Jo vadovaujama Socialistų partija per balandį vykusius pirmalaikius rinkimus laimėjo 123 mandatus – daugiau nei kitos partijos, tačiau to nepakako absoliučiai daugumai užsitikrinti 350 vietų parlamente.
Kad užsitikrintų paramą dar vienai savo kadencijai, P. Sanchezas kelias savaites derėjosi su įvairiomis politinėmis jėgomis. Po šių derybų jis ėmė spausti parlamentą ir paskyrė liepos 23 dieną pirmąjį balsavimą dėl pasitikėjimo juo kaip kandidatu į premjerus.
Tačiau toks spaudimas neįtikino socialistų pageidaujamos sąjungininkės, kraštutinių dešiniųjų partijos „Podemos“ liautis reikalavus prisijungti prie valdančiosios koalicijos. P. Sanchezas atsisako priimti tokias sąlygas.
Jis savo ruožtu siūlo, kad „Podemos“ parinktų nepriklausomų politikų, galinčių dirbti naujajame ministrų kabinete.
„Su „Podemos“ rimtai nesutariame, ir tai galėtų „paralyžiuoti“ galimą koalicinę vyriausybę“, – ketvirtadienį duodamas interviu Ispanijos visuomeniniam transliuotojui pabrėžė P. Sanchezas.
Kaip pavyzdį jis pateikė Katalonijos problemą, primindamas, jog „Podemos“, kitaip nei socialistai, pritaria siūlymui, kad šiam turtingam šiaurės rytų regionui būtų leista organizuoti referendumą dėl apsisprendimo.
2017 metų liepą Katalonija surengė teismų uždraustą referendumą, o regiono vyriausybė, remdamasi jo rezultatais, nesėkmingai paskelbė nepriklausomybę ir tokiais veiksmais sukėlė sunkiausią per kelis dešimtmečius politinę krizę Ispanijoje.
„Stengsimės ir toliau“
P. Sanchezas vėliau ketvirtadienį pranešė paraginęs „Podemos“ lyderį Pablo Iglesiasą pirmiausia pamėginti susitarti dėl politinių klausimų ir tik paskui aptarinėti naujosios vyriausybės sudėtį.
„Deja, jis atmetė šį pasiūlymą. Stengsimės ir toliau (jį įtikinti)“, – socialiame tinkle „Twitter“ parašė P. Sanchezas.
P. Iglesiasas savo ruožtu ketvirtadienį pareikalavo, kad socialistai „atsisakytų savo „raudonosios linijos“ – formuoti vienspalvę vyriausybę“.
Net jei P. Sanchezas užsitikrintų „Podemos“ ir visų parlamente atstovaujamų nedidelių regioninių partijų paramą, jis vis tiek neturėtų absoliučios daugumos parlamente.
Tai reiškia, kad jis neatlaikytų liepos 23 dieną numatyto pirmojo balsavimo dėl įgaliojimų suteikimo, nes jo kandidatūrai pritrūktų balsų iki absoliučios daugumos.
Tačiau per antrąjį balsavimą, kurį planuojama surengti vos po dviejų dienų, jam tereikės paprastos daugumos – surinkti daugiau balsų „už“ nei „prieš“.
Tačiau norint pasiekti tokio rezultato P. Sanchezui teks pasirūpinti, kad per balsavimą susilaikytų katalonų separatistų partijos. Jis bet kokia kaina nori išvengti tokio scenarijaus.
Konservatorių partijos nuolat kaltina laikinąjį premjerą tapus separatistų „įkaitu“.
P. Sanchezas, padedamas separatistų, atėjo į valdžią 2018 metų birželio mėnesį, kai balsavimo dėl nepasitikėjimo neatlaikė tuometis premjeras Mariano Rajoy iš konservatyviosios Liaudies partijos (PP).
Nauji rinkimai?
Dar viena neišspręsta problema – jog pagrindinė opozicinė partija PP ir centro dešinės politinė jėga „Ciudadanos“ atsisako susilaikyti per balsavimą ir tokiu būdu leisti P. Sanchezui perimti valdžią.
2016 metais daugelis įstatymų leidėjų socialistų per panašų balsavimą susilaikė ir tokiu būdu leido M. Rajoy būti prisaikdintam po 10 mėnesių trukusių, bet strigusių derybų dėl naujos vyriausybės formavimo. Vis tik P. Sanchezas nebuvo vienas iš tų susilaikiusiųjų.
Jei liepos 25 dieną jis pralaimės antrąjį balsavimą dėl įgaliojimų suteikimo, prasidės dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį partijos turės rasti būdą išeiti iš aklavietės. Kitu atveju automatiškai bus paskirti nauji rinkimai.
Tai būtų jau ketvirtas balsavimas Ispanijoje per pastaruosius ketverius metus.
Konsultavimo firmos „Teneo Intelligence“ analitikas Antonio Barroso sutinka, kad dėl dar vienų pirmalaikių rinkimų pavojaus „Podemos“ deputatai, kurių reitingai yra smuktelėję, galėtų galiausiai susitarti su P. Sanchezu. Vis dėlto ekspertas neatmeta galimybės, kad lapkritį bus surengtas pakartotinis balsavimas.
P. Sanchezas ketvirtadienį pareiškė, kad „nesvarsto“ naujų rinkimų galimybės.
Socialistų lyderis taip pat paragino keisti konstituciją, kad mažumos vyriausybėms būtų lengviau formuoti vyriausybę, nes dabar kuriai nors atskirai politinei jėgai sunku užsitikrinti daugumą parlamente, kuris tampa vis labiau susiskaldžiusiu.