Kulkos išmuštos skylės bažnyčios languose, vitražų šukės, gaisro pėdsakai prie altoriaus, sudaužytos Marijos statulos, nukirsdintos šventųjų ar Kristaus figūrų galvos, išniekintas Švenčiausias Sakramentas, – tokių atvejų Prancūzijoje skaičiai pribloškia.
Štai, kovo 27 d. Vokietijos dienraštis „Die Welt“ informavo, jog pernai šalyje užregistruoti 1063 „antikrikščioniški išpuoliai“, 2017 jų būta 1038.
Palyginimui: 2017 m. užregistruota 100 vandalizmo prieš sinagogas ir mečetes aktų, – iš Paryžiaus rašė dienraščio korespondentė Martina Meister.
Prancūzijos dienraštis „Figaro“, remdamasis vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nurodo kiek mažesnius skaičius: 2017 iš viso būta 978 įvairaus pobūdžio išpuolių prieš kulto vietas, 878 iš jų buvo nukreipti prieš krikščioniškus objektus.
O kitas Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ) balandžio 9 d. skelbtame straipsnyje signaliniu pavadinimu „Bažnyčia dega“ išvardino seriją pastaraisiais mėnesiais Prancūzijoje prieš bažnyčias įvykdytų išpuolių. Vokiečiams ši tema irgi aktuali, nes ir čia bažnyčių bei krikščioniškų simbolių niokojimo netrūksta, tegu jų ir gerokai mažiau nei Prancūzijoje.
Vienoje įsikūręs „Intolerancijos prieš krikščionis dokumentinis archyvas“ (Dokumentationsarchiv der Intoleranz gegen Christen), remdamasis įvairių Prancūzijos medijų šaltiniais, vien laikotarpiu tarp vasario 1 ir 10 d. nustatė net 9 bažnyčių niokojimo atvejus.
Neseniai Paryžiuje degė jaunesnioji Notre-Dame sesuo
Sausio mėnesį degė Grenoblio bažnyčia, daugiau nei šimtas žmonių iš aplinkinių namų buvo evakuoti.
Atsakomybę prisiėmė anarchistų grupė, pasivadinusi „Des courts-circuits“ (Trumpi sujungimai). Policija reagavo į tai skeptiškai, nemanydama, jog gaisrą sukėlė išpuolis, – rašė FAZ.
Lygiai prieš mėnesį, kovo 17 d., Sen Žermen de Prė rajone Paryžiuje degė Sent Siulpiso bažnyčia, vadinama jaunesniąja Notre-Dame seserimi. Ji buvo padegta iškart po sekmadieninių mišių. Nors gaisrą dvidešimčiai gaisrininkų pavyko greitai užgesinti, tačiau prancūzų dienraščio „Le Point“ duomenimis, jo padariniams pašalinti gali prireikti kelių šimtų tūkstančių eurų.
Tikinčiuosius ypač sukrėtė įvykis pietų Prancūzijos mieste Nimes: vasario mėnesį Notre Dame des Enfants bažnyčioje vandalai įsilaužė į tabernakulį – simbolinio Kristaus kūno saugojimo vietą – ir iš ten paimtas ostijas įspaudė į kryžių, kurį nutepliojo ant sienos išmatomis.
Po tokio bažnyčios išniekinimo Prancūzijos vyskupų konferencija savo tinklalapyje tik trumpai išsakė susirūpinimą dėl „neapykantos ženklų mūsų visuomenės širdyje“. Be to, vyskupų konferencijos atstovas spaudai Olivieris Ribadeau Dumas Twitterio paskyroje rašė: „Bažnyčios degė, buvo apiplėšinėjamos ir išniekinamos. Niekada neapsiprasime su tuo, kad taikos ir ramybės vietos taptų smurto auka, kad būtų trypiamas Kristaus kūnas, – tai, kas mums gražiausia ir vertingiausia.“
Tai ir viskas. Duoti ta tema interviu jis atsisakė, aiškindamas, jog nenori pilti alyvos į ugnį, – informavo „Die Welt“ žurnalistė M. Meister.
Kodėl apie vandalizmą bažnyčiose kalbėti vengiama?
Prancūzijos vyskupų konferencija apskritai nelinkusi išsakyti oficialią poziciją dėl naujausios vandalizmo bangos, – aiškina Vokietijos katalikų radijas „Domradio“. Mat, baiminamasi, kad taip tik bus paskatinti nauji išpuoliai, nenorima patekti į teroristų spendžiamus spąstus. Bažnyčios turi ir toliau likti „žmonėms atvira vieta“. Tai – tauri krikščioniško pasitikėjimo pozicija, tačiau kiekvienas naujas išpuolis – tai naujas išbandymas jai, – komentuoja „Domradio“.
Charakteringa ta prasme minėtojo O. R. Dumas pastanga nekaltinti nieko konkrečiai, o tik apgailestauti dėl bendros atmosferos: „Šiuolaikinėje visuomenėje apskritai labai išplito nepasitikėjimas. Nesu tikras, ar nusistatymo prieš katalikus išties būtų padaugėję. O štai dėl vieno dalyko man visiškai aišku: vis labiau trūksta pagarbos tam, kas šventa, šventoms vietoms.“
Vokietijos dienraštis FAZ stebėjosi, kodėl kaimyninėje šalyje beveik nekalbama apie dažnėjantį vandalizmą prieš krikščionių Dievo namus: „Galbūt kausto per didelė baimė atvirai diskutuoti apie to priežastis ir nusikaltėlius?“
Nes ne vienas jų yra arabų musulmonų kilmės. Gal iš dalies ir dėl to Prancūzijos bažnyčia reaguoja pabrėžtinai santūriai?
