Sirai berniukai (ir pora mergaičių, paslėptų viršutiniame aukšte) už darbą gauna minimalų uždarbį – 40 Turkijos lirų (apytikriai 13 EUR) per dieną. Jie dygsniuoja, kerpa ir matuoja maskuojamais raštais marintą audinį ir padeda vyresniems kolegoms siūti uniformas, kurios kontrabanda gabenamos per sieną ekstremistų grupuotėms.
„Mano vaikai lanko mokyklą, kurią įsteigė nevyriausybinės organizacijos, – pasakė jis, duodamas išskirtinį interviu „MailOnline“ savo biure, įsikūrusiame Turkijos pasienyje, Antakijos mieste. – Šie vaikai taip pat galėtų lankyti tą mokyklą, bet jų tėvai nori, kad jie uždirbtų pinigus, tad ką aš galiu padaryti?“
Abu Zakouras yra paprastas verslininkas – ne revoliucinės ideologijos šalininkas ar ISIS gerbėjas – bet jam iš pažiūros visiškai nerūpi etinė pusė to fakto, kad jis aprūpina ISIS ekstremistus karinėmis, maskuojamais raštais margintomis uniformomis, o šiam reikalui įdarbina vaikus.
Dėl savo gremėzdiškos figūros ir ryžtingų manierų jis sudaro įspūdį žmogaus, kuriam geriau neprieštarauti. Jis gyveno pagal brutalias ISIS taisykles, kol prieš šešis mėnesius jam pavyko pabėgti iš Rakos.
Verslininkas kilęs iš Alepo, kuris šiuo metu jau yra visiškai sunaikintas, o tuomet buvo nuolat bombarduojamas, tad Raka, kuri yra teroristinės grupuotės sostinė Sirijoje, jam buvo palyginti saugus prieglobstis. Nors miestą valdė fanatikai, jis bent nebuvo kasdien bombarduojamas prezidento Basharo al Assado naikintuvų – kol šio ISIS branduolio nepradėjo bombarduoti JAV vadovaujama koalicija.
„Rakoje man taip pat dirbo vaikai. ISIS norėjo, kad vaikai lankytų šariato mokyklas, bet niekas į jas nesiųsdavo savo vaikų, nes buvo labai daug bombardavimų.“
„Pirmą kartą buvau suimtas dėl cigarečių. Jie rado ant grindų nuorūkų, bet mane tik įspėjo. O antrą kartą jie rado peleninę, todėl buvau įkalintas trims dienoms ir gavau 40 kirčių. Buvau suimtas ir trečią kartą, taip pat už rūkymą... Jie žmonėms keldavo daug problemų. Galiausiai susirinkau savo daiktus ir išvykau. Mes pabėgome, – pasakoja jis iš savo biuro, esančiame „Halep Garaj“ – dengtame Antakijos turguje.“
Prie jo parduotuvės stovi manekenai, aprengti maskuojamais raštais margintomis uniformomis, o stiklo virtinose išdėliotas „rinkinys nuotykių ieškotojui“: deglai, žiūronai, kišeniniai peiliukai, pirštinės ir brezentinės juostos.
Prisidegęs kitą cigaretę jis rodo savo užsakymų lapus ir pasakoja apie logistines problemas, kylančias, kai reikia aprūpinti Sirijos sukilėlius kareiviška apranga – ISIS ekstremistai nėra jo vieninteliai klientai.
„Pagrindinė problema, norint pristatyti karinę aprangą – keliai, nes visi keliai Sirijoje ir iš Turkijos į Siriją yra uždaryti.“
„Be abejo, siūdami karinę aprangą uždirbame daug daugiau pinigų nei siūdami civiliams skirtus drabužius. Skirtumas tikrai didelis, bet ką mes galime padaryti? Kai yra paklausa, yra ir darbo.“
Jo kuklioje gamykloje Antakijoje – kurios parduotuvė galiausiai buvo uždaryta anksčiau šiais metais po to, kai sugriežtėjus kontrolei, sustojo kontrabandinis gaminių tiekimas per sieną – darbininkai skiria didelį dėmesį stilistiniams įvairiausių Šiaurės Sirijos sukilėlių grupuočių reikalavimams.
