34 metų smulkutė, tačiau tvirtai sudėta moteris, prisistačiusi išgalvotu vardu (ji paprasčiausiai bijosi „Islamo valstybės“ keršto) tikrai nepanaši į tokią, kurią į savo pusę galėtų palenkti teroristai. Kongo Demokratinėje Respublikoje gimusi ir katalikiškai auklėta Sophie po mamos mirties (tada mergaitei tebuvo devyneri) persikėlė gyventi pas vyresniąją seserį netoli Paryžiaus.
Motinos, kurią ji po šiai dienai vadina „angelu sargu“, netektis labai paveikė mergaitės gyvenimą, ji susirgo depresija, kurios šešėlis ją persekioja iki pat šios dienos. Po motinos mirties širdyje likusios ertmės neužpildė nei laiminga santuoka, nei motinystė.
Dirbdama socialine darbuotoja ir besirūpindama emigrantų šeimomis, gyvenančiomis Paryžiaus priemiestyje, S. Kasiki nusprendė priimti islamo tikėjimą – to savo ateistui vyrui ji iš pradžių net nesakė. Moteris naiviai tikėjosi, kad ši nauja religija sugebės užpildyti spragą jos gyvenime. Naujas tikėjimas atnešė laikiną psichologinį palengvėjimą, tačiau suvedė su trimis jaunesniais musulmonais, kuriuos ji draugiškai praminė mažyliais ir kartais erzindavo kaip jaunesnius brolius.
2014 metų rugsėjį minėtieji trys jaunuoliai dingo tarsi į vandenį. Galiausiai jie atsidūrė Sirijoje, iš kur palaikė ryšį su S. Kasiki. Moteris noriai ėmėsi tarpininkės vaidmens – tarpininkės tarp trijų vaikinų ir jų motinų. Netrukus viskas pasikeitė 180 laipsnių kampu.
„Maniau, kad kontroliuoju situaciją, bet dabar puikiai suprantu, kad jie buvo specialiai apmokyti verbuoti tokius žmones kaip aš. Jie po truputį pradėjo atrasti mano silpnąsias vietas ir jomis sumaniai manipuliuoti. Žinojo, kad esu našlaitė, kad pasirinkau islamą, puikiai žinojo, kokia nesaugi jaučiuosi...“ – pasakoja moteris.
2015 metų vasario 20 dieną S. Kasiki savo vyrui pasakiusi, kad vyksta dirbti į vaikų namus Stambule, esą ten praleis kelias savaites, o kartu pasiima poros sūnų. Tai buvo melas. Iš tikrųjų ji džihadistams puikiai pažįstamu keliu per pietinę Turkiją pateko į Siriją.
Įsikūrusi „Islamo valstybės“ tvirtovėje Rakos mieste, moteris netrukus suvokė, kad tikrasis gyvenimas čia kaip diena ir naktis skiriasi nuo to „rojaus žemėje“ paveikslo, apie kurį jai pasakojo jaunieji bičiuliai. S. Kasiki buvo griežtai nurodyta vienai nesirodyti gatvėje, atiduoti savo pasą, vilkėti visą kūną dengiančius drabužius ir praktiškai nutraukti visus ryšius su draugais ar šeima, gyvenančiais Prancūzijoje.
Miesto ligoninėje, kurią taip pat kontroliuoja „Islamo valstybės“ teroristai, įsidarbinusią moterį šokiravo protu nesuvokiamos darbo sąlygos, personalo aplaidumas ir požiūris į kenčiančius ir mieste galiojanti hierarchija, kuria remiantis pačioje viršūnėje atsidūrę „arogantiški kovotojai iš užsienio“, o Sirijos žmonės murkdosi apačioje.
Butas, kuriame laikinai prisiglaudė S. Kasiki su sūnumi, buvo atlaisvintas prievarta – prieš tai jame gyvenusi šeima paprasčiausiai išvaryta į gatvę.
Kaip teigia pati moteris, iš „savotiško smegenų paralyžiaus“ į realybę ji grįžo po maždaug 10 dienų. Atsitokėti padėjo laiškai ir šeimos fotografijos, kuriuos nuolat siuntinėjo desperacijos apimtas vyras. Laimei, moteris suprato padariusi siaubingą klaidą.
„Pasakiau, kad noriu grįžti namo. Kiekvieną dieną kartojau, kaip pasiilgau savo šeimos, bandžiau juos įtikinti, kad sūnui reikia pamatyti tėvą. Iš pradžių jie bandė mane švelniai perkalbėti, tačiau netrukus perėjo prie atvirų grasinimų. Sakė, kad esu tik vieniša moteris su vaiku, todėl negaliu niekur vykti. Grasino, kad, jeigu išdrįsiu bėgti, mane mirtinai užmėtys akmenimis arba kaip nors kitaip nužudys“, – patirtą siaubą prisimena S. Kasiki.
