Tas klausimas yra platesnio egzistencinio klausimo dalis: ar išliks krikščionybė Artimuosiuose Rytuose? Iš šios perspektyvos žvelgdami, Rytų krikščionių dvasininkai ragina savo tikinčiuosius likti, – tik taip bus sužlugdytas IS džihadistų ir islamo fundamentalistų planas išvalyti musulmonišką pasaulį nuo krikščionių.
Prieš įsiveržiant IS, Karakošas su 50.000 gyventojų, beveik išimtinai krikščionių, buvo didžiausias krikščionybės centras Irake. Milijoniniame Mosule prieš dvejus metus tebegyveno 35.000 krikščionių – asirų ortodoksų, chaldėjų katalikų, sirų katalikų ir armėnų, čia būta per 20 bažnyčių. Mosulą supo krikščioniškų kaimų žiedas.
Prieš nuverčiant Saddamo Husseino režimą 2003 metais, Irake skaičiuota apie 1,5 milijono krikščionių, o 2016 metais jų beliko vos 250.000, taigi 0,5 procento visų šalies gyventojų. Krikščionys buvo priversti bėgti nuo persekiojimų, kuriuos be kita ko pakurstė ir neapgalvoti JAV prezidento G. W. Busho žodžiai apie „kryžiaus žygį“. Pagal primityvią islamistų logiką krikščionys tapo „kryžiuočiais“, „Amerikos šnipais“.
„Nojaus laivas“ iš Mosulo
Naujausią smūgį Ninevės slėnio kirkščionys patyrė 2014 metų rugpjūtį, kai jį užėmę IS džihadistai pareikalavo arba priimti islamą, arba mokėti „galvos mokestį“, arba nešdintis. Panikos apimti, savo namus tuomet paliko apie 150.000 krikščionių. Dalis jų laikinai prisiglaudė Irako kurdų regiono sostinėje Erbilyje, kiti Libane, Turkijoje ar Jordanijoje. Apie trečdalis prieglobstį rado Europoje ir Australijoje.
Simbolinę galią turintį pasakojimą apie krikščionis ištikusį likimą pateikė dominikonų vienuolis tėvas Najeebas Michaelis: „Tai buvo egzodas, kilometrinės virtinės krikščionių kelyje, mus išvarė į egzilį.“ Su veide šviečiančia šypsena prancūzų dokumentinio filmo kūrėjams jis pasakojo apie tai, kaip bėgdamas iš Mosulo pasiėmė daugybę senų krikščioniškų manuskriptų bei dokumentų, sukrovė juos į sunkvežimį, o ant raštų susodino senelius, moteris bei vaikus, kuriuos pasivijo pakeliui. „Taip ir judėjom nelyginant Nojaus laivas.“
„Nojaus laivą“ saugojo Apvaizda: pavyko sėkmingai kirsti tris užkardas ir pasiekti kurdų autonomijos regioną. Pasienio sargybos posto kirsti su sunkvežimiu neleido. O čia dar priartėjo IS mašina su juodomis vėliavomis ir ėmė šaudyti. Važiavusieji puolė nešti dokumentus, kiek kas įstengė, net vaikai tempė rankraščius, „taip jie per kontrolės postą patys persinešė savo istorinius dokumentus,“ – prisimena tėvas Najeebas Michaelis.
Ar galės šis simbolinis „Nojaus laivas“ su žmonėmis ir krikščionių istoriją šioje žemėje liudijančiais dokumentais grįžti į Mosulą?
Pasitikėjimas taikiu bendrabūviu sugriautas ilgam
Kai spalio gale šešiuose išvaduotuose miesteliuose ir kaimuose (tarp jų ir Karakoše) apsilankė chaldėjų patriarchas Louisas Raphaelis Sako, jam atsivėrė vaiduokliškas vaizdas: sugriauti ir sudeginti namai, išniekintos bažnyčios, nuplėšti kryžiai, sudaužytos Marijos statulos, priešiškais užrašais nutepliotos sienos. Apgriautoje Bartelos miestelio bažnyčioje apsilankę dvasininkai rado nusiaubtą altorių, ant grindų mėtėsi suplėšytų giesmynų lapai, iš elektrinių vargonų buvo likusi tik klaviatūra. Ant gretimo namo sienos IS šalininkai įamžino savo požiūrį į krikščionis: „Alachas stovi viršiau kryžiaus.“
„Tai – islamiškas kraštas, jums, nešvariesiems, čia ne vieta. Arba dingsi iš čia, arba tave nužudysim“, – skelbia graffiti užrašas iš neseniai išvaduoto Batnajos miestelio, kuriame iki 2014 m. rugpjūčio gyveno apie 850 krikščioniškų šeimų.
Kalbėti apie grįžimą į išvaduotas gyvenvietes dar per anksti jau vien dėl minų: čia užminuoti ne vien laukai ir gatvės, kurdų pešmergai minų rado net prie pliušinių meškučių. Sugrįžti bus sunku ir dėl skaudesnių, sunkiau atstatomų sugriovimų, nei pastatai ir gatvės – dėl prarasto pasitikėjimo.
„Pirmieji, kurie mūsų žmones apiplėšė, buvo jų musulmonai kaimynai. Todėl šiandien nebeliko pasitikėjimo,“ – Vatikano radijui sakė buvęs Mosulo chaldėjų archivyskupas Amelis Shamonas Nona. Jis sakėsi pažįstąs krikščionių, kurie 40 metų durys prie durų gyveno su kaimynais musulmonais, bet 2014 metais kaip tik tie kaimynai išvarė juos iš namų ir apiplėšė. Kaip gi galima reikalauti, kad „mūsų žmonės grįžtų į tokią nesaugią aplinką?“ – klausė vyskupas.
Rytų krikščionių gyvenimą nuodija antivakarietiška ir antikrikščioniška propaganda
Mosulo apylinkių žmones ir žemę jau kone mėnuo nuodija juodas debesis, nes sprunkantys IS džihadistai padegė sieros fabriką ir naftos platformas. O štai dvasiniai nuodai smelkėsi į irakiečių gyvenimą jau seniai: neapykantą skleidžiančiais pamokslais, radijo laidomis, straipsniais islamistinės jėgos nuolat veikė gyventojų mąstymą. „Vaikystėje drauge žaidėm ir valgėm. Bet nuo 16-17 metų kai kurie draugai ėmė keistis, paveikti pamokslų mečetėse. Nuo tada tarp mūsų atsivėrė neįveikiama properša,“ – knygos apie krikščionybę Irake autorei Suhai Rassam liudijo trisdešimtmetis krikščionis iš Mosulo.
Krikščionių persekiojimas ir diskriminacija Artimuosiuose Rytuose nesiriboja vien IS ir nėra vien keršto reakcija į Vakarų politiką. Ten, kur islamas tapęs valstybine doktrina, nemusulmonams piliečiams lygių teisių būti negali, – aiškina vokiečių islamo mokslininkė Rita Breuer knygoje „Alacho vardu? Krikščionių persekiojimas islame“.
Istorinės krikščionių diskriminacijos šaknys gilios: musulmonų moralinį bei religinį pranašumą prieš „knygos žmones“ žydus bei krikščionis pagrindžia Koranas, numatantis jiems antrarūšių gyventojų – „saugomų žmonių“, „dhimmi“, statusą. Jų mokamas „galvos mokestis“ – ne kas kita, kaip prievolė išsipirkti teisę praktikuoti savo religiją.
Musulmonai privalo keisti savo mentalitetą
Pasak Prancūzijos Oriento draugijos generalinio direktoriaus, monsinjoro Pascalio Gollnischo, „krikščionys arabų sąmonėje dabar užima tą pačią vietą, kurią žydai europiečių sąmonėje užėmė XIX a. gale. Tai tas pats santykis su mažuma.“
Todėl nepakanka išvaduoti Mosulą nuo IS džihadistų, Irako musulmonams būtina iš esmės keisti mentalitetą, tai – kertinė problemos sprendimo dalis. „Visam islamui būtina nauja Korano „re-lektūra“, būtinas aiškus religijos ir valstybės atskyrimas. Ši šalis yra visų, kiekvienas yra šios valstybės pilietis, o religinė priklausomybė – asmeninis reikalas,“ – „Vatikano radijui“ sakė Irako chaldėjų katalikų patriarchas Louisas Raphaelis Sako.
Patriarcho teigimu, teroristas yra ne tik tas, kuris vykdo nusikaltimus, bet ir kiekvienas ją remiantis, skelbiantis ardytojišką ideologiją. Šiuo metu mes patiriame pavojingiausią „dvasinę taršą“, kuri pažeidžia intelektualinę, religinę bei etninę pusiausvyrą.“
Krikščionių patriarchai bei metropolitai bendrame spalio 30 d. pareiškime reikalavo lygių teisių Irako krikščionims – „nepriklausomai nuo jų skaičiaus“. Nors Irako konstitucijoje religijos laisvė garantuojama, tačiau krikščionių teises „reikia ginti darbais, o ne žodžiais“.
Kreipimasis ir į Vakarus
Krikščionių dvasininkai tikisi pagalbos ir iš Vakarų. Europiečiai turėtų daryti spaudimą Irako vyriausybei, kad ši žvelgtų į krikščionis kaip į lygiateisius piliečius. Be to, Rytų krikščioniškų bažnyčių vadovai būgštauja, kad Europos „atvirų durų“ politika gali prisidėti prie krikščionybės išnykimo jos lopšyje.
„Jei prarasime čia savo šaknis ir jei durys ir toliau liks atviros, tai baigsime IS misiją išvalyti Artimuosius Rytus nuo krikščionių... Ir tai reikš 2000 metų senumo krikščionių egzistencijos čia pabaigą,“ – sakė asirų bažnyčios archimandritas Emanuelis Youkhana. „Negali būti, kad Irake, biblinėje Mesopotamijoje, krikščionybę netrukus galėsime pamatyti tik muziejuje.“
Apie islamistų užmačias išnaikinti krikščionybę Artimuosiuose Rytuose liudijo ir organizacijos „Open Doors“ bendradarbis Williamas, Irake padedantis krikščionims steigti darbo vietas: „Esama nuomonės, kad kai nudžius šaknis, mirs ir visos šakos. Kas reiškia: jie galvoja, jog išnaikinus krikščionybę Artimuosiuose Rytuose, ji nunyks ir Vakaruose.“
Šveicarijoje vykusioje „Open Dorrs“ konferencijoje bendradarbis džiaugėsi, kad nors krikščionių bendruomenė Irake grėsmingai susitraukusi, tačiau savo gyvybingumu vakarietį stebinanti. „Jei Vakarų Europoje bažnyčios pustuštės, nors tikintieji kviečiami į mišias tik kartą per savaitę, tai čia jos artipilnės, nors kviečiami kasdien po du kartus.“
Vietoj keršto – taikos metai
Dalis krikščionių vyrų įsiliejo į kurdų ginkluotąsias pajėgas ir dabar drauge kovoja už Mosulo išlaisvinimą. „Turim išvaduoti asirų krikščionių žemę, kiekvieno asiro priedermė ginti savo žemę nuo IS“, – sako Albertas Kisso, „Dwekh Nawsha“ (Besiaukojantys už rytdieną) pasivadinusio krikščionių savanorių dalinio vadas.
„Norim, kad būtų išlaisvinti Ninevės slėnis ir Mosulas, norim taikos ir saugumo, kad žmonės galėtų dorai ir taikiai gyventi. Keršto mes nenorim,“ – prasidėjus Mosulo išlaisvinimo kampanijai „Vatikano radijui“ sakė katalikų chaldėjų vyskupas Shlemonas Warduni. Krikščionys šiame regione buvo ir tebėra „susivaldymo ir atvirumo pionieriai“, dvasinių tiltų tiesėjai, ieškantys rimto dialogo tarp skirtingų religijų ir visuomenės grupių, – įsitikinę krikščionių dvasiniai vadovai. Kaip tik dėl to krikščionybė šioje šalyje ir šiais konfliktų bei prievartos laikais tokia reikalinga.
Mūšiai dėl Mosulo tebesitęsia ir nežinia, kada ir kokia kaina miestą pavyks išvaduoti. Nežiūrint to, krikščioniškos Irako bažnyčios jau dabar paskelbė 2017-uosius „taikos metais“. Norima melstis už susitaikymą ir už tai, kad išvadavus Ninevės slėnį ir Mosulą šalis nebūtų destabilizuojama „susiskaldymo srovių“. Tokios srovės, be abejo, toliau žalotų jau ir taip nualintas 2000 metų senumo krikščionybės medžio šaknis.