O štai Prancūzijos konservatoriai (Les Républicains) žodžių į vatą nevynioja. „Mūsų šalyje esama christianofobijos. Esama tokių, kurie labai agresyviai pasisako apie krikščionybę. Su tuo reikia kovoti. Gyventi drauge reiškia: gerbti tai, kas kitam šventa, kokiai religijai jis bepriklausytų,“ – be užuolankų sakė respublikonų partijos lyderis Laurentas Wauquiezas.
Prancūzų sociologas kaltina satanistus
Kad išpuolių prieš bažnyčias ir kitus krikščioniškus objektus padaugėjo, pripažįsta ir prancūzų religijos sociologas Philippe‘as Portieras. Tačiau to priežastys, pasak jo, iki šiol nėra ištirtos.
Didžiąją išpuolių dalį įvykdo dvi grupės: paaugliai, nelabai turintys ideologinių motyvų, tiesiog destruktyviai nusiteikę, ir satanistai, – aiškino sociologas kovo gale Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ laidoje „Vandalizmas prancūzų bažnyčiose“.
Satanistai, pasak Ph. Portiero, kur kas pavojingesni: jie puola krikščionybę kaip religiją, kuri, jų įsitikinimu, pavergia individą ir įkalina visuomenę taip vadinamoje „silpnojo moralėje“, neleisdama jai grįžti prie jėgos ideologijos.
Trečios, islamistų, grupės jis neminėjo. Nors bent jau keletas islamistinių išpuolių susilaukė tarptautinio medijų dėmesio. Antai 2016 metų vasarą du islamistai, įsiveržę į šiaurės Prancūzijos miesto Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčią, perrėžė gerklę prie altoriaus mišias laikiusiam katalikų dvasininkui, o tų pačių metų rugsėjo 8 d. policija suėmė tris džihadistes, planavusias įvykdyti išpuolį prieš Notre Dame katedrą.
Mažuma tapę Prancūzijos katalikai turėtų drąsiau gintis
Istorikas Françoisas Hugueninas savo esė prieš metus kreipėsi į Prancūzijos katalikus, ragindamas juos keisti požiūrį į susidariusią situaciją. Pagrindinis jo argumentas – katalikai Prancūzijoje tapo mažuma.
„Manoma, kad tik 5 procentai prancūzų reguliariai lankosi sekmadieninėse mišiose. O juk esame šalis su sena katalikiška tradicija ir istorija. Dar prieš pusę amžiaus didžioji piliečių dalis išpažino katalikų tikėjimą, ir tai veikė papročius – ko šiandien nebegalima pasakyti. Susidaro įspūdis, kad katalikams dar nepaaiškėjo, jog jie dabar tesudaro nedidelę mažumą, kuri, kaip ir kitos mažumos, turi teisę viešai kalbėti apie užsipuolimus,“ – citavo prancūzų istoriką „Deutschlandfunk“.
Pasak F. Huguenino, didžiajai daliai katalikų droviai tylint, juo garsiau skamba radikalių bažnyčios mažumų balsai, kalbantys apie „christianofobiją“. Kalbėti apie bažnyčių išniekinimą reikia, tačiau „taikiai, be karingų gaidelių“, – mokė jis. Tačiau ką konkrečiai reiškia „kalbėti taikiai“? Ar priešiškumo krikščionybei tendencijas įvardijęs Prancūzijos konservatorių lyderis L. Wauquiezas jau būtų priskiriamas „radikaliai katalikų mažumai“?
Neseniai politinės iniciatyvos ėmėsi dvi konservatyvios Prancūzijos nacionalinės asamblėjos parlamentarės: jos ragino įkurti darbo grupę išpuolių prieš bažnyčias fenomenui nušviesti.
Jau pats Norte Dame gaisras buvo simbolis – krikščionybė Europoje liepsnoja
Tokiame tad kontekste Didžiosios savaitės pradžioje užsiliepsnojo Paryžiaus katedra. To gaisro simbolinė įkrova – didžiulė.
„Kai dega viena svarbiausių Vakarų pasaulio bažnyčių, negali nejausti, jog čia iškilo grėsmė prarasti ne vien unikalų architektūros paminklą. Notre Dame gaisras mums parodė, kas bus prarasta, iš Europos širdies išnykus krikščionybei, – dienraščiui „Bild“ sakė psichologas Christianas Lüdke. – Krikščionybė Europoje praranda mūsų kultūros apsauginio barjero vaidmenį. Kitaip tariant, krikščionybė mūsų akyse liepsnoja. O mes žiūrim – bejėgiai, iš dalies net be užuojautos, kaip į sensaciją ar galbūt net su piktdžiuga.“
Pratęsiant galima būtų tarti: o dar kiti įsitempę stebi, gal kas nors ką nors ne taip pasakė ar suinterpretavo? Gal per daug dramatiškų ar net karingų gaidelių? Gal taip pasitarnaus dešiniesiems radikalams?
O juk šis gaisras Didžiąją savaitę su visais jo kontekstais turėtų iki esybės gelmių sukrėsti europiečius: likimo pirštu jis prikišamai parodė, jog nemokam saugoti be galo trapaus Europos krikščioniškos kultūros audinio – esminės mūsų tapatybės dalies.