Islamistų grupuotė „Ahrar al-Sham“ nori, kad jų uniformos būtų šviesiai rudos, o „Al-Qaeda“ atšakos Sirijoje „Jabhat al-Nusra“ uniformos turi būti chaki spalvos, aiškina Abu Zakouras.
„Laisvosios Sirijos armija“ pageidauja, kad jų uniformos būtų kaip „Ahrar al-Sham“ grupuotės uniformos – šviesiai rudos, o ISIS nori tradicinių afganų stiliaus drabužių, bet kartais jie dėvi ir labiau tradicines uniformas“, – pasakė jis.
Audinius jis atsigabena iš Stambulo, kur Turkijos tekstilės fabrikai pagal pageidavimus gamina JAV ir Rusijos maskuojamųjų uniformų audinius. Vis dėlto didžiausios klientų paklausos sulaukia JAV dykumos uniformų dizainas.
„Mano klientai labiau nori karinės aprangos nei tradicinių afganų drabužių – šių drabužių rinka dabar mažesnė, nors vis dar atsiranda žmonių, prašančių manęs afganų drabužių.“
„Dauguma mano klientų nori JAV karinės aprangos stiliaus drabužių, bet yra žmonių, kurie užsisako Rusijos arba Turkijos karinę aprangą – vis dėlto dauguma nori, kad uniforma būtų kaip JAV karių. Jie mums atneša JAV karinio stiliaus raštus ir mes juos nukopijuojame.“
ISIS nuo seno naudoja skirtingų stilių uniformas, kurios skiriasi pagal būrio paskirtį. Paradams – visiškai juodos uniformos, ilgesni tradiciniai afganų stiliaus vadinamieji „shalwar kameez“ – brutaliems ISIS egzekucijų būriams, o kariai, kovojantys priešakinėse pozicijose ir visi kiti dėvi įvairių atspalvių maskuojamų audinių, taip pat smėlio spalvos ir juodas uniformas.
Abu Zakouras karines uniformas siuvo dar iki smurto protrūkio 2012 m., bet po jo tai labai greit tapo pagrindiniu jo verslu.
Paklausa didelė – daugybė sukilėlių grupuočių pageidauja skirtingų stilių ir spalvų kovinės aprangos. Vienintelė jo problema – kaip logistiškai nugabenti prekes klientams.
Jau ne vienerius metus teveikia du sienos perėjimo punktai į Siriją – Bab Al Havos ir Bab Al Salameho, bet abu jie gali būti uždaryti prekybai, paramai ir (nepaisant Turkijos deklaravimo, kad pabėgėlių atžvilgiu laikosi „atvirų durų politikos“) žmonėms.
Bab Al Havos punktas, esantis iškart už Turkijos pasienio miesto Reynhali, kuris 2013 m. gegužės mėnesį buvo subombarduotas, jau ne kartą buvo uždarytas, ir šiuo metu žmonėms praėjimo čia nėra.
Už šio sienos perėjimo punkto yra prekybininkų miestas Samrada – prekeivių irštva, kurioje parduodama viskas – nuo pomidorų iki turkiškų SIM kortelių, ginklų ir naujai registruotų automobilių be numerių.
Ir būtent čia Abu Zakouras perduodavo savo paketus įtartiniems vyrams iš Rakos.
„Uždarius šį perėjimo punktą mūsų darbas tapo daug sunkesnis. Anksčiau turėjome labai daug klientų iš visur. Žmonės iš Idlibo pirko daug daiktų – žmonės iš Alepo pirko daug daiktų. O dabar mūsų darbas sustojo, jau du mėnesius stovi.“
„Klientai iš Rakos pirkdavo daugiau tradicinių drabužių, nei klientai iš Idlibo ir Alepo – pastarieji dažniausiai pirkdavo karinę aprangą.“
„ISIS dažniausiai rengiasi tradiciniais drabužiais, daug dažniau, nei JAV karinės aprangos stiliaus drabužiais. Paprastai mes parduodame šiuos drabužius verslininkams Rakoje, jei jie ateina į mūsų parduotuvę. Bet jie nesako, kad atvyko iš Rakos. Bet labai daug mūsų drabužių atsiduria Rakoje. Tad kaip jie ten patenka? Būtent šiuo būdu.“
„Klientai nesako, kad yra iš Rakos, nes mano, kad niekas jiems nieko neparduos, jei jie pasakys, kad atvyko iš Rakos ar kad vyksta į Raką. Bet man visiškai nesvarbu, iš kur klientas – aš esu prekeivis, ir mano darbas yra parduoti.“
„Tad parduoti uniformas žmonėms iš Rakos man nėra problema. Aš noriu parduoti savo pasiūtus drabužius, kad turėčiau iš ko gyventi.“
Kai „MailOnline“ žurnalistai vasario mėnesį apsilankė fabrike Antakijoje, dirbantys berniukai šypsojosi ir plepėjo – dygsniuodami tinklelius, skirtus nešioti šautuvams ir amunicijai, ir kareiviškas kuprines, vietoj to, kad mokykloje mokytųsi skaityti ir rašyti. Net žaisti kieme jie gali tik pasibaigus 12 val. darbo dienai.
„Yra žmonių, kurie verčiau leis savo vaikus dirbti už 100 turkiškų lirų per savaitę, ir tai jiems geresnis pasirinkimas, nes jie neturi pinigų, – sako Abu Zakouras, kuris įdarbino nemažai vaikų savo naujame fabrike, esančiame už kone 200 km, Gaziantepe.“
„Šie vaikai dirba man tik dėl vienos priežasties – dėl pinigų. Jei Sirijoje nebūtų karo, šie vaikai lankytų mokyklą, mokykla jiems būtų tikrai geresnis pasirinkimas.“
„Aš jiems moku nuo 40 iki 70 turkiškų lirų, priklausomai nuo atlikto darbo kokybės ir kiekio. Kartais šeimos atsiunčia dirbti visai mažus vaikus, aš negaliu pasakyti „ne“, tad leidžiu jiems dirbti, kad jie uždirbtų šeimai pinigų.“
„Kol kas jie dirba diena iš dienos tik tam, kad išgyventų, bet gal vieną dieną vienas iš jų panaudos įgytus įgūdžius ir taps siuvėju, o tai labai naudingas amatas. Bet kol kas tai tik būdas išgyventi.“
2,7 milijonams Sirijos pabėgėlių, gyvenančių Turkijoje, tai kasdienybė.
UNICEF duomenimis, apie 80 proc. Sirijos vaikų, gyvenančių Turkijoje, nelanko mokyklos, ir beveik pusė visų Sirijos vaikų neužtektinai išsilavinę.
Tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ atliko sirų vaikų išsilavinimo problemų Turkijoje tyrimą, kurio išvadose skelbiama, kad prieš konfliktą pradines mokyklas Sirijoje lankė 99 proc. vaikų, o bendrojo lavinimo mokyklas – 82 proc.
Dauguma sirų vaikų negali lankyti mokyklos Turkijoje dėl kalbos barjero, patyčių ir priekabiavimo. Bet didžiausia problema tūkstančiams sirų vaikų yra skurdas, nes bet kokio amžiaus pabėgėliams Turkijoje labai sunku įsidarbinti. Suaugusieji gali gauti darbo vizą, bet prašymą vizai gauti turi pateikti jų darbdavys.
Situacija desperatiška, tad net devynerių metų amžiaus vaikams tenka dirbti po dvylika valandų per dieną vos už vieną eurą per valandą. Blogiausia tai, kad kai kurie jų turi palikti savo šeimas Antakijoje ir vykti už 200 km į Gaziantepą, kur jie miega ant fabriko grindų, o jais rūpinasi vyresni bendradarbiai.
„Anksčiau galėjau atsivežti daiktus iš Bab Al Havos, bet dabar jie tikrina viską, todėl daugiau nebegaliu to daryti. Kai siena buvo atidaryta, daug klientų atvykdavo iš Rakos, bet dabar viskas pasikeitė, nes siena uždaryta.“
„Gaziantepe aš siuvu civilius drabužius vaikams, džinsus, marškinėlius ir t. t. Be abejo, pardavinėdami karinę aprangą uždirbdavome daugiau, nei parduodami civilius drabužius. Dabar jaučiame didelį skirtumą, bet ką galime padaryti? Tiesiog reikia dirbti. “
„Trys vaikai iš senojo mūsų fabriko pasakė, kad nori vykti su mumis į Gaziantepą, o jų šeimos sutiko vykti kartu. Bet vaikai iš tiesų nenorėjo vykti, tad liko su savo šeimomis.“