„Labai bijojau, kad bet kurią akimirką į mano laikinus namus ateis žmonės, kurie išsives ir uždarys į kalėjimą. Arba atims sūnų – tai būtų dar baisiau. Dėl šios priežasties nuolat savo mažyliui kartojau dalykus, kurių, mano galva, jis neturėtų pamiršti. Pavyzdžiui, kaip jį myliu aš, kaip stipriai jį myli tėvas, aiškinau, kad turi maloniai ir pagarbiai elgtis su mergaitėmis. Tai jam kartojau tikėdamasi, kad jis tai prisimins. Prisimins, jeigu atsidurs „Islamo valstybės“ rankose. Kai jam lieps žudyti, jis girdės mano balsą ir negalės to padaryti... Elgiausi kaip nuožmi liūtė, ginanti savo mažylį“, – sunkiai žodžius renka laiku savo klaidą pripažinusi moteris.
Kai vienas prancūzų kilmės teroristas pareikalavo leisti jos sūnų nusivesti maldai į mečetę, moteris tiesiog sužvėrėjo: „Šalin rankas nuo mano berniuko“. Atsakymas buvo smūgis į veidą. „Buvau svetimame mieste, kur nieko nepažinojau, nemokėjau kalbos. Pažiūrėjau į sūnų ir aiškiai suvokiau padariusi didžiulę klaidą, didžiausią ir baisiausią gyvenime. Žinojau, kad turiu būti itin stipri ir padaryti viską, kad jį iš ten ištraukčiau“, – teigia moteris.
Prancūzai S. Kasiki ir jos sūnų perkėlė į svečių namus, kurie iš tikrųjų buvo ne kas kitas, o kalėjimas, kuriame buvo laikomos ir kelios dešimtys kitų moterų. Sophia buvo sukrėsta – ji pamatė, kad mažamečiai per televizorių stebi „Islamo valstybės“ teroristų vykdomas egzekucijas ir žudynes, o šalia esančios motinos žudikus sveikina džiugiais šūksniais ir plojimais.
„Tos moterys „Islamo valstybės“ teroristus laiko savotiškais žaviaisiais princais – stipriais, galingais, įtakingais ir galinčiais jas apginti ir pasirūpinti. Vienintelis kelias pabėgti iš to kalėjimo buvo ištekėti už teroristo. Realybė buvo visai kitokia – šios atvykėlės iš Vakarų „Islamo valstybės“ teroristams tebuvo įsčios – jų funkcija tebuvo gimdyti“, – pasakoja S. Kasiki.
Jau kitą dieną, kai svečių namų arba paprasčiausio kalėjimo gyventojos ruošėsi vienos iš jų vestuvėms, S. Kasiki aptiko neužrakintas duris ir ramiai pro jas išėjo. Ėjo ir ėjo neatsigręždama.
Jaunos moters pasakojimas apie pabėgimą iš Rakos primena tikrų tikriausia trilerio siužetą. Radusi prieglobstį pas vieną vietos šeimą, kuri dėl tokios avantiūros rizikavo ne tik turtu, bet ir gyvybėmis, S. Kasiki susisiekė su Sirijos opozicijos kovotojais, į kuriuos prieš tai kreipėsi ir jos vyras, gyvenantis Prancūzijoje.
2015 metų balandžio 24 dieną vienas jaunas Sirijos gyventojas Sophią, kuri slėpėsi po nikabu, kartu su sūnumi motociklu nuvežė prie sienos su Turkija. Jeigu juos būtų sustabdę patikros poste ar teroristams būtų kilę įtarimų, visi trys būtų buvę nužudyti.
Paryžiuje S. Kasiki apklausė Prancūzijos žvalgybos pareigūnai, ji du mėnesius praleido kalėjime, negalėjo susisiekti su artimaisiais. Šiandien moteris su sutuoktiniu, padėjusiu jai pabėgti iš pragaro Sirijoje, tačiau moteriai vis dar gresia kaltinimai vaiko pagrobimu.
„Viską labai gerai apgalvojau, perkračiau galvoje, ne kartą savęs klausiau, kaip tai galėjo atsitikti, kaip aš galėjau taip pasielgti? Taip, buvau labai naivi, pasimetusi, netgi pažeidžiama, tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip tie ne itin sumanūs ir protingi vaikinai man išplovė smegenis? Į šį klausimą atsakymo nerandu po šiai dienai“, – prisipažįsta moteris.
S. Kasiki puikiai supranta, kad jai labai pasisekė. Ji viena iš nedaugelio vakariečių merginų ir moterų, kurias sugundė „Islamo valstybės“ vilionės, tačiau galiausiai jos praregėjo ir grįžo namo.
Kai moteris galiausiai sugrįžo į Prancūziją, jos vyras jai parodė fotografiją, kurią jam buvo atsiuntę „Islamo valstybės“ teroristai. Joje – poros keturmetis sūnus, pozuojantis su automatiniu šautuvu.
„Panašu, kad nuotrauka daryta, kai buvome Sirijoje, tačiau iki tol nebuvau jos mačiusi. Pamačius tą vaizdą, man pasidarė negera“, – sako moteris.
„Kaltės jausmas, kad išvežiau sūnų į šį košmarą, amžiais liks su manimi. Ta kaltė kartais tiesiog suparalyžiuoja, atrodo, kad sunku net kvėpuoti. Nepaisant to, turiu būti labai stipri ir judėti į priekį. Pats didžiausias siaubas jau praeityje. Mums pavyko pabėgti, likome gyvi. Dabar mano tikslas padarysi viską, ką tik galiu, kad kiti žmonės nepatirtų tokio siaubo. Ką galiu pasakyti? Nevažiuokite“, – pasakojimą baigia S. Kasiki.