Klystate, skaudžiai klystate, savo straipsnyje washingtontimes.com. perspėja buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Kimas R. Holmesas.
Panašu, kad buvęs KGB šnipas vis labiau dusina šalies kaimynes. Prorusiškai nusiteikę separatistai Ukrainoje lyg ir rengiasi naujam spurtui. Galbūt imsis Mariupolio ir nuties žemyninį koridorių į kovą Maskvos okupuotą Krymą?
Nesibaigiančios tankų ir sunkvežimių vilkstinės per sieną gabena haubicas ir „Grad“ sistemas. NATO tvirtina, kad tai rusų darbas. Aljansas nesiliauja kaltinęs Maskvą į Ukrainos Rytus siunčiant savus karius.
Ginklas nukreiptas ir į Šiaurės šalis. Rusijos bombonešiai ir povandeniniai laivai ne kartą brovėsi į NATO nepriklausančių Švedijos ir Norvegijos oro erdvę ir teritorinius vandenis. Kitas Rusijos taikinys – Baltijos valstybės. Rugsėjį Rusijos agentai kirto sieną su Estija. Sproginėjant dūminiams užtaisams ir granatoms, jie Estijos žemėje pagrobė šalies pilietį ir išsivežė į Rusiją, kur jam pateikti kaltinimai šnipinėjimu.
Abiem atvejais V. Putino siunčiama žinutė labai aiški: jūsų suverenumas iš dalies priklauso Maskvai, NATO jūsų neapsaugos.
Rusija vis aršiau demonstruoja galią ir Pietų Kaukaze. 2008 metais ji įsiveržė ir okupavo du separatistinius Gruzijos regionus – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Lapkritį Maskva ir Rusijos kontroliuojama Abchazijos valdžia pasirašė aljanso sutartį, uždegusią žalią šviesą aneksijai. Panašus likimas gali laukti ir Pietų Osetijos.
Kodėl V. Putinas ir toliau elgiasi kaip agresorius, nors šalį smaugia tokios rimtos ekonomikos problemos?
Labiausiai tikėtinas atsakymas: nes jo turimas ekonominis pagrindas tirpsta! Niekas geriau rusų minčių nenukreips nuo ekonominių problemų nei sufabrikuota grėsmės iš užsienio baimė, ypač iš Jungtinių Valstijų. V. Putinas puikiai žino, kad jo populiarumas tiesiogiai priklauso nuo galingo vyro, besipriešinančio Vakarams, įvaizdžio.
Kitas galimas atsakymas: nes jis tai gali. JAV davė aiškiai ir garsiai suprasti, kad vadinamasis Rusijos artimasis užsienis – nepriklausomos šalys, kadaise priklausiusios Sovietų Sąjungai, pavyzdžiui, Ukraina, Baltijos valstybės, Gruzija ir kitos – yra pavojaus zonoje esančios šalys.
Nors Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje ir pritaikytos sankcijos, Vakarai, susilaikydami nuo ryžtingesnės reakcijos į Rusijos agresiją, daugiau ar mažiau sutinka su faktu, kad Kijevas priklauso Rusijos įtakos zonai. Rusija į ekonomikos sankcijas reaguoja jėga, o tai Ukrainai siunčia žinią, kad V. Putinui ji rūpi žymiai labiau nei Barackui Obamai ir europiečiams.
Galiausiai nevalia pamiršti ir desperacijos veiksnio. Nors buvo investuota nemažai pinigų, V. Putinas neseniai buvo priverstas atšaukti dujotiekio į Europą „Pietų srautas“ projektą. Iš dalies dėl ekonominių priežasčių, tačiau ir dėl Europos priešinimosi, kuris agresijos akivaizdoje dar sustiprėjo.
Baltijos valstybės ir kitos Europos šalys pagaliau pradėjo suvokti energetinės priklausomybės nuo Rusijos pavojų. Jos intensyviai ieško būdų, kaip išsiversti be V. Putino dujų ir naftos.
V. Putinas gali manyti, kad geriau jau, kol gali, pasiimti viską, ką įmanoma. Laikai, kai energijos šaltinius buvo galima naudoti kaip galingą ginklą ir spaudimo priemonę, jau baigiasi.
Laikas tikrai nėra V. Putino sąjungininkas. Ekonominės problemos ateityje pastebimai sumažins pasirinkimo galimybių, tačiau artimiausiu metu jis padarys viską, kad pasinaudotų Vakarų susiskaldymu.
Vokietija niekaip neapsisprendžia, kaip vertinti V. Putino politiką, ir jis tai puikiai žino. Jis tikisi, kad vieną dieną Vakarų kantrybė trūks. Ar begali būti svaresnė priežastis veikti dabar – juk strateginė galia jau silpsta?
Vakarai neturėtų prarasti budrumo ir nesiliauti spaudę V. Putiną.