Rugsėjį Kinijos Liaudies išlaisvinimo kariuomenės lėktuvas net kelis kartus pažeidė susitarimą ir įskrido į teritoriją virš Taivano sąsiaurio, taip eliminuodamas faktinę buferinę zoną, dešimtmečius saugojusią trapią taiką.
Partijai priklausantis dienraštis „Global Times“ gana detaliai aprašė, kas galbūt laukia toliau: Kinijos oro pajėgos patruliuos virš Taivano ir, jeigu į juos bus imta šaudyti, „sieks teritorijų susijungimo jau karinėmis priemonėmis“.
Taivanas tikina, kad šaudys tik atakos atveju.
Nepaisant tokių drąsių pareiškimų, tiek Kinija, tiek Taivanas turi labai daug svarbių priežasčių išvengti karinio konflikto, galinčio pražudyti dešimtis tūkstančių žmonių, sugriauti jų ekonomikas ir galbūt netgi baigtis branduoliniu karu su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais. Visi sutinka, kad Pekinas ir toliau bandys kontroliuoti Taivaną, pasitelkdamas tiek karinius grasinimus, tiek diplomatinę izoliaciją, tiek ekonominius svertus.
Visgi net kelios jėgos gali priversti imtis veiksmų: pirmiausia tai Xi Jinpingo siekis įtvirtinti savo politinę galią susigrąžinant prarastą teritoriją, Taivano visuomenės nenoras saistytis su Kinija sąjungomis, vis stiprėjančios nepriklausomybės iniciatyvos Taipėjuje ir vis priešiškesnis Jungtinių Valstijų santykis su Pekinu visais įmanomais klausimais (pradedant Honkongu ir baigiant koronavirusu bei naujausiomis technologijomis).
„Labai nerimauju, kad artėja didžiulė krizė. Galima numatyti, kad visa tai baigsis bandymu įsiveržti ir supervalstybių karu. Ateinantys penkeri ar dešimt metų bus labai pavojingi. Situacija labai nestabili“, – nuogąstauja „Project 2049 Institute“ vadovas Ianas Eastonas, parašęs knygą „The Chinese Invasion Threat: Taiwan’s Defense and American Strategy in Asia“.
Taivanas JAV prezidento rinkimų nugalėtojui yra kaip vienas iš didžiausią spaudimą darančių saugumo klausimų.
Nors Vašingtone Taipėjus ir gali pasigirti palankiu abiejų partijų vertinimu, o ir Donaldo Trumpo administracija pasiūlė ne vieną precedento neturinčią iniciatyvą, pats prezidentas gana skeptiškai vertina strateginę Taivano vertę. Naujasis JAV prezidentas demokratas Joe Bidenas anksčiau yra sakęs, kad tik Kongresas turėtų nuspręsti, ar atakos atveju Jungtinės Valstijos gintų Taivaną.
Analitikai, tokie kaip I. Eastonas, galimos Kinijos invazijos į Taivaną scenarijus dėlioja jau metų metus, o įkvėpimo semiasi iš karinių pratybų, ginklų įsigijimų ir svarbiausių žaidėjų strateginių dokumentų. Dauguma jų prognozuoja, kad Kinija ryšis staigiai atakai, per kurią Liaudies išlaisvinimo kariuomenė perims pagrindinę salą Jungtinėms Valstijos nespėjus susizgribti.
Teoriškai karinis balansas akivaizdžiai Pekino pusėje. Kinija savo šalies kariuomenei išleidžia 25 kartus daugiau nei Taivanas, teigiama Tarptautinio Stokholmo taikos tyrimų instituto skaičiavimuose, ir turi akivaizdų pranašumą pradedant raketomis, naikintuvais ir baigiant karo laivais bei personalo skaičiumi, jau nekalbant apie branduolinį arsenalą.
Štai kaip skambėtų optimistinė Pekino įvykių versija: dar prieš prasidedant invazijai, kibernetinio ir elektroninio karo sprendimai nusitaiko į Taivano finansinę sistemą ir pagrindinę infrastruktūrą bei JAV palydovus, taip sumažindami tikimybę, jog bus laiku pastebėtos balistinės raketos. Kinijos laivai terorizuoja laivus aplink Taivaną, tokių būdu apribodami degalų ir maisto tiekimą.
Antskrydžių metu būtų keliamas tikslas išžudyti aukščiausius Taivano politikos ir karinius lyderius, taip pat neutralizuoti vietos gynybos sistemas. Kinijos kariuomenė kai kurias pratybas, nevyniodama žodžių į vatą, tiesiai šviesiai vadina „galvų kirtimo“ mokymais, o palydovų nuotraukose matoma, jog manevrai vyksta treniruočių stovyklose, kur galima įžiūrėti ir realaus dydžio taikinių, pavyzdžiui, Taivano prezidento būstinės, kopijas.
Toliau – karinė invazija. Kinijos karo laivai ir povandeniai laivai įplaukia maždaug 130 kilometrų Taivano sąsiauriu. Dar prieš prasidedant mūšiui dėl Penghu salų, esančių vos už penkiasdešimties kilometrų nuo Taivano (ten dislokuota ir JAV pajėgų), greitai perimamos Kinmeno ir Prato salos. Kinijos pergalė čia būtų labai naudinga rengiant pozicijas didesnio masto atakai.
Kinijos laivams skubant sąsiauriu, tūkstančiai desantininkų su parašiutais pasirodo virš Taivano pakrančių, ieškodami geriausių būdų pergudrauti gynybą, perimti strateginius pastatus ir steigti pozicijas, iš kurių Liaudies išlaisvinimo armija galės mobilizuoti kovai dešimtis tūkstančių karių, užtikrinsiančių abejonių nepaliksiančią šlovingą pergalę.
Realybėje tokia invazija žymiai rizikingesnė nei ant popieriaus. Nors pastaruoju metu ir niekaip neprisiveja vis didėjančio Kinijos karinio pranašumo, Taivanas tokiam scenarijui ruošiasi dešimtmečius ir tikrai nebus užkluptas iš pasalų.
Pagrindinė Taivano sala gali pasigirti natūraliomis gynybinėmis galimybėmis: apsupta audringų vandenų ir neprognozuojamų oro sąlygų, sala gali pasiūlyti vos kelis didesnius paplūdimius, kur galėtų prisišvartuoti laivas, iš kurio išsilaipintų pakankamas kiekis karių parklupdyti 24 mln. gyventojų turinčią šalį.
Kalnuotas paviršius slepia tikrą požemių labirintą, kur Kinijos pergalės atveju sėkmingai pasislėptų Taivano lyderiai ir išsilaikytų sukilėliai.
2018 metais Taivanas pristatė planus didinti asimetrinę galią, pavyzdžiui, stiprintis slapiomis mobiliomis raketinėmis sistemomis, kurių Pekinui nepavyktų labai greitai sunaikinti net ir panaudojus visą savo gynybinį potencialą.
Tūkstančius raketų žemė-oras ir priešlėktuvinių ginklų turintis Taivanas Kinijos pajėgoms dar net nepasiekus pagrindinės salos gali padaryti nemenkų nuostolių.
Taivano kariuomenė sustiprino svarbiausių nusileidimo vietų gynybą, reguliariai rengia pratybas, kurių metu mokosi apsiginti nuo atplaukusių ir atskridusių Kinijos pajėgų. Liepą prie vakarinio Taichungo uosto „Apache“ sraigtasparniai, F-16 ir Taivano sukurti bei pasigaminti naikintuvai dalyvavo didelio masto pratybose imituojant priešų vandenyje neutralizavimą, M60 tankai, artilerija ir raketinės sistemos mokėsi naikinti taikinius paplūdimiuose.
Kinijos kariai, išsilaipinę Taivano krante, akis į akį susidurtų su maždaug 175 tūkst. šalies aktyvią tarnybą atliekančių karių ir daugiau nei milijonu rezervistų, pasirengusių iki paskutinio kraujo lašo priešintis okupacijai.
Kitos Pekino turimos galimybės, pavyzdžiui, bombardavimai, pražudysiantys šimtus tūkstančių civilių, pakenktų galutiniam Komunistų partijos tikslui parodyti Taivaną kaip klestinčią teritoriją, kur gyvena lojalūs kinai, dar 2017 metų ataskaitoje rašė Pentagonui ir JAV žvalgybos bendruomenei patarinėjęs Michaelas Beckley.
„Liaudies išlaisvinimo armijai tikrai nebus paprasta įveikti Taivano gynėjus. Galiausiai Jungtinėms Valstijoms tereikės šiek tiek sureguliuoti jėgų balansą, ir Kinijos invazija žlugs“, – konstatuoja ekspertas.
Potencialus Jungtinių Valstijų įsitraukimas – svarbiausias koziris vertinant invazijos scenarijų. Amerikos laivyno galia ilgą laiką atgrasydavo Kiniją nuo bet kokių veiksmų, nors 1979 metais amerikiečiai ir atsisakė dvišalės gynybos sutarties su Taivanu vardan diplomatinių santykių su Pekinu.
Santykių su Taivanu akte ginklų iš Amerikos įsigijimas įvardijamas kaip skirtas „pakankamai savigynos galiai palaikyti“.
Jeigu sudvejos ir neįsikiš, Jungtinės Valstijos turės susitaikyti su smūgiu savo įvaizdžiui, panašiai nutiko Jungtinei Karalystei, kai britams 1956 metais nepavyko palankiai išspręsti Sueco kanalo klausimo, rugsėjo 25 dieną rašė milijardierius „Bridgewater Associates“ įkūrėjas Ray Dalio. Ši krizė paspartino Britų imperijos žlugimą ir lėmė svaro nuopuolį dolerio naudai, pridūrė R. Dalio.
„Kuo įspūdingesnį šou Jungtinės Valstijos surengs gindamos Taivaną, tuo didesnis bus pažeminimas pralaimėjus. O tai kelia nerimą, nes Jungtinės Valstijos teoriškai tam šou pasirengusios, tik realybė tokia, kad toks scenarijus gali iš tikrųjų išsipildyti“, – samprotauja R. Dalio.
Prieš atsiskyrimą nukreiptas Kinijos įstatymas menkai numato tai, kas iš tikrųjų galėtų sukelti ginkluotą konfliktą. Kinijos valdžios kontroliuojama žiniasklaida perspėja, kad JAV sprendimas dislokuoti savo pajėgų jau sukeltų karą – tai viena iš daugybės raudonų linijų, kartu su Taipėjaus valdžios sprendimu deklaruoti teisinę nepriklausomybę. Valstybinis transliuotojas CCTV neseniai perspėjo, kad „pirmasis mūšis bus ir paskutinis mūšis“.
Kadangi Kinijos Komunistų partijos teisėtumas iš dalies pagrįstas pažadu „suvienyti“ Kiniją, jos įtaka 1,4 mlrd. žmonių gali sumenkti, jeigu tik bus leista Taivanui tapti nepriklausoma valstybe. Ir nors bet kokia invazija (net ir į pavienes salas) neša ekonominių sankcijų ar destabilizuojančio konflikto riziką, grasinimai, kuriais svaidosi Kinijos valstybinė žiniasklaida, leidžia Pekinui vienu metu ir įtikti šalies žmonėms, ir atgrasyti Taivaną nuo nepalankių veiksmų.
Kinijos karinės oro pajėgos rugsėjį paviešino vaizdo įrašą, kuriame įamžinta, kaip H-6 bombonešiai vykdo simuliacinę ataką prieš, kaip spėjama, Jungtinių Valstijų Andersono karinę oro pajėgų bazę Guame.
Minėtoji bazė – pozicija, iš kurios Jungtinės Valstijos prireikus tiektų paramą Taivanui. „The Global Times“ skelbia, kad Kinijos vidutinio nuotolio balistinės raketos, tokios kaip DF-26, gali lengvai pasiekti amerikiečių bazes, o oro gynybiniai mechanizmai sėkmingai atrems priešo ugnį.
Dėl to suka galvą Jungtinių Valstijų karinių strategijų kūrėjai. Sidnėjaus universiteto akademikai atliko tyrimą, kuriame praeitais metais perspėjo, kad „Amerika jau nebeturi karinio pranašumo“ prieš Kiniją, o Jungtinių Valstijų bazės, aerodromai ir uostai regione „per pirmąsias konflikto valandas gali būti sunaikinti idealiai tikslių smūgių“.
„Pekino strategija nepagrįsta vien Taivano pasipriešinimo numaldymu, tai taip pat labai svarbus strateginis žaidimas, siekiant išsiaiškinti, ką tokiu atveju darys Jungtinės Valstijos. Labiausiai Kinijos ryžtą šiuo klausimu kursto įtikėjimas, kad, Vakarų sistema, o konkrečiai Jungtinės Valstijos, silpsta“, – sako buvęs Baracko Obamos administracijos Valstybės departamento pareigūnas Danielis Russelis.
Rugpjūtį Kinija į Pietų Kinijos jūrą paleido keturias raketas, galinčias sunaikinti tiek JAV bazių, tiek lėktuvnešių. Kadangi DF-26 gali būti apginkluotos tiek branduolinėmis, tiek konvencinėmis kovinėmis galvutėmis, ginklų kontrolės ekspertai nerimauja, kad bet kokie ženklai, bylojantys, kad Kinija mobilizuojasi paleisti vieną tokią, gali paskatinti prevencinę amerikiečių ataką prieš Kinijos branduolines pajėgas – o tai praktiškai be abejonių sukeltų nekontroliuojamą konfliktą.
Ar pasaulis atsidurs tokiame taške, labai priklauso nuo Pekino ir Vašingtono lyderių sveiko proto.
Jungtinėse Valstijose yra manančių, ir vienas iš jų yra buvęs D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas, kad administracija turėtų aktyviau parodyti, kad suskubtų į pagalbą Taivanui. Tarptautinių santykių tarybos pirmininkas Richardas Haassas rugsėjį tvirtino, kad Jungtinės Valstijos turėtų be užuolankų pareikšti, kad tikrai įsikiš ir atgrasys Pekiną.
„Juk galiausiai Xi motyvuoja noras išlaikyti savo partijos įtaką Kinijos politinėje sistemoje. Nepavykęs bandymas suvienyti Taivaną ir Kiniją gali paskatinti abejones jo partijos autoritetu, o tai rizika, kuri Xi visai nereikalinga“ – rugsėjo pradžioje straipsnyje „Foreign Policy“ pažymi R. Haassas.
Kinijos kariuomenės atstovai rugsėjį pareiškė, kad Taivano nepriklausomybę sunaikins „bet kokia kaina“. Kinijos Taivano reikalų tarnybos atstovas Ma Xiaoguangas pažymi, kad Taivano prezidentės už nepriklausomybę pasisakanti Demokratinė progreso partija „neteisingai vertina“ situaciją.
Taivano pareigūnai atvirai kalba apie augančią Kinijos karinę grėsmę, nors dar rugsėjo pabaigoje gynybos ministras Yen De Fa patikino, jog ženklų, kad Kinijos kariuomenė telkia pajėgas invazijai, nėra.
„Tiesiog turime būti pasirengę blogiausiam. Kinija jau nebegalvoja turinti daug laiko, nebebando užkariauti širdžių ir protų“, – tikina buvęs Taivano specialiųjų pajėgų pareigūnas, šiuo metu priklausantis „Naujojo fronto fondui“, siejamam su Taivano valdančiąja partija, Enoch Wu.
Praeitais metais Kinijos prezidentas sakė, kad geriausias būtų „taikus susivienijimas“, tačiau neatmeta „ir galios panaudojimo scenarijaus“. Jis Taivano integraciją į Kiniją vadina „būtina tam, kad Kinija tvirtesnė ir galingesnė žengtų į naują erą“ – šiuo argumentu jis pagrindė ir sprendimą atsisakyti prezidento kadencijų ribojimų, kas jam leido tapti galingiausiu Kinijos lyderiu nuo pat Mao Zedongo laikų.
Nors invazija partijai ir sukeltų didelį pavojų, Kinijos prezidentas ne kartą davė suprasti, kad teritoriniai nesutarimai verti griežtų veiksmų. Jis labai sėkmingai ignoruoja tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą dėl veiksmų prieš Honkongo prodemokratinę stovyklą, Pietų Kinijos jūros sausumos teritorijų militarizavimą ir perauklėjimo stovyklas daugiau nei milijonui musulmonų uigurų Sindziange.
Tokios aplinkybės kelia nerimą tokiems ekspertams kaip I. Eastonas, apie Kinijos invazijos riziką parašiusiam knygą.
„Taivano kova už savo nepriklausomybę gali priversti Pekiną sumokėti didžiulę kainą – mažiausiai kelių šimtų tūkstančių aukų. Bet gali būti, kad Xi Jinpingas tiek mokėti pasiruošęs. Veikiausiai deramai neįvertiname Kinijos komunistų partijos ryžto priimti pačius radikaliausius sprendimus“, – konstatuoja